Dar vaikystėje susidomėjusi profesionaliomis imtynėmis 22-ejų mergina pasakoja, kad baigusi mokyklą buvo pasiryžusi keliauti į užsienį, kad galėtų tapti profesionalia imtynininke. Bet ir dabar ši svajonė dar neišblėso, naujienų portalui tv3.lt pasakoja L. Krasuckaitė.
Imtynes pamilo vaikystėje
Laura su šypsena pasakoja, kad lyg vakar prisimena dieną, kai pirmą kartą per televiziją pamatė „Amerikietiškas imtynes“ ir jomis susižavėjo – vaiko akimis tai atrodė tiesiog pasakiškai.
„Man buvo 8 metai ir buvau pas pusseserę, ji įjungė televizorių ir ten rodė „Amerikietiškas imtynes“. Aš pamačiau vaiko akimis ir man ten buvo kažkokia magija, iš karto įsimylėjau, man tai buvo geriausias dalykas pasauly. Nuo tada pradėjau žiūrėti ir paskui laida tiesiog dingo, kaip supratau, televizija nutraukė kontraktą su ta kompanija ir neberodė Lietuvoje. Kadangi buvau vaikas ir tais laikais dar neturėjau interneto, pamiršau apie tai“, – pirmąją pažintį su profesionaliomis imtynėmis prisimena mergina.
Prabėgus keletui metų, būdama 13-ikos Laura vėl netikėtai per televiziją pamatė imtynes ir svajonė kada nors tapti viena iš jų vėl atgimė. Vis dėlto, mergina pabrėžia, kad daugelis nė nežino, kas yra profesionalios imtynės ir juokiasi jas žiūrėdami, tačiau tai yra savotiškas spektaklis:
„Yra labai didelis skirtumas – mėgėjiškos imtynės yra realus sportas, tai yra ir olimpinis sportas, ten atletai varžosi, imtyniauja realiai, ten nėra nieko suvaidinto. Ir Lietuvoje tokios yra.
Profesionalios imtynės yra kaip teatras – tai nėra realus sportas, tai labiau kaip pramoga. Aišku, sportininkai turi aukštą meistriškumo lygį, nes yra sunku padaryti veiksmus, kuriuos jie daro, jie patiria labai daug traumų. Profesionalių imtynių prasmė yra ne sportas, o papasakoti istoriją. Tai kaip teatras – yra parašytas scenarijus, jis duodamas imtynininkams ir jie vaizduoja tam tikrą personažą, gyvai inscenizuoja imtynių mačą ir pasakoja istoriją – gėris prieš blogį, šeimos, draugų santykiai.“
Kadangi Lietuvoje nėra asmenų, kurie užsiimtų šia veikla, Laura ja neužsiima, tačiau jos svajonė – iškeliauti mokytis už Atlanto. Tiesa, planavo ir anksčiau, tik dėl prastos psichologinės sveikatos tai buvo per daug rizikinga.
„Pati neužsiiminėju, bet noriu, tiesiog dėl savo psichologinių problemų, kurios mane jau labai ilgą laiką seka ir dar nedingo, negalėjau važiuoti gyventi viena į užsienį, nes buvo per daug pavojinga.
Šiuo metu darau viską, kad susitvarkyčiau tas problemas ir tada žinau, kad važiuosiu į užsienį ir mokysiuosi imtynių, nes manau, kad tai yra mano gyvenimo kelias ir privalau tai padaryti, nes per ilgai to noriu“, – ateities planus dėlioja pašnekovė.
Nuotaikų kaitą nurašydavo paauglystei
Dar ir dabar Laurą gyvenime lydi bipolinis sutrikimas, kuris merginai nustatytas, kai jai buvo 17 metų. Nors, kaip pati sako, pirmuosius ženklus, kurie vertė sunerimti, pradėjo jausti 13-ikos, tačiau tuomet nežinojo, kur kreiptis pagalbos ir nuotaikos svyravimus nurašydavo paauglystei.
„Prasidėjo epizodai visokie ir aš supratau, kad kažkas yra labai negerai, bet nežinojau, kas tai yra, nebuvau net girdėjusi, kas yra bipolinis sutrikimas. Daug žmonių net irgi nėra girdėję ir jei jiems labai anksti gyvenime prasideda kažkas tokio ir nei tu, nei tavo aplinka nežino, kas tai per dalykas, nelabai supranti, ką daryti.
Aš truputį tai kroviau ant paauglystės ir mama galvojo, kad čia paauglystė, nes brendimas, būna nuotaikų svyravimų pakankamai stiprių. Vis dėlto, paauglystę visi išgyvenom.
Aš galvojau, kad čia tai, bet kai tai tapo visiškai nevaldoma, prasidėjo labai daug suicidinių minčių ir visų epizodų, tada teko susirūpinti, man buvo 17 met. Kai man labai blogai pasidarė, mama nuvežė pas psichiatrą, diagnozavo ir sužinojau, kas man čia darosi“, – pasakojo L. Krasuckaitė.
Bipolinis sutrikimas – psichologinis nuotaikų sutrikimas, pasireiškiantis depresijos ir manijos epizodais. Prasidėjus depresijos epizodui, žmogus neturi energijos, jį lanko tamsios mintys, o manijos epizodo metu žmogus turi begalę energijos, neretai pervertina savo galimybės ir priima skubotus sprendimus.
Tačiau Laura pabrėžia – žmogus, turintis bipolinį sutrikimą, negyvena vien depresijoje ar manijoje. Kartais būsena būna stabili, o kartais pasitaiko laikotarpiai, kai depresija ir manija prasideda tuo pačiu metu.
„Labai dažnai būna, kad tau tiesiog yra normali būsena. Man jau pakankamai ilgą laiką yra normali būsena, nėra epizodų arba jie yra ne tokie intensyvūs.
Būna kartais mišri būsena, kai depresija ir manija sueina į vieną – esu labai nemažai to patyrusi ir tai, turbūt, blogiausias dalykas, koks gali nutikti. Turi labai daug energijos, bet ji visa yra neigiama, dažniausiai pasireiškia per pyktį ir tas pyktis dažniausiai atsuktas prieš save.
Kai yra mišrūs epizodai, didžiausia rizika yra žaloti save ir savižudybė, dėl to, kad neturi kur savęs dėti, turi daug energijos, bet tuo pačiu tau labai skauda, labai pyksti ir tuo metu esi visiškai pasimetęs ir nežinai, ką daryti. Atrodo, kad nori išsinerti iš savo odos, bet neišeina, tai pradedi save žaloti, taip slopinti dalykus“, – aiškino mergina.
Gyti padeda psichoterapija
Kiek laiko trunka depresijos ir manijos epizodai vieno atsakymo nėra – kiekvienam žmogui, turinčiam šį sutrikimą, jie trunka skirtingą laiko tarpą. Tačiau mergina pažymi, kad pokytis nebūna staigus – vienas epizodas po truputį rimsta, kurį laiką būna normali būsena ir tuomet prasideda kitas epizodas:
„Yra buvę atvejų, kad vos ne per dieną ar porą pasikeičia epizodai, bet yra buvę kelias savaites, tris mėnesius, yra buvę net pusę metų, kai buvo depresija.
Gali būti aplinkiniai dirgikliai, kai kažkas atsitinka. Man labai didelis dirgiklis būdavo, kai turėjau per daug darbų – pavyzdžiui, dirbau, studijavau, sportavau labai intensyviai ir mano gyvenime buvo labai daug dalykų, kuriuos turėjau padaryti. Kai užklupdavo daug darbų, jei persijungdavo į maniją, pradėdavau viską labai greitai daryti, nes per maniją labai pakyla produktyvumas arba kaip tik eidavau į depresiją ir nieko negalėjau daryti.“
Šią vasarą mergina baigė kūrybos komunikacijos studijas ir šiuo metu dirba banke. Paklausta, ar bipolinis sutrikimas netrukdo darbuose, Laura patikina – pačiai su tuo neteko susidurti, nes visada jaučia didelę atsakomybę ir net jausdamasi prastai atlieka visus darbus, tačiau yra atvejų, kai žmonės dėl sutrikimo netenka darbo arba visai negali dirbti.
Anksčiau tam, kad kontroliuotų sutrikimą, mergina gerdavo vaistus – jie padėdavo, tačiau vaistų atsisakė, kai suprato, kad nebejaučia nei gero, nei blogo. Dabar Laura karta per savaitę eina į psichoterapiją ir džiaugiasi jos duodamu efektu.
„Žmonės įsivaizduoja, kad bipolinis yra kažkokia liga, vos ne toks gimei ir dabar visą gyvenimą reikės gerti vaistus, kad tai suvaldytum. Iš tikrųjų, bipolinis sutrikimas yra simptomas – už jo dažniausiai glūdi visokios priežastys ir jas iškapstyti galima psichoterapijos pagalba.
Dabar esu gyvenimo etape, kai bandau išsigydyti per psichoterapiją savo traumas ir jau dabar jaučiu, kai man mažėja, dingsta simptomai. Žinau, kad kai pabaigsiu visą kursą, jie išvis dings.
Vaistai yra tai, ko gali griebtis, kai tau yra blogai, kyla pavojus, pavyzdžiui, gyvybei. Vaistai ištraukia tave iš didžiausios duobės, bet jie nėra tas dalykas, kuris gydo, tiesiog gali sumažinti simptomus“, – kalbėjo L. Krasuckaitė.
Apie sutrikimą pasakoja atvirai
Apie turimą bipolinį sutrikimą ji nebijo kalbėti ir viešai – tiek socialiniuose tinkluose, tiek savo „Youtube“ kanale, kur kelia įvairų turinį, tačiau dalis jo yra apie sutrikimą. Stiprybė nebijoti ir kalbėti garsiai atėjo po lemtingo įvykio:
„Pradėjau apie tai kalbėti po bandymo nusižudyti. Kai aš su tuo tvarkiausi, man buvo labai blogai, atrodė, kad niekur nėra žmonių, kurie eina per tą patį ar kažką panašaus ir kad niekas niekada nesupras, kad su manimi kažkas negerai. Aš ieškojau pagalbos, bet nežinojau, kur ir kaip jos rasti, nes niekas apie tai nekalbėjo, jaučiausi labai vieniša ir tas vienišumas, esant tokios būsenos, dar stipriau kerta.
Po nesėkmingo bandymo aš pasijaučiau laimės kūdikiu ir supratau, kad, turbūt, yra priežastis, kodėl nemiriau. Tada pradėjau kalbėti ir supratau, kad nesu viena ir kiti žmonės jaučiasi taip pat.“
Dabar Laura džiaugiasi, kad einama tinkama linkme – apie psichologinę sveikatą vis daugiau kalbama socialinėse medijose ir net politikoje. Tačiau pasitempti tikrai yra kur, mat vis dar pirmaujame savižudybių skaičiumi.
Tačiau dabar Laura sako padariusi pauzę nuo „Youtube“ kuriamo turinio – lankydama psichoterapiją mergina vis labiau gilinasi į seniai patirtas psichologines traumas ir dabar nesijaučia pasiruošusi apie jas kalbėti, tačiau jaučia, kad mintys po truputį gula į savas vietas.
„Dabar tas etapas, kai priėjau labai daug skausmingų dalykų ir man pasidarė labai negerai psichologiškai, bet tai nereiškia, kad man prasidėjo epizodai, tiesiog psichoterapija yra labai sudėtingas procesas. Norėjau mažiau reikštis socialinėse medijos, susitvarkyti su tais dalykais privačiau negu anksčiau, nes anksčiau viską keldavau, o dabar tai yra labai skausmingi, asmeniški dalykai, todėl padariau pauzę.
Kai su tuo susitvarkysiu ir turėsiu ką pasakyti kitiems, nes iš to labai daug gausiu ką pasakyti. Tada aš pradėsiu vėl dalintis su visais, nes manau, kad tai labai svarbu psichologinės sveikatos atžvilgiu ir tos istorijos, kurias turiu dabar ir tai, ką patyriau, daugumai reikia jas išgirsti, bet dar nesu pasiruošusi. Bet jau po truputį jaučiu, kaip man grįžta noras vėl pradėti.“
Sugrįžusi į savo „Youtube“ kanalą Laura tikisi nusimesti sau klijuojamą bipolinio sutrikimo etiketę ir daugiau kalbėti apie jo gydymą ir pačios sukauptas patirtis.
