Medikai perspėja, kad krūties vėžys neturi amžiaus ribų – juo gali susirgti tiek jaunos, tiek vyresnės moterys. Manoma, kad šiuo metu daugiau nei 21 tūkst. moterų gyvena su šia diagnoze, o kasmet nustatoma apie 1700 naujų atvejų.
Kasmet nuo krūties vėžio miršta apie 500 moterų, kitaip sakant – kiekvieną darbo dieną netenkama beveik 2 gyvybių.
To būtų galima išvengti, jei moterys laiku tikrintųsi prevenciškai ir išmoktų atpažinti pirmus vėžio simptomus. Ligą diagnozavus laiku mažiausiai 9 iš 10 gyvybių galima išgelbėti.
Profilaktiškai tikrinasi per mažai moterų
Deja, ankstyvosios diagnostikos programose, kurios yra finansuojamos valstybės, dalyvauja tik kas antra moteris.
„Kasdien susiduriu su moterimis, kurioms tenka pasakyti šią diagnozę. Ir galbūt radiologo darbas nėra toks paprastas, nes ieškome to, ko niekas nesitiki, kad rasime ir nenorėtų, kad rastume“, – konstatavo jau 25 metus Nacionaliniame vėžio centre (NVC) dirbanti gydytoja radiologė dr. Rūta Briedienė.
Pasak jos, viena pagrindinių priežasčių, kodėl iš tikslinės grupės pasitikrinti ateina tik kas antra moteris, yra manymas, kad ši liga jų nepalies.
„Dažnai moterys sako, kad girdėjo apie šią diagnozę, bet mano, jog galbūt yra per jauna, šeimoje niekas nesirgo. Dar viena priežastis yra ta, kad moteris nieko blogo nejaučia. Vėžys dažniausiai prasideda be jokių simptomų ir būtent čia radiologai gali padėti ir nustatyti ligą anksti.
Remiantis statistika, mamogramose vėžį galima pamatyti metai, dveji ar treji iki tol, kol moteris apčiuops darinį krūtyje. Tai visiškai keičia ligos eigą, gydymą ir išgyvenimo prognozę“, – Seime surengtoje konferencijoje pabrėžė gydytoja.
Pasitikrinti atveda vyrai
Jai antrindama Šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė Alma Astafjeva pasakojo, kad vis dar tenka susidurti su klaidingais įsitikinimais.
„Dažniausiai pacientės sako, kad joms nereikia mamogramos, nes neskauda, nieko nejaučia. (...) Būna klaidingų įsitikinimų, kad mamogramos yra skausmingos, krūtys mažos, nereikia daryti, nes šeimoje niekas nesirgo. Dažnai į tokius klausimus tenka atsakinėti, sakyti pacientėms, kad tas skausmingumas nedidelis, radiacija yra labai maža“, – kalbėjo gydytoja.
„Esu savo praktikoje turėjusi moterį, kurią atvedė vyras ir pacientei išties buvo nustatytas pirmos stadijos vėžys“, – sakė A. Astafjeva.
Ji atkreipė dėmesį, kad dalis moterų vengia kalbėti apie nerimą keliančius simptomus, net jei juos jaučia:
„Bet dar susiduriama su kita dalimi jaunų moterų, kurios jaučia mazgelį, guzelį, bet bijo pasisakyti. Esu savo praktikoje turėjusi moterį, kurią atvedė vyras ir pacientei išties buvo nustatytas pirmos stadijos vėžys. Tad labai svarbi savityra, čiuopti savo krūtis, jei kyla bet kokių įtarimų, kreiptis, dabar išties yra diagnostikos galimybių.“
Atnaujinta prevencinės patikros programa
NVC direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas savo ruožtu akcentavo, kad sumažinti riziką sirgti vėžiu gali kiekvienas.
„Žmonės, kurie neserga, gali savo aktyviais veiksmais sumažinti riziką – per dieną nueiti 8–10 tūkst. žingsnių, nerūkyti, kiek įmanoma sveikiau maitintis. Jei jau susirgome vėžiu, deja, ankstyvose stadijose vėžys yra nematomas, nejaučiamas.
Todėl yra prieinamos saugios, greitos, patikimos ankstyvosios diagnostikos programos, tad labai kviečiu visas moteris dėl to kreiptis į šeimos gydytojus“, – kalbėjo jis.
R. Briedienė priminė, kad pastaruosius kelerius metus vyksta šios programos atnaujinimas. Visų pirma vadovaujantis Europos rekomendacijomis pakeista amžiaus grupė – jei anksčiau pasitikrinti kviestos nuo 50 iki 69 m., dabar tą galima padaryti nuo 45 iki 74 m. amžiaus.
„Dažnai moterys sako, kad girdėjo apie šią diagnozę, bet mano, jog galbūt yra per jauna, šeimoje niekas nesirgo“, – kalbėjo R. Briedienė.
„Kiekviena šalis, atsižvelgdama į savo sergamumo rodiklius, o Lietuvoje jau turime ženklų augimą moterims nuo 45 metų. Kas dar labai svarbu, programa apima ne tik mamogramos atlikimą, ji turi užtikrinti visą kelią iki diagnozės nustatymo, jei liga nustatoma.
Todėl yra trys programos etapai – visų pirma moteris pakviečiama, atliekama mamograma, toliau moteris iškviečiama papildomiems tyrimams, jei randami pakitimai, jai pačiai nereikia ieškoti pagalbos“, – kalbėjo R. Briedienė.
Kartu ji sutiko, kad padirbėti yra kur, nes susiduriama ir su specialistų trūkumu, reikia aiškios reglamentacijos, per kiek laiko moteris turėtų gauti tolesnius tyrimus.
Ragina atsikratyti vėžio stigmos
Nepaisant to, kad naujų vaistų ir technologijų prieinamumas nėra labai geras, V. Pečeliūnas akcentavo, kad situacija gerėja, sparčiai vystomos personalizuoto gydymo galimybės – atsirado daug kompensuojamų metodų, genetinis ištyrimas leidžia paskirti patį tinkamiausią gydymą.
„Antras dalykas šalia pagalbos prieinamumo yra paciento kelio sklandumas. Žingsniai čia daromi, mūsų specialistai važiuoja į regionų įstaigas, kalbasi su specialistais, pacientų organizacijomis. (...) Diskutuojama, kurios paslaugos turėtų būti teikiamos arčiau namų, kurios – vėžio centre. (...)
Tikimės, kad vėžio stigma ir baimė visuomenėje sumažės, nes neretai būtent baimė, kad susirgsi vėžiu ir teks patekti į sistemą, kuri tau yra nedraugiška, stabdo žmones nuo apsilankymo ankstyvos diagnostikos programose. Tai noriu pasakyti, kad sveikatos sistema transformuojasi ir stengiamės būti tie, kurie žmogui palankūs“, – pabrėžė jis.
Gydytojui antrino LSMU Kauno klinikų gyd. onkologė chemoterapeutė Greta Chlebopaševienė: „Gydymas tampa vis labiau personalizuotas, individualizuotas. Pacientus jau gydome ne vien atsižvelgdami į ligos stadiją, histologinį tipą, bet mums svarbus molekulinis lygmuo, genetinės mutacijos, kurios leidžia parinkti specifišką gydymą ir gauti geresnius rezultatus.
Net metastazavusios ligos atveju moterys išgyvena jau ne mėnesius, o net galime skaičiuoti metais. Ir čia labai svarbu kalbėti apie pacientų gyvenimo kokybę, (...) kur atsiranda vieta paliatyviajai priežiūrai, kurią nebūtinai turėtume tapatinti su terminalinės būklės pacientais“.
POLA direktorė Neringa Čiakienė pabrėžė, kad kiekviena moteris turėtų gauti geriausią jai įmanomą priežiūrą. „Žmogui svarbiausia, kad tas personalizuotas gydymas būtų labiausiai atliepiantis jo, kaip paciento, poreikius“, – pridūrė ji.
Siūlo iš esmės keisti ilgalaikio stebėjimo tvarką
Plačiau apie ilgalaikio stebėjimo svarbą kalbėjusi Klaipėdos universiteto ligoninės Krūtų ligų centro vadovė dr. Agnė Čižauskaitė pabrėžė poreikį peržiūrėti dabartinę tvarką, kuri įtvirtinta dar 2014 metų įsakymu:
„Jis nurodo periodiškumą, kad pacientas po aktyvaus ligos gydymo 5 metus turi lankytis ilgalaikei stebėsenai. Tačiau kokie tyrimai ir kokiu dažniu turi būti atlikti, nėra nurodyta, todėl gydymo įstaigos stebėseną vykdo savo nuožiūra, vienos daugiau, kitos – mažiau remdamosis tarptautinėmis gairėmis, kurios yra labai griežtos.“
Pasak gydytojos, tokie pacientai patiria labai daug nerimo, nuogąstauja dėl ligos plitimo, susiduria su šalutiniais reiškiniais po aktyvaus gydymo, būna praradę savo psichologinės būsenos, socialinio gyvenimo kontrolę, tai kitą kartą virsta pertekliniais vizitais pas stebėseną vykdantį gydytoją, gairėmis nepagrįstais tiek instrumentiniais, tiek laboratoriniais tyrimais, kurių, gydytojos teigimu, Lietuvoje atliekama per daug.
„Tad poslinkis, kuris turėtų įvykti, nuo koncentracijos į ligą – į koncentraciją savo sveikatai neįvyksta, todėl auga depresija, gilėja nerimas ir šie pacientai atsiduria lyg užburtame rate. Todėl išanalizavę naujas gaires norime pasiūlyti skirstyti pacientus į naujas rizikos grupes, nes senasis skirstymas buvo reglamentuotas 2009 metais“, – kalbėjo A. Čižauskaitė.
Gydytojos aiškinimu, šiandien ryškėja dvi rizikos grupės – jaunos, agresyvia liga sergančios pacientės arba kurios turi lokaliai išplitusią ligą. Taip pat tai būtų vyresnio amžiaus pacientės, kurios serga ne tokios agresyvios formos liga. Pasak medikės, šių pacienčių grupių ilgalaikė stebėsena turėtų skirtis iš esmės.
Ji akcentavo, kad didžiulė problema yra ir didžiulis onkologų trūkumas, kuris nieko nedarant tik didės: „Būtina atkreipti dėmesį į onkologijos išplėstinės praktikos slaugytojų ruošimą, jos tikrai galėtų atlikti ilgalaikės stebėsenos funkciją mažą riziką turintiems pacientams. (...)
Nes vienas pagrindinių tikslų yra palaikyti pacientą, padrąsinti jį tęsti hormoninį gydymą, mokyti savityros, savistabos, kad pacientas galėtų atpažinti simptomus, kurie yra patys pirmieji, išduodantys ligos progresavimą anksčiau nei tai parodo instrumentiniai tyrimai.“
