Naujienų portalui tv3.lt pašnekovė atvirai pasakoja, kaip prasidėjo jos ligos istorija, kokie išgyvenimai lydėjo nuo pirmųjų simptomų iki diagnozės bei kaip jaučiasi dabar.
Pirmieji ligos simptomai
Agnė prisimena, kad viskas prasidėjo nuo, atrodytų, visai įprasto simptomo – krūtinės skausmo. Ji nieko blogo neįtarė, nes toks pamaudimas jai pasitaikydavo prieš menstruacijas. Tačiau vieną dieną moteris užčiuopė ir guzelį krūtinėje. Iš pradžių ji galvojo, kad tai gali būti tik pieno liauka, tačiau dėl ramybės nusprendė užsirašyti echoskopijai.
„Man tą pačią savaitę padarė echoskopiją ir gydytojas pamatė krūtinėje darinį. Pasakė, kad situacija atrodo rimta. Po to buvo atlikta biopsija – laukimas buvo be galo sunkus, nes atsakymo reikėjo laukti apie dvi savaites.
Tos dienos buvo kupinos streso ir emocinių svyravimų – tikiesi geriausio, bet tuo pačiu ruošiesi ir blogiausiam scenarijui“, – atvirauja pašnekovė.
Galiausiai paaiškėjo diagnozė – piktybinis krūties navikas. Tą pačią dieną Agnei buvo pradėti išsamūs tyrimai: atliktas MRT, kompiuterinė tomografija, genetiniai tyrimai.
„Kai jauname amžiuje sužinai apie onkologinę ligą, atliekami ir genetiniai tyrimai – siekiama išsiaiškinti, ar ji nėra paveldima. Kadangi neturiu vaikų, bet ateityje norėčiau jų turėti, teko iš karto domėtis vaisingumo išsaugojimo galimybėmis, nes, kaip žinia, chemoterapija gali negrįžtamai pakenkti vaisingumui“, – dalijasi Agnė.
Ji kreipėsi į vaisingumo specialistus ir pradėjo ruoštis kiaušialąsčių šaldymo procedūrai. Pasiruošimas truko kelias savaites – kasdien reikėjo leistis į pilvą vaistus, skatinančius folikulų dauginimąsi.
„Ši procedūra kainuoja brangiai, o valstybė jos nekompensuoja. Teko viską dengti pačiai – maždaug 3 tūkstančius eurų“, – sako mergina.
Sveikata ėmė itin blogėti gydymo metu
Agnės gydymo kelias buvo ilgas ir nelengvas – jai buvo paskirta net 16 chemoterapijų: 12 vadinamųjų „baltųjų“ ir 4 „raudonosios“. Nors iš pradžių mergina stengėsi išlikti pozityvi, su kiekvienu etapu sveikata vis labiau silpnėjo.
„Pati chemoterapija trunka apie tris valandas, o jei dar naudoji šaldančią kepurę, tenka sėdėti net keturias. Bandžiau ją dėvėti, kad neišslinktų plaukai, bet dėl stiprių galvos skausmų turėjau atsisakyti – nors mintis likti be plaukų tikrai gąsdino“, – pasakoja Agnė.
Kol buvo lašinamos „baltosios“ chemoterapijos, ji dar jautėsi pakankamai energinga, tačiau po kiaušialąsčių šaldymo procedūros jai buvo sukelta dirbtinė menopauzė.
„Nuolat vargino karščio bangos – būdavo taip stipru, kad net nualpdavau. Po 12 chemoterapijų mano sveikata smarkiai suprastėjo, pakito kepenų fermentai“, – prisimena ji.
Didžiausi sunkumai užklupo pradėjus „raudonąją“ chemoterapiją – Agnę pradėjo stipriai pykinti, jėgos tirpo kasdien.
„Po kiekvienos chemoterapijos tekdavo vykti į priimamąjį – pakildavo temperatūra virš 38 laipsnių, o gydytojai buvo įspėję tokiu atveju nedelsti“, – sako pašnekovė.
Galiausiai sveikata pablogėjo tiek, kad mergina nebegalėjo net paeiti – ją teko vežti neįgaliojo vežimėliu. Tyrimai parodė, kad dėl chemoterapijos nustojo veikti antinksčiai ir sutriko skydliaukės veikla.
„Gydytojai sako, kad antinksčiai turėtų atsigauti, bet kol kas jie vis dar neveikia. Nors chemoterapiją baigiau dar praėjusių metų gruodį, pasekmės jaučiamos iki šiol“, – sako Agnė atvirai.
Išgirdo lemtingus remisijos žodžius
Merginos sveikata pradėjo gerėti tuomet, kai ją paguldė į ligoninę išsamesniems tyrimams. Gydytojai nustatė, kad jos savijauta blogėjo dėl sutrikusios antinksčių ir skydliaukės veiklos.
„Kai man paskyrė naujus vaistus, viskas po truputį ėmė gerėti. Tačiau dėl komplikacijų mano operaciją teko atidėti daugybę kartų“, – pasakoja ji.
Pasak Agnės, mastektomijos ir limfmazgių šalinimo operacija buvo atidėta net šešis kartus dėl suprastėjusios sveikatos būklės.
„Papildomo streso kėlė ir tai, kad po chemoterapijos operaciją reikia atlikti per tam tikrą laiką. Mano atveju, tas laikotarpis jau buvo pasibaigęs, todėl labai jaudinausi“, – prisimena pašnekovė.
Galiausiai operacija buvo atlikta sėkmingai – gydytojai pašalino visus pažeistus audinius ir nerado jokių vėžio likučių. Vis dėlto, siekiant užtikrinti, kad liga nebegrįžtų, gydytojų konsiliumas nusprendė tęsti gydymą švitinimu ir imunoterapija.
„Reikėjo penkiolika kartų iš eilės, kiekvieną darbo dieną, eiti švitintis. Kartu su chemoterapija kas tris savaites man buvo leidžiama imunoterapija – labai veiksmingas vaistas. Imunoterapiją gavau viso gydymo metu – tiek per chemoterapiją, tiek po jos, taip pat ir po švitinimo“, – pasakoja Agnė.
Jos gydymas galutinai baigėsi šių metų rugsėjo viduryje.
Siunčia patarimą kitiems
Po sunkios ligos ir ilgo gydymo Agnė po truputį grįžta į įprastą gyvenimo ritmą. Gydymo metu ji nedirbo, tačiau dabar džiaugiasi galinti vėl pradėti naują etapą – įsidarbino naujame darbe ir pamažu vėl mokosi gyventi be nuolatinio nerimo.
„Vėl pratinuosi prie įprasto žmonių gyvenimo“, – sako ji, prisimindama, kad dėl ligos ilgą laiką teko gyventi saviizoliacijoje ir vengti žmonių dėl nusilpusio imuniteto.
Paklausta, kokį patarimą norėtų perduoti kitiems, susiduriantiems su panašiais išbandymais, Agnė sako paprastai, bet nuoširdžiai: svarbiausia suprasti, kad viskas laikina.
„Reikia nusiteikti, kad viskas bus gerai. Net jei šiuo metu atrodo sunku, tai tik etapas, kuris praeis. Svarbu fokusuotis į tai, kad gyvenimas tęsiasi ir po ligos“, – šypsosi ji.
Šiandien Agnė džiaugiasi, kad gali vėl kurti ateities planus, o žodis remisija jai reiškia ne tik medicininį terminą, bet ir naujos, šviesesnės gyvenimo pradžios simbolį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
