Vilniaus rajone gyvenanti Asta sako, kad kai rinkosi sklypą, ieškojo tokio, kuris būtų arti gamtos, nebūtų įspraustas tarp kitų namų ar sodybų ir nevaržytų. Iki dabar ji negali atsidžiaugti, kokį lobį rado – vakarais grožisi saulėlydžiais ir mišku.
„Atsiveria vaizdas į kalną ir mišką, tas miškas visais metų laikais keičia vaizdą ir spalvas, todėl net užuolaidų nekabinam namuose – tiesiog pro plačius langus gėrimės vaizdais. Esam gamtos mylėtojai, mylim paukščius, gamtą, medžius, stengiamės kaip įmanoma tai išsaugoti“, – su šypsena pasakojo A. Teri.
Pradėjo nuo zonavimo
Būtent pro langus atsiveriantis nuostabus gamtos vaizdas ir pametėjo idėją, koks bus sodas – Astai itin svarbu, kad želdynai susilietų su gamta ir būtų lyg vientisa kompozicija:
„Nesinorėjo nei dirbtinų akmenukų ar spalvoto mulčio matyti savo sklype. Planuodama sklypą ir želdinius stengiausi, kad vaizdas iš mano sklypo kuo natūraliau įsilietų į aplinką.“
Viskas prasidėjo dar 2014 metais, kai, pasibaigus statyboms, šeima atsikraustė į naujus namus. Jau tada Asta ėmėsi sklypo apželdinimo pirmųjų darbų – sėjo veją ir sodino pušeles, o vėliau, paieškojusi daugiau informacijos žurnaluose, internete ir įvairioje literatūroje, pasisėmusi žinių apie augalus ir sklypo planavimą apželdinimo kursuose, augalų konferencijose, kibo į darbus.
„Sklypo apželdinimo darbai prasidėjo nuo sklypo suzonavimo, tam padėjo ir lankyti kursai. Tai tik patvirtino mano mintis, kad turi iškart numatyti, kur bus kiemas, gėlynai, sodas, daržas, kur tu sėdėsi ir kokį vaizdą matysi. Turi numatyti – kur galbūt reikalingas drenažas augalams, kad jie neužmirktų, kur vamzdžius išvedžioti augalų laistymui, ar elektros laidą lauko apšvietimui pravesti, kad paskui nereikėtų vėl viso sklypo perkasinėti“, – pirmuosius planavimo žingsnius prisimena ji.
Moteris įsitikinusi – pagrindas sklypo apželdinime yra nuo pat pradžios teisingai sukurtas sklypo planas, kaip bus išdėstyti želdynai, suskirstytos erdvės. Jei patiems sudėtinga tai atlikti, geriau pasikviesti specialistą, o augalus visada bus galima derinti tarpusavyje, sodinti naujus ar keisti jų vietą, kitaip tariant tobulinti bet kada.
„Mylintiems augalus tai ne rutina, asmeniškai man tai kaip hobis. Pasitaiko kartais augalas ima ir išsikeroja, nebetelpa tarp kitų augalų, ar užsislepia, kažkas jį užgožia, tuomet tiesiog tenka kartais puoselėtą kompoziciją pakoreguoti ir persodinti kitur“, – šypsosi moteris.
Sodą kuria savaip
Pati Asta sako turinti menininkės gyslelę, studijavo menus ir yra dirbusi įvairų kūrybinį darbą, tad derinti augalus tarpusavyje jai nesudėtinga. Sklypui aptverti pasirinko pilkos spalvos segmentinę tvorą, kuri yra perregima, o pilka jos spalva sugeria daugelį aplinkos atspalvių ir ji visai nepastebima, vaizdas sklype susilieja su aplink supančia gamta.
„Nesudėtinga derinti augalus, kadangi gerai jaučiu spalvas ir tūrius, tuo pačiu domiuosi apie pačius augalus, jų augimo sąlygas, žydėjimo laiką ir trukmę. Kartais mėgstu derinti tarpusavyje ir ne standartus – aš pati susigalvoju, ką su kuo susodinti greta, darau tai kartais iš intuicijos. Nors tikrai nemažai idėjų galima pasisemti ir užsienio saituose, kas su kuo dera, bet daugiausiai, pasidomėjusi apie augalus, aš pati pradedu juos komponuoti ir taip nejučia atsiranda nauji deriniai sklype“, – pasakojo A. Teri.
Savo sode sukurtiems gėlynams moteris netgi yra sugalvojusi teminius vardus. Tiesa, tie vardai tiesiog nusako, kokios augalų spalvos vyrauja želdyne. Pavyzdžiui, yra „baltai mėlynas“, „geltonai mėlynas“ ar rožinio atspalvio gėlynas.
Baltai mėlyname gėlyne karaliauja baltos spalvos hortenzijos, derinamos su mėlynos ar violetinės spalvos raganėmis, levandomis, šalavijais. Taip pat įterpti ir žoliniai augalai, kurie papildo kompoziciją. Kitas – „geltonai mėlynas“, kuriame vyrauja daugiau geltonos ir mėlynos spalvos žiedai, gludai, lelijos, viendienės, melsvės, veronikos, patagoninės verbenos, rudbekijos ir t.t., Kaip juokauja Asta, pastarasis labiau „geltonai alyvinis“, tačiau patikina – geltona ir alyvinė spalvos puikiai dera tarpusavyje, o artėjant rudeniui atskleidžia visą savo grožį.
„Kitas gėlynas yra labiau rožinio atspalvio. Ten jį pradėjau kurti gana neseniai, jis yra daugiausiai iš rožių. Kartą prasidėjo viskas nuo vienos padovanotos rožės prieš kokius trejus-ketverius metus. Iki tol galvojau, kad rožių niekada neauginsiu, nes jos labai lepios, joms reikia labai daug priežiūros, bet netikėtai pamačiau nepakartojamas gėlių kompozicijas iš rožių ir taip sužavėjo, kad šią žiemą prisiskaičiau viską apie jų priežiūrą, veisles, išsirinkau ir užsisakiau virš 30 veislių rožių“, – šypsosi pašnekovė.
Pagrindinis akcentas – hortenzijos
Vis dėlto, didžiausia sodo puošmena – šluotelinės hortenzijos, kurių čia maždaug jau 40, iš jų apie dvidešimt skirtingų rūšių. Šias gėles Asta derina su kitais augalais, bet labiausiai mėgsta derinti kartu su žoliniais, o jų yra įvairiausių: soruolės, lendrūnai, soros, viksvos, miskantai:
„Man patinka derinti kuo įvairesnius augalus, kad nebūtų vienoda ir nuobodu. Gamtoj nebūna vienodų augalų.“
Moteris negaili patarimų ir kitiems, norintiems auginti hortenzijas. Kadangi jau ne pirmus metus jas puoselėja, yra atradusi savo priežiūros taisykles, kurios padeda išlaikyti šias gėles įspūdingos išvaizdos.
„Sodinant hortenzijas reikėtų pasiruošti joms didesnes duobes, pripildyti geros žemės, pamaišant juodžemio, durpės, pušų žievės mulčio ar pernykščių lapų, komposto ir šiek tiek rūgščios durpės.
Pasodintas hortenzijas reikia gausiai palieti, nes jos mėgsta drėgmę ir nepamiršti nuolat laistyti, ypač sausros metu. Aišku, nereikia perlaistyti. Jos turi būti pasodintos taip, kad bent pusę dienos gautų saulės, nes pavėsyje jos ne taip gražiai ir gausiai žydi, labiau skursta, neapleisti žolėm, geriausiai tinka mulčiuoti pušų žievės mulčiu.
Kiekvieną pavasarį jas reikia apgenėti tinkamu metu, aš geniu apie balandžio pradžią, praėjus didesnių šalnų pavojui. Ir šiek tiek trąšų nepagailėti, bent jau porą-trejetą kartų – pavasarį ir vasaros pradžioj tręšiu ir jos labai gražiai auga“, – patarimais dalijasi A. Teri.
Kaip pastebi pašnekovė, didelės priežiūros sodui neprireikia – po želdynais kloja agrotekstilinę plėvelę, ant jos beria pušų žievės mulčią, tad augalų priežiūra vėliau tampa minimali.
„Vasarą daugiausiai laiko praleidžiam lauke, mėgaujamės grynu oru, gamta, ir nueiti pasižiūrėti, gal kokią netikusią atžalą pašalinti, augalą palieti ar piktžolę aptikus išrauti – tai nėra darbas, tai tas pats kaip augintiniu pasirūpinti. Tereikia mylėti augalus ir tai nebus rutina“, – šypsosi moteris.