Cezario pilietinis karas: 49 m. pr. Kr Romos generolas Gajus Julijus Cezaris kirto Rubikono upę, kuria ėjo šiaurinė Italijos siena. Įstatymas įsakė išformuoti legionus pasienyje, tačiau Cezaris judėjo į priekį, faktiškai paskelbdamas karą Romai.
Gajus Julijus Cezaris tapo konsulu 59 m. pr. Kr. kartu su vadu Gnėjumi Pompėjumi ir turtingu politiku Marku Crassus jie sudarė aljansą, vadinamą Pirmuoju triumviratu ir iš esmės padalijo Respubliką į tris. Pompėjus gavo Ispaniją ir Libiją. Crassus gavo rytus – galimybę vadovauti Sirijai, o Cezaris išvyko į Galiją kariauti. Crassus nesėkmingai užpuolė Partų imperiją ir žuvo Karėjos mūšyje. Triumviratas tapo Cezario ir Pompėjaus sąjunga.
Cezario galų žygiai, priešingai, buvo labai sėkmingi – į Romą atkeliavo išsamūs pranešimai apie jo žygdarbius kartu su aukomis sąjungininkams ir dovanomis plebėjams. Vadas greitai tapo žmonių mėgstamiausiu. Kilmingieji ir Senatas, priešingai, augančias Cezario ambicijas ir populiarumą laikė grėsme. Jie nepritarė ir nesidžiaugė daugybe Cezario ir Pompėjaus pergalių. Romos aristokratai nenorėjo sulaukti konkurencijos iš karo vadų, kovojusių tolimose šalyse.
Cezario galų karai pasibaigė 49 m. kovo 1 d. Senate jis vis dažniau buvo kaltinamas piktnaudžiavimu valdžia ir įstatymų pažeidimais, padarytais būdamas konsulu. Cezaris prašė leisti vėl kandidatuoti nedalyvaujant konsulams: politines pareigas užėmę romėnai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. 50 m. pr. Kr. jau pats Pompėjus įsakė Cezariui atiduoti savo armijas ir grįžti į Romą stoti prieš teismą.
Cezaris atsakė pasiūlydamas nusiginkluoti ir Pompėjui. Senatas tokį pasiūlymą palaikė didžiule balsų persvara: 370 balsų prieš 22. Tačiau Pompėjus atsisakė ir tai iš esmės nepaliko Cezariui pasirinkimo. Grįžimas į Romą be kariuomenės jam būtų kainavęs ne tik politinę karjerą, bet, greičiausiai, ir gyvybę.
Cezaris perėjo Rubikoną ir įstojo į karą su fraze „Ālea iacta est“ („burtas išmestas“). Jis rašė, kad tai daro valstybės labui. Pats ne kartą pabrėžė nenorintis, kad būtų daug karo aukų. Be to, jis primygtinai visada stengėsi derėtis dėl taikos, nenorėjo veltis į pilietinį karą.
Pompėjaus kariuomenė nebuvo tokia patyrusi ir apmokyta kaip galų legionai. Cezaris žinojo, kad laikas yra ne jo pusėje, todėl žygis į Romą buvo greitas. Pompėjus pabėgo iš Italijos į Graikiją, kaip ir daug Romos senatorių. Sostinė, likusi be vadovybės, pasidavė Cezariui. Nuo karo pradžios praėjo tik 66 dienos. Po metų, Farsalo mūšyje, Cezaris pagaliau nugalėjo Pompėjų, nepaisant to, kad šis turėjo didesnę armiją.
Cezaris buvo populiaresnis, o Pompėjaus kariai, demoralizuoti dėl Cezario kariuomenės veržimosi, atsisakė paklusti vadams. Daugelis pompėjiečių paliko stovyklą prieš prasidedant mūšiui: vieni grįžo namo, kiti prisijungė prie Cezario. Cezaris pasigailėjo Pompėjaus šalininkų, suprasdamas, kaip toks gailestingumas padėjo jo politiniam įvaizdžiui.
Baigęs karus, Cezaris šventė penkis triumfus (vadinamosios ypatingos Romos šventės, per kurias miestas pagerbė su pergale grįžusį karinį vadą). Vieno triumfo metu Cezaris tarp procesijos eksponatų iškabino trijų žodžių užrašą: „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“, nurodantį, kokiu greičiu buvo baigtas karas.
Šimtas Bonaparto dienų: Prancūzijos „išgelbėjimas“. 1815 m. vasario 26 d. Napoleonas Bonaparte'as paliko Elbos salą su maža šešių laivų flotile „Fickle“. Kovo 1 dieną ištremtas imperatorius išsilaipino Prancūzijoje. Kanai ir Grasas jam pasidavė be jokio pasipriešinimo.
Napoleonas Bonapartas perėmė Prancūzijos valstybės kontrolę 1800 m., o iki 1807 m. valdė imperiją, besitęsiančią visoje Europoje. 1812 m. jis buvo nugalėtas Rusijoje, perleido Ispaniją Velingtono hercogui, o galiausiai 1814 m. balandžio 6 d. buvo priverstas atsisakyti sosto ir išvykti į tremtį mažoje Elbos saloje Tirėnų jūroje.
Po Bonaparto pralaimėjimo oponentai aktyviai naudojo „Korsikos kanibalo“ įvaizdį, imperatorių vaizdavo kaip kruviną despotą, kuris veikė tik dėl asmeninių savanaudiškų interesų. Antinapoleoninį mitą, be kita ko, suformavo naujoji monarchinė valdžia. Laisvės slopinimas, despotizmo dvasia, potraukis užkariauti – Napoleonui viskas buvo priminta.
Tačiau Napoleono propagandos mašina taip pat nesnaudė. Netgi laive „Fickle“ visi, mokantys skaityti ir rašyti, buvo priversti nukopijuoti dvi Napoleono parengtas deklaracijas kariuomenei ir Prancūzijos žmonėms. Kreipimasis į kariuomenę buvo labiau jaudinantis nei kreipimasis į žmones – Napoleonas įsakė kiekvienam vyrui nusimesti baltas karališkosios šeimos spalvas ir grįžti prie trispalvės prancūzų revoliucionierių kokados.
Savo grįžimo iš tremties priežastimi Napoleonas pavadino Burbonų valdžią, nuvedusią šalį į nelaimę: „Nusprendžiau grįžti į Prancūziją, kad išgelbėčiau šią šlovingą tautą, kuri nenusipelno būti pažeminta“.
Burbonams tikrai nepavyko sukurti stabilios valstybės. Rusija privertė Prancūzijos monarchiją priimti konstituciją, manydama, kad be jos valdžia išvis neištvers, bet net konstitucinė monarchija, tebegyvenanti pagal Napoleono aparato sistemą, nebegalėjo patenkinti Prancūzijos.
Burbonai ir jų šalininkai ultrarojalistai siekė grąžinti žemes ir turtą buvusiems savininkams, engė Napoleono aristokratiją ir valstiečius, bandė grąžinti šalį į feodalinę santvarką. Be to, neturėdami galimybės išlaikyti personalo, daug pareigūnų atleido. Kariuomenę erzino net burbonų įvestas baltas plakatas vietoj trispalvės, kuri buvo per revoliuciją ir Napoleono laikais.
Kovo 26 d. laikraštyje Le Moniteur universel paskelbtame oficialiame pranešime, kurį Napoleonas paskelbė oficialiu vyriausybės leidiniu, imperatoriaus sugrįžimas buvo paaiškintas taip: „Imperatorius informavo, kad kariuomenės šlovė buvo pažeminta, todėl jis nusprendė pakeisti status quo“. Napoleonas pabrėžė, kad pakeliui į sostinę: „Nebuvo pralietas nė lašas kraujo“.
Vyriausybės spaudoje Napoleonas buvo vadinamas „lemtingu užsieniečiu“, „uzurpatoriumi“. Jie rašė, kad jo armiją Italijos kampanijos metu sudarė nuteistųjų ir samdinių gaujos, užverbuotos iš Tulono banditų grupuočių. Liudvikas XVIII dekretu paskelbė Napoleoną Bonapartą „išdaviku ir maištininku“.
Paryžiaus literatūros ir politikos žurnalas Journal des Débats vaizdavo Napoleoną kaip svetimšalį, pabrėždamas itališką jo vardo rašybą ir ryšius su lenkais, neapoliečiais ir pjemontiečiais. Bonapartas buvo vaizduojamas kaip svetimas visai žmonių rasei. Jis buvo apibūdintas kaip Attila, Čingischanas, Neronas, „maniakas, įtūžęs, į demenciją linkęs“, ir dar kanibalas.
Tačiau Prancūzijos žmonės manė kitaip. Napoleonas veržėsi per šalį nesulaukęs pasipriešinimo. Pulkai, išsiųsti ginti Grenoblio, perėjo į jo pusę. Burbonai pasiuntė maršalą Ney pasipriešinti Napoleonui, o šis pažadėjo atvežti „kalinį geležiniame narve“. Kovo 10 d., praėjus devynioms dienoms po išsilaipinimo, Napoleonas įžengė į Lioną.
Ore sklido šūksniai „Tegyvuoja imperatorius!“. Maršalas Ney, atvykęs į Lons-le-Saunier suimti Napoleono, įvertinęs jo karių nuotaikas, kreipėsi į juos: „Kareiviai! Burbonai prarasti amžiams. Į sostą kyla teisėta dinastija, kurią sau išsirinko Prancūzija. Imperatorius, mūsų suverenas, nuo šiol turi valdyti šią gražią šalį“.
Kovo 20 dieną Liudvikas XVIII pabėgo į Belgiją, o Napoleonas grįžo į Tiuilri rūmus. Paryžius pasitiko savo imperatorių su dideliu džiuagsmu.
Nepaisant Bonaparto bandymų nuraminti Europą, Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija ir Rusija atmetė visus pasiūlymus dėl derybų. Napoleono era galiausiai baigėsi Vaterlo mūšiu. Napoleonas antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto birželio 22 d. Liepos 8 dieną į sostą atėjo Liudvikas XVIII.
Šimtas dienų nulėmė Napoleono, šį kartą pasmerkto negrįžtamai tremčiai, likimą. Jos taip pat pablogino Prancūzijos padėtį, mat ji buvo priversta mokėti kompensacijas kitoms šalims. Tačiau pats savaime Napoleono sugrįžimas greitai tapo mitu: imperatorius niekada nebuvo visiškai nugalėtas.
Musolinio žygis į Romą. 1922 m. spalio 27 d. ginkluoti Nacionalinės fašistų partijos būriai, vadinami Juodmarškiniais, žygiavo į Romą, reikalaudami, kad valdžia šalyje būtų perduota jiems. Ministras pirmininkas Luigi Facta ruošėsi paskelbti Italijoje nepaprastąją padėtį, tačiau karalius Viktoras Emanuelis III ją atmetė. Spalio 29 d. jis paprašė protesto lyderio Benito Mussolini vadovauti vyriausybei.
Fašistinis judėjimas gimė Italijoje 1919 m. kovą, praėjus keturiems mėnesiams po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Judėjimo stuburą sudarė buvę privilegijuotųjų karinių vienetų – Alpini, Alpių šaulių ir Arditi atakos lėktuvų – kariai. 1919 m. parlamento rinkimuose partija (tuomet dar „Tautinė kovos sąjunga“) negavo nė vieno mandato, tačiau iki 1922 m. rudens, pertvarkyta į Nacionalfašistų partiją, jau turėjo daugiau nei 300 tūkst. narių.
Kariuomenę ir daugumą dešiniųjų vienijo nesutikimas su Paryžiaus taikos konferencijos, kuri užbaigė Pirmąjį pasaulinį karą, rezultatais. Jaunas ambicingas politikas Benito Mussolini, per karą tarnavęs šauliu vienoje elitiškiausių Italijos kariuomenės junginių, troško valdžios sau, o Italijai – atgimimo ir kitos rankos.
Musoliniui artimas buvo karo lakūnas ir politikas Gabriele D'Annunzio, kalbėjęs apie „sugadintą pergalę“. D'Annunzio ir Mussolini keletą kartų aptarė galimybę pradėti bendrą kampaniją prieš Romą, siekiant užgrobti politinę valdžią.
O fašistinė nacionalinė partija sustiprėjo. 1922 m. spalio pradžioje ji paskelbė apie savo ginkluotųjų pajėgų egzistavimą, paskelbdama fašistinės milicijos chartiją. O 1922 metų spalio pabaigoje per masinį partijos mitingą Neapolyje Musolinis kreipėsi į savo šalininkus žodžiais: „Atėjo laikas fašistams perimti Italijos kontrolę. Arba ji bus perduotas mums savo noru, arba mes žygiuosime į Romą ir patys ją pasisavinsime“. Delegatai plojo ir sušuko „A Roma!“ („Į Romą! Į Romą!“).
Žygis prasidėjo spalio 28 d., auštant. Norėdami aprūpinti margą 26 000 vyrų armiją, juodmarškiniai susirinko visą įmanomą ginkluotę ir net paėmė senovinius šaunamuosius ginklus iš muziejų. Naciai žygiavo į Romą su šratais, muškietomis, parako pistoletais, golfo lazdomis, dalgiais, sodo kapliais, dinamito lazdomis ir stalo kojomis. Pervežimui buvo naudojami traukiniai, arkliai, vagonai, sunkvežimiai, furgonai, dviračiai, net lenktyninis automobilis su įtaisytu kulkosvaidžiu.
Musoliniui davus įsakymą sutelkti daugiau ar mažiau ginkluotas pajėgas, vyriausybė pradėjo rengti pasipriešinimo priemones. Kariuomenei buvo įsakyta saugoti Romą nuo puolimo, bet suteikti šiek tiek laisvės provincijų revoliucionieriams. Jie sunaikino kelius ir geležinkelio bėgius, priversdami juodmarškinius žengti į priekį pėsčiomis. Romą gynusią armiją sudarė 28 tūkstančiai žmonių, 86 artilerijos dalys ir 15 šarvuotų automobilių. Ji kontroliavo tiltus ir miesto vartus.
Iš pradžių Viktoras Emanuelis III ketino visoje šalyje paskelbti nepaprastąją padėtį, tačiau netrukus įsakymas buvo atšauktas: jis nenorėjo prisiimti atsakomybės už pilietinį karą. Galbūt karalius taip pat bijojo, kad kareiviai atsisakys šaudyti į nacius. Daugelyje Italijos miestų kariuomenė broliavosi su juodmarškiniais.
Spalio 30 d. karalius paprašė Musolinio vadovauti vyriausybei. Fašistų legionai pergalingai įžengė į sostinę, nesutikdami jokio pasipriešinimo. Lapkričio 1 d. Musolinis įsakė jiems grįžti namo. Besitraukiančios kolonos žygiavo pro Kvirinalo rūmus. Karalius, jo naujasis ministras pirmininkas ir karo ministras generolas Diazas apžiūrėjo juos iš balkono.
Viktoras Emmanuelis netgi pastebėjo: „Musolinis išgelbėjo tautą“. Jo nuomonei pritarė visi Romos gyventojai. Mieste tvyrojo šventinė nuotaika. Italija manė, kad fašizmas yra geriau nei bauginanti anarchija ir kraujo praliejimas namuose.
