„Dabar reflektuodami galime sakyti, kad dauguma arba visa informacija, kurią mes gaudavome iš pagrindinių žiniasklaidos priemonių, pasirodė netiksli, taip gražiai išsireiškus. Iki pat neseniai mes buvome maitinami idėja ar viltimi, kurią palaikė didžiųjų šalių politikai, kad nieko tas Talibanas nevaldo, visai nieko nevaldo. Gal ten yra kažkokių chuliganų, kurie pasiskelbė, kad jie Talibanas, bet šiaip viskas yra valdoma centrinės valdžios gelbstint sąjungininkų koalicijai, o ir šiaip viskas klostosi labai gerai – sėkmė labai didelė, labai didelė pažanga. Ir dabar mes suprantame, kad visa tai buvo melas, kad nei ta koalicija, nei vyriausybė nekontroliavo didžiosios šalies dalies. O jei atvykus į kokį kaimą ten formaliai kabėjo Afganistano Islamo Respublikos vėliava, tai ji nieko nereiškė, tik šiaip kabėdavo, bet nerodė jokio lojalumo režimui. Taigi didžioji problema, kad buvo neleista pripažinti, jog afganistaniečiai nenupirko demokratijos saldainio“, – sako profesorius.
E. Račiaus žodžius patvirtina dar 2019 metų pabaigoje publikuotas Craigo Whitlocko straipsnis „The Washington Post“, kuriame remiantis gautais vyriausybiniais dokumentais daroma išvada, jog politikai bei karinių struktūrų vadovai slėpė informaciją apie tikrąją padėtį Afganistane.
Įdomiausia, kad situaciją ėmė aiškintis pati federalinė JAV vyriausybė, siekdama suprasti, kodėl tiek metų besitęsiantis karas Afganistane ir institucijų kūrimas neduoda jokių vaisių. Tyrimo metu buvo padaryta apie 400 interviu su tiesiogines pareigas Afganistane atlikusiais asmenimis, nuo generolų ir diplomatų iki pagalbos darbuotojų bei buvusios Afganistano vyriausybės pareigūnų. „The Washington Post“ net trejus metus bylinėjosi su vyriausybinėmis struktūromis, kad galėtų gauti šiuos dokumentus ir paskelbti juose esančią informaciją.
„Mes neturėjome jokio fundamentalaus suvokimo apie Afganistaną – mes nežinojome, ką ten darome“, – 2015 metais darytame interviu teigė generolas Douglas Lute.
„Jeigu Amerikos žmonės žinotų disfunkciškumo apimtis... prarasta 2400 gyvybių...“ – piktinosi generolas, akcentuodamas JAV karių žūtis Afganistane.
Visą Afganistaną užėmė žaibišku greičiu
JAV ir Talibanas dar 2020 metų vasario 29 dieną pasirašė susitarimą, kuriuo Vašingtonas pasižadėjo per keturiolika mėnesių atitraukti iš Afganistano savo pajėgas, o Talibanas – savo kontroliuojamoje teritorijoje užtikrinti, kad niekas neatakuotų JAV ar sąjungininkų pajėgų. Susitarimas taip pat įtraukė papildomas nuostatas dėl kalinių apsikeitimo, sankcijų palengvinimo bei ateities derybų, susijusių su ugnies nutraukimu ir derybomis tarp Talibano bei tuometinės Afganistano vyriausybės. Tą pačią dieną paskelbta bendra JAV ir tuometinės Afganistano vyriausybės deklaracija.
JAV prezidentas Joe Bidenas karių išvedimą pradėjo šių metų gegužės 1 dieną – galutinis pajėgų išvedimo terminas buvo rugsėjo 11 diena, taip referuojant į 2001 metų rugsėjo 11 dienos ataką prieš Ameriką, kuri inspiravo karinius konfliktus Afganistane bei Irake.
„Tas susitarimas buvo toks, kad abi pusės išlaiko savo veidą: nė viena nešaudo viena į kitą ir tada amerikiečiai palieka šalį afganams, o šie esą tarpusavyje turi susitarti, kokią valdžią jie nori matyti“, – susitarimo esmę nusako E. Račius.
Jau rugpjūčio 6 dieną kai kurių provincijų sostinės pradeda pasiduoti Talibanui, o rugpjūčio 15 dieną užimamas Kabulas, Afganistano prezidentas pasitraukia iš šalies, vyriausybė griūva, pasaulis dalijasi nuostabos žinutėmis, Kabule panika, JAV ir kitos vakarų šalys evakuoja ambasadas, bet ne Kinija ir Rusija, kurios gavo garantijas dėl personalo saugumo.
„Aš irgi esu truputį nustebęs dėl greičio, bet ne dėl tendencijos. Aišku, galima klausti, kodėl taip greit nutiko, bet kad į tą pusę ėjo tikrai ne paskutines dvi savaites, o bent kelerius metus, buvo akivaizdu“, – mano profesorius.
Politikai viešai melavo
Anot „The Washington Post“ straipsnio, kuris paremtas vyriausybiniais dokumentais, daugybė aukštas pareigas einančių asmenų neviešuose interviu pripažino, kad JAV karybos strategija Afganistane buvo totaliai klaidinga ir kad Vašingtonas iššvaistė gausybę lėšų bandydamas sukurti modernią valstybę bei jos institucijas. Pasak dokumentuose užfiksuotos medžiagos, JAV vyriausybė susimovė mažindama korupciją, kurdama Afganistano karines ir policijos pajėgas bei bandydama uždėti apynasrį masinei narkotikų prekybai.
„Po Osamos bin Ladeno nužudymo aš sakiau, kad Osama bin Ladenas tikriausiai juokiasi iš savo vandeningo kapo matydamas, kiek mes išleidome Afganistanui“, – šiuose interviu teigė tuometinis Baltųjų rūmų darbuotojas ir buvęs JAV specialiųjų operacijų pajėgų atstovas Jeffrey Eggersas.
Tuo pat metu, kai vyko šie nevieši interviu, siekiant išsiaiškinti nujaučiamos nesėkmės priežastis, JAV prezidentai, karinių pajėgų atstovai bei diplomatai viešumoje kalbėjo apie progresą Afganistane.
„Visa tai buvo melas“, – sako Vytauto Didžiojo profesorius E. Račius.
Profesorius teigia, jog būdami vakariečiai turėtume atsikratyti mąstymo, kad Afganistano visuomenė išties norėjo gyventi taip, kaip gyveno esant JAV ir NATO pajėgoms, tik Talibanas iš jų tą galimybę neva pagrobė. Pasak E. Račiaus, labai gali būti, kad Afganistano visuomenė ir jos pajėgos iš esmės remia Talibaną, todėl visiškai nesipriešino šiam perimant valdžią.
„Kuo geri amerikiečiai? Tarkime, jie atėjo ir pastatė kaime vandentiekį. Tikrai nuostabu, nes kaimui nereikėjo jokių investicijų, viską padarė amerikiečiai. Bet kai amerikiečiai atėjo ir pasisiūlė pastatyti mokyklą, kurioje privaloma tvarka turės mokytis mergaitės, tada vietiniai jau galvoja, kad amerikiečiai nėra tokie geri, nes jiems neimponuoja, kad mergaitės privaloma tvarka turėtų eiti į mokyklą. Taigi pasaulėžiūros prasme Afganistano kaimo žmonių nuostatos ir amerikiečių siekiai prasilenkė“, – teigia Vidurio Rytų ekspertas.
Pasak E. Račiaus, vakariečiai dažnai linkę mąstyti apie kitas visuomenes, kad arba jos žino, kas yra liberali demokratija ir labai jos nori, arba kad afganų visuomenė yra kaip tuščias popieriaus lapas, kuriame galima įrašyti, kas tik šauna į galvą. Profesoriaus nuomone, tai klasikinis orientalizmo pavyzdys, kai vakariečiai manosi esą civilizuoti, išradę šaunesnę ir puikesnę santvarką, kurios negalima nenorėti.
„Toks mąstymas buvo būdingas iki pat dabar, todėl daugelis žmonių Vakaruose patyrė siurprizą – jie manė, kad Afganistane viskas beveik buvo gerai. Bet niekas ten nebuvo gerai“, – sako profesorius.
E. Račius atkreipia dėmesį, kad Afganistano karinės ir policijos pajėgos nė nesipriešino Talibanui, bet taip nenutiko dėl to, kad jos „nesugebėtų užkurti tanko ar lėktuvo“.
„Tos karinės pajėgos tiesiog nesiėmė to daryti. Klausimas, kodėl? Ir aš nemanau, kad jos pabijojo. Tai buvo sąmoningas apsisprendimas. Didžioji dalis tų žmonių, kurie turėjo būti patrankų mėsa, į Afganistano karines ar policijos pajėgas ėjo su viltimi, kad kartu su uniforma gaus maistą, pastogę, atlyginimą. Tie žmonės tokiu būdu pragyveno, ypač jaunimas. Galbūt karininkija ir buvo kiek prašvitusi, bet problema, kad kariai nenorėjo kariauti, todėl karininkijai teko sprukti“, – sako profesorius.
Jo nuomone, gali būti, kad būtent dėl gana didelės visuomenės ir eilinių karių bei policininkų paramos Talibanui, jo atstovai nuolat viešai kalba apie tai, kad nesiims keršto, nes tiesiog nelabai yra, kam kerštauti.
„Eiliniai kareiviai ar policininkai tikrai nesulauks represijų. Daugybė tyrimų rodo, kad tokie sprendimai, prie ko jungtis, priimami šeimos sutarimu: vienas sūnus eina į Talibaną, kitas – auginti aguonų, trečias tampa policininku. Ir atitinkamai vieni kitus dengia“, – sako E. Račius.
Profesorius netgi iškėlė idėją, kad iki tol buvę Afganistano provincijų gubernatoriai (o tai jau visuomenės elitas) gali ir toliau likti eiti tų pačių pareigų, tik išreiškę lojalumą Talibanui. Šitai visuomenei tai būdinga.
Talibanas 2.0 siekia tarptautinio pripažinimo
Talibas pažodžiui reiškia „studentas“, judėjimas iškilo Afganistano pilietinio karo sūkuryje, kuris prasiveržė sovietams pasitraukus iš Afganistano. Talibanas Afganistaną valdė 1996-2001 metais, bet tuomet pagarsėjo kaip kraštutinė sunitų puštūnų grupuotė, kuri visuomenę laikę geležiniame kumštyje.
Judėjimas išgarsėjo savo kraugeriškumu: moterys būdavo užmėtomos akmenimis už kaltinimus svetimavimu, vagys sulaukdavo galūnių nupjovimo, vyrai privalėjo augintis barzdas, moterys dėvėti visą kūną, veidą ir net akis dengiantį apdarą, vyresnės nei 10 metų mergaitės negalėjo mokytis, uždrausta televizija, muzika, kinas. Tuomet jau beveik nestebino, jei motina su kūdikiu ant rankų būdavo nušaunama Talibano karių, nes drįso viena, tik su vaiku ant rankų ir be vyro palydos, vykti pas gydytoją, nors ir apsirengusi, kaip reikalaujama.
Iš pradžių Talibanui beveik išimtinai priklausė puštūnų etninės grupės atstovai. Užėmę ne puštūnų gyvenamas teritorijas talibai vadovais dažniausiai skirdavo puštūnus, bet pavaduotojų ir kitas pareigas galėjo eiti ir kitų etninių grupių atstovai, taigi didelio pasiskirstymo pagal etniškumą nebuvo. Tik ši taisyklė nebuvo taikoma centriname Afganistane gyvenantiems šiitams chazarams, kurių atžvilgiu Talibanas demonstravo didelį priešiškumą. Kaip chazarai bus traktuojami dabar, nėra aišku.
Bet po dvidešimties metų Afganistaną užėmęs Talibanas siunčia kitokias žinutes tarptautinei bendruomenei: kad nesieks keršto, kad gyventojų orumas ir turtas bus apsaugoti, kad kraujas nebus liejamas, kad moterys ir mergaitės galės dirbti bei mokytis.
Profesorius E. Račius sako manantis, kad visiškai pasitikėti Talibano atstovų žodžiais nereikėtų. Labai tikėtina, kad Talibanas taip siekia nuraminti panikos ištiktą visuomenės dalį ir tarptautinę bendruomenę.
„Manau, kad tai retorinė figūra, kuri būtina pirminėje fazėje. Gali būti, kad kažkas jiems tai patarė arba jie patys suprato, kad jeigu ateisi ir pareikšti, jog visiems dabar bus labai prastai, tuomet susilauksi reakcijų, galbūt net ginkluoto pasipriešinimo. Bet jeigu atėjęs sakysi, kad niekas nenukentės, viskas bus gerai ir kartu palieki drumstą vandenį nepaaiškindamas kas yra tas „gerai“, tai tuomet procesas bus lengvesnis“, – pasakoja profesorius.
Kaip pavyzdį jis pateikia dažnai Talibano atstovams užduodamą klausimą apie moterų teises. Pavyzdžiui, klausiama, ar moterys Afganistane galės dirbti. Talibano atstovai pastaruoju metu atsako teigiamai. Tačiau E. Račius pažymi, kad niekas dorai nė nepaklausė, o apie kokį darbą tiksliai kalbama – ministrės, banko darbuotojos, gydytojos, ar mokytojos darbą? Mat net talibams normalu, kad moterys dirba akušerėmis, nes kas kitas priims gimdymus, kai vyrai negali žiūrėti į ne savo šeimos moteris.
„Tam tikros profesijos beveik neišvengiamai lieka moterims pagal islamišką etiką, bet klausimas, kokia apimtimi bus leista dirbti“, – pažymi profesorius.
Paskatins migraciją
Talibams užėmus Afganistaną iškart pasigirdo svarstymų, kad afganai gali masiškai patraukti iš savo šalies ieškodami saugumo kitur. Kadangi Baltarusija nelabai seniai suorganizavo nemenką migracijos srautą iš Irako į Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, toks scenarijus tikėtinas ir su Afganistanu.
Afganistanas apskritai pasaulyje garsėja kaip valstybė, iš kurios bėgama kone dažniausiai – Afganistano pabėgėlių bendruomenė pasaulyje yra trečia pagal dydį po sirų ir venesueliečių. Dauguma Afganistano pabėgėlių gyvena Pakistane ir Irane, nors dalis žmonių per Turkiją keliauja į Europą.
Kad šiuo metu tam tikra visuomenės dalis nesijaučia saugiai, buvo galima suvokti iš vaizdų Kabulo oro uoste. Kai kurie afganai prisikabino iš išorės prie išskristi bandančių amerikiečių orlaivių ir nukritę žuvo. Pačiame Kabule atvykus Talibano pajėgoms kilo panika, žmonės puolė namo, nes nežinojo, ko tikėtis.
E. Račius pripažįsta, kad tam tikra dalis visuomenės atėjus Talibanui yra pažeidžiama: tai gali apimti JAV ir NATO padėjusius asmenis, seksualines mažumas, etnokonfesines mažumas, pavyzdžiui, jau minėtuosius chazarus, nuo islamo atsimetusius žmones.
„Šie žmonės tikrai turėtų susimąstyti, ar jiems likti Afganistane. Bet kita dalis – oportunistai. Pažiūrėjus filmuotą medžiagą, man sunku patikėti, ką aš matau: bėga žmonės šalia amerikietiško lėktuvo ir linksmai mojuoja filmuojančiam. Tai akivaizdu, kad čia kažkokie paaugliai, kurie pagalvojo, jei tilpsiu į lėktuvą, tai skrisiu, nei dokumentų turiu, nei pinigų, o atsirasiu kažkur. Taigi publika yra labai įvairi“, – sako profesorius.
