Ji teigia ilgą laiką nenorėjusi viešai apie tai kalbėti, tačiau galiausiai nusprendė, kad tokia jos patirtis gali būti naudinga.
„Liepos mėnesį išvykome atostogų nežinodami, kad mūsų vaikas galimai turėjo kontaktą su kitu vaiku, sirgusiu adeno virusu. Šis virusas gali pasireikšti įvairiai, mūsų atveju – vėmimu ir viduriavimu. Iš pradžių tai nenustebino, nes eidami į darželius, vaikai serga įvairiomis ligomis.
Vis tik viskas pasikeitė naktį, kai grįžome į Lietuvą. Dukrai pasidarė taip blogai, kad jos organizmas nebepriėmė jokių skysčių. Ryte atsidūrėme poliklinikoje – kraujo tyrimai nerodė nieko ypatingo, tik „tirštesnį“ kraują.
Gavome patarimą mažais kiekiais duoti skysčių, o jei nepagerės – važiuoti į Vaikų ligoninę“, – pasakojo mama.
Vaikas ėmė mėlynuoti
Ligoninėje su dukryte Rima atsidūrė staiga, praėjus vos valandai po apsilankymo poliklinikoje. „Mūsų vaikas išsijungė tiesiogine žodžio prasme. Tiesiog nukrito, sustingo ir pradėjo mėlynuoti. „Skambink 112“ buvo paskutiniai mano rišlūs žodžiai, pasakyti vyrui. Tą akimirką prasidėjo praktinis pirmosios pagalbos kursų žinių taikymas.
Tikrinau, ar nepaspringo, masažavau širdį. Tiesa, matydama ją mėlyną, nepadariau svarbiausio – nepatikrinau kvėpavimo ir pulso.
Vienu metu, suprasdama, kad niekas neveikia, nes mano vaikas toliau gulėjo sustingęs ir pamėlęs, buvau pasiruošusi pati bėgti į polikliniką.
Laimei, vyras įjungė garsiakalbį ir aš išgirdau ramų operatorės klausimą, ar vaikas kvėpuoja. Greitai iš to tamsaus rūko grįžau ant žemės, paguldžiau vaiką koridoriuje ir pradėjau tikrinti. Mergytė kvėpavo. Pamažu pradėjo grįžti spalva, atrdoė, tarsi miegotų“, – siaubingais išgyvenimais dalijosi mama.
Dabar perspėja mamas
Netrukus pas šeimą atvyko greitoji pagalba. „Mus išvežė į ligoninę – litras skysčių ir ryte mūsų vaikas buvo kaip naujas.“
Ši istorija Rimą ne juokais išgąsdino, todėl dabar ji ją pasakoja tam, kad kuo daugiau mamų, apimtos streso, žinotų kaip elgtis ir kokių veiksmų imtis. „Jei ne pirmosios pagalbos kursai, kuriuos išklausiau birželio mėnesį, nežinau, ką būtume darę.
Net ir dėl skambučio 112 iš karto pasakiau, nes ta informacija buvo gyva atmintyje. Ko ėmiausi, neveikė, bet laukdami greitosios ne įsterikavome, o kiekvienas darėme veiksmus. Esu dėkinga vyrui, kuris apskritai išlaikė ramybę, kol aš tarpuose tarp gaivinimo klykiau dukros vardą.
Per kursus neakcentavo ir aš nebuvau susimąsčiusi, kad yra didelis skirtumas tarp „padėti nelaimės ištiktam žmogui gatvėje“ ir padėti „savo artimam“.
Emocijos, neabejotinai, veikia visur, bet artimo žmogaus atveju jos yra stipresnės. Greitosios pagalbos medikas pasakojo, kad jo medikė žmona nesugebėjo padėti savo užspringusiam vaikui – atnešė vyrui.
Taip pat iš greitosios pagalbos medikų išgirdau, kad nelaimei ištikus artimą žmogų, svarbu iškviesti greitąją, esant poreikiui, daryti širdies masažą, bet geriau išvengti dirbtinio kvėpavimo.
Jų teigimu, jeigu neturite praktikos tai daryti ir dar pridėjus visas emocijas, didelė tikimybė neatlikti jo teisingai. Tokiu atveju gali būti daugiau žalos, ypač jei gaivinamas žmogus atpiltų. Mažiems vaikams dehidratacija yra labai pavojinga, ne veltui apie tai tiek rašoma“, – patirtimi dalijasi mergytės mama.
