Tuo pačiu metu neaišku, kokių kitų galimybių Rusija turi eskaluoti konfliktą, jei nenaudoja branduolinių ginklų. Ji ir taip jau nužudė tūkstančius civilių ir sunaikino didžiulį kiekį infrastruktūros. Taigi ko bijo NATO? „Meduza“ kalbėjosi su politologe, Rusijos ir NATO santykių istorijos eksperte ir Kolumbijos universiteto profesore Kimberly Marten.
Prieš 2023 m. NATO viršūnių susitikimą Vilniuje ir viso renginio metu Volodymyras Zelenskis ir toliau tvirtino, kad Ukrainai reikia ir ji nusipelno tapti organizacijos nare. Tačiau NATO nusprendė jos dar nekviesti tapti Ajlanso nare, nenurodė ir laiko, bei sąlygų kada Ukraina galėtų prisijungti prie Aljanso.
Pasak politologės K. Marten, taip yra ne dėl to, kad Vakarų šalys baiminasi galimo Rusijos eskalavimo, o ne dėl to, kad yra susirūpinę dėl Ukrainos politinės ateities neapibrėžtumo.
„Ukraina buvo neįtikėtinai drąsi, tiek daug nuveikė, kad parodytų, jog ji yra gera Vakarų šalių partnerė. Zelenskis buvo viso to veidas. Bet mes nežinome, kas bus, kai Zelenskis nebebus prezidentas“, – sakė ji „Meduza“.
Pavyzdžiui, jei Ukraina praras daug teritorijų Rusijai, viena iš galimų pasekmių gali būti vidaus politinio ekstremizmo augimas, svarstė politologė K. Marten.
„Jei tuomet naujoji [Ukrainos] vadovybė turėtų revanšistinį tikslą susigrąžinti visą savo teritoriją, NATO būtų labai nepatogu, kad Aljanso saugumo garantija suteikta Ukrainai“, – sakė ji.
„Kai tu esi NATO narys, NATO negali tavęs išmesti. Pagal šį scenarijų, jei Ukraina būtų NATO narė, tam tikra saugumo padėtis galėtų paskatinti šalies vadovus elgtis neapgalvotai, nes jie žinos, kad aljansas privalo juos gelbėti, jei Maskva atsakys agresija.
„Bus svarbu užtikrinti, kad tas, kuris ateis į valdžią po Zelenskio ir pasibaigus karui, nebūtų tas, kuris gali pasinaudoti naryste NATO ir imtis labai agresyvių, labai rizikingų veiksmų, dėl kurių NATO gali tekti veltis į tiesioginį karą su Rusija“, – sakė K. Marten.
Tuo pat metu rizika, kad Rusija ims dar labiau siautėti, reaguodama į tai, kad NATO žada narystę Ukrainai, yra taip pat yra didelė. Anot Marteno, kai kurios partijos nerimauja, kad šiuo metu žadama Ukrainai narystė NATO gali „įžeisti Rusija“, o ji tam dabar jautri, ypatingai po Jevgenijaus Prigožino maišto birželį, kurio metu Putinas pasirodė besąs silpnas.
„Egzistuoja manymas, kad Putinas, norėdamas užglaistyti savo silpnumą prieš rusus po Prigožino maišto gali svaidytis žaibais, todėl duoti jam dar vieną dingstį pyktis dabar nėra gera idėja. Ypač tuo metu, kai daug žmonių nerimauja dėl to, kas vyksta Zaporožės atominėje elektrinėje ir ką jis ten gali veikti“, – „Meduzai“ sakė ji.
Be to, jei dabar NATO būtų pažadėjusi, kad pasibaigus karui Ukraina bus oficialiai pakviesta į Aljansą, tai galimai suteiktų Putinui dar vieną paskatą tempti karą iki begalybės. Ir tai jau nekalbant apie sudėtingą „karo pabaigos“ apibrėžimą. Nes „karo pabaiga“ gali reikšti ir visišką pergalę ir paliaubas, nelygu kaip bus susitarta.
„Manau, kad dalykų apibrėžimas po karo bus tikrai sudėtingas ir užims nemažai laiko“, – sakė Kolumbijos universiteto profesorė. „Reikia laukti ir pažiūrėti, kaip viskas vyks, o ne dabar pateikti tvarkaraštį, kuriuo galėtų pasinaudoti Rusija“.
Nepaisant viso to, Marten teigė nemananti, kad susirūpinimas dėl Rusijos reakcijos turėtų būti pagrindinis blokas siekiant Ukrainos stojimo į NATO. Pirmiausia, jos teigimu, Putinas 2022 metų vasarį aiškiai pasakė, kad Ukrainą jau laiko „de facto NATO nare“, ir tai buvo prieš NATO valstybėms pradėjus siųsti ginklus Ukrainai.
„Nuo to laiko matėme, kad tarp Ukrainos ir daugybės Vakarų šalių susiformavo daug stipresni ryšiai nei kada nors buvo, todėl manau, kad Putinas dabar tikrai galvoja apie Ukrainą kaip de facto NATO narę [jei to nedarė anksčiau]“, – sakė Marten.
Be to, pasak jos, Putinui būtų sunku dar labiau eskaluoti karą: jis aiškiai pasakė, kad yra pasirengęs taikytis į civilius ir sunaikinti pagrindinę infrastruktūrą, tokią kaip Kachovkos užtvanka, ir, atrodo, nusprendė, kad kitų raudonųjų linijų kirtimas prieštarauja Rusijos interesams.
„Manau, yra priežastis, kodėl jis nepadarė dar daugiau: Putinas neperkėlė karo į NATO teritoriją, nepanaudojo branduolinio ar cheminio ginklo, nors grasino taip padaryti dar praėjusį rudenį. Jis mano, kad tokie žingsniai kenks Rusijos interesams, ypač todėl, kad Kinija ir Indija aiškiai pasakė, jog branduolinių ginklų naudojimas joms būtų nepriimtinas“, – sakė K. Marten.
Nors oficialaus NATO kvietimo Vilniaus viršūnių susitikime Ukraina ant stalo nepamatė, Ukraina turi ir kitų svarbių garantijų, ne iš paties aljanso, bet iš jo valstybių narių.
Tiesa, nors JAV iki šiol buvo entuziastinga (nors ir mažiau dosni, nei norėtų Kyjivas) ginklų ir mokymų Ukrainai tiekėja, šiuo metu nėra garantijos, kad ši parama tęsis, ypač artėjant rinkimų metams. „Būtų labai gerai, kad demokratai diskutuotų apie santykius [tarp JAV ir Ukrainos] su respublikonų partijų lyderiais JAV Atstovų rūmuose ir Senate, kad galėtume pasiekti pagrindinių dviejų partijų sutarimą dėl paramos Ukrainai prieš 2024 m. prezidento rinkimus“, – pasakė Marten.
Donaldas Trumpas, dabartinis kandidatas į 2024 m. respublikonų kandidatūrą, atsisakė remti Ukrainą ir jei buvęs prezidentas vėl laimės, „visi statymai bus atmesti“ dėl Vašingtono įsipareigojimų NATO ir Ukrainai.
„Taigi būtų idealu, jei santykiai būtų įforminti iki tol ir būtų garantuota abiejų pagrindinių JAV partijų parama“, – sakė ji.
Vis dėlto, ji pridūrė, kad Trumpo pergalė nebūtinai reikš pasmerkimą Kyjivo karui su Rusija.
„Iki šiol Ukraina atliko puikų darbą demonstruodama, kaip leidžia paramą ir kur deda ginklus ir ji labai atsargiai laikėsi JAV taisyklių, susijusių su ginklais ir jų naudojimu“, – sakė ji.
Taip pat dėl nenumatytų vidaus įvykių Rusijoje karas gali baigtis (arba pakrypti Ukrainos naudai) greičiau, nei daugelis tikisi. Viena vertus, pasak politologės, tokie mokslininkai, kaip Andrea Kendall-Taylor ir Erica Frantz, įrodė, kad autokratiški lyderiai karus tęsia ilgai, mat nebijo tautos pasipiktinimo.
„Labai mažai tikėtina, kad naujas autoritarinis lyderis, atėjęs į valdžią Rusijoje, pakeis pagrindinę Putino sistemą“, – sakė ji.
Tačiau, kita vertus, Rusijos kariuomenės moralė yra opus klausimas, ypač po to, kai Jevgenijus Prigožinas viešai iškėlė klausimą apie patį karo pagrindą.
„Jei Rusija išliks tvirtai kontroliuojama Putino, Ukrainai bus labai sunku atgauti viską, ką prarado, nes Rusija yra stipresnė, turtingesnė ir labai ryžtinga Putino ideologijos atžvilgiu“, – sakė K. Marten.
„Tačiau Rusijos sistemoje pradeda atsirasti tam tikrų įtrūkimų, o jei kalbame apie mėnesių ar metų laikotarpį, tai reikalai gali pakrypti Ukrainos naudai. Bet kuriuo atveju, anot politologės, Ukrainai būtų protinga kuo greičiau įforminti dvišalius susitarimus su savo Vakarų partneriais“, – teigė K. Marten.
