Skambutis prieš beveik 4 metus neabejotinai pakeitė Jurgitos ir jos sūnaus gyvenimus. Ji išgirdo, kad ji turi anūką.
„Nežinojome, kad jis mūsų anūkas. Vaikų teisėse dirbo Gabrieliaus motinos draugė ir ji paskambino mums ir pasakė, kad Gabrielių paliko globos namuose ir ji jo nebeaugins. Mums pasakė, kad galimai esame seneliai ir kad mūsų sūnus yra galimai tėtis. Nuvažiavome į globos namus aplankyti jo.
Matėme, kad jis guli lovytėje. Nusprendėme, kad reikia daryti tyrimus, tačiau jo mama jau buvo padavusi prašymą DNR tyrimui. Tyrimas patvirtino, kad Gabrielius yra mūsų anūkas“, – pasakoja Jurgita.
Gabrielius būdamas 10 mėnesių atkeliavo į Jurgitos namus. Kadangi berniuko tėtis turi negalią ir pats negali pasirūpinti vaiku, jo priežiūrą ir globą nusprendė pasiimti Jurgita.
Gabrielių sukaustęs paralyžius
„Mes pasiėmėme jį 10 mėnesių, jis rankyčių ir kojyčių nejudino visiškai, tiesiog gulėjo ir žiūrėjo. Galėjome palikti vaiką vienoj vietoj ir jis net nebūtų sujudėjęs“, – pasakojo Jurgita.
Iškart prasidėjo kelionės į gydytojų kabinetus ir daugybė tyrimų, kad išsiaiškintų, kas yra Gabrieliui:
„Gydytojas pasakė, kad jam yra diskinezinis paralyžius. Visi tyrimai truko apie pusę metų. To atėjusių atsakymų iškart vykome į sanatoriją, kreipėmės į reabilitologus, neurologus, Raidos centrą. Visur, ką apmokėjo Ligonių kasos, važiavome“.
Pamažu Gabrielius pradėjo pažinti žmones, judinti rankytes ir kojytes. Ne taip, kaip jo bendraamžiai, tačiau tie judesiai labai džiugino Jurgitą. Kai jam dar nebuvo 3-ejų metukų, berniukas padėjo eiti į darželį Utenoje, kur dirba kineziterapeutė.
Dabar Gabrieliui 4-eri, bet iki šiol jis pats ne sėdi, nevaikšto, nekalba, į rankutes nieko neima.
„Anksčiau per metus 2 kartus važiuodavome į sanatoriją 24-ioms dienoms ir ankstyvosios reabilitacijos 28-ioms dienoms. Eidavome papildomai į masažus, samdėme kineziterapeutę, kad ateitų į namus.
Per karantiną su Gabrieliumi negalėjome nuvažiuoti pas specialistus, galima sakyti, kad praradome vienerius metus. Galbūt jis dabar būtų daug judresnis. Negalėjome ir į darželį eiti, nes buvo uždarytas. Bet pablogėjimų didelių nepasimatė“, – pasakoja Jurgita.
Neaiški ligos kilmė
Gabrieliui buvo atlikti visi genetiniai tyrimai ir buvo pripažinta, kad paralyžiui genetika įtakos neturėjo: „Tai gali būti įgimta arba atsinešta liga. Motina, kai jo laukėsi, gėrė, negyveno padoraus gyvenimo, galbūt ir tai įtakos turėjo. Kiek žinau, gimdymas įvertintas 9 balais iš 10, tad nemanau, kad ir gimdymo trauma kalta“.
Kai berniuką paliko mama, susisiekti ji bandė vienintelį kartą. Pirmojo karantino metu vyko „Gelbėkime vaikus“ filmavimas, po jo Gabrieliaus mama parašė, kad norėtų jį aplankyti. Kadangi viskas vyko pirmojo karantino metu, Jurgita paaiškino, kad geriau palaukti karantino pabaigos ir susitikimą organizuoti tuomet. Visgi berniuko mama gyveno ir kitame mieste. Tačiau po to karto iš jos Jurgita nebesulaukė jokios žinios.
Nors Gabrielius yra Jurgitos anūkas, tačiau ji augina berniuką, kaip savą vaiką. Moteris sako, kad nežino iš kur atsirado ta stiprybė priimti Gabrielių į savo namus, tačiau nori jam padėti, nes Gabrielius ir taip daug prisikentėjo:
„Aš neprivalau ir neturiu jo auginti kaip anūko, tačiau vaikas jau ir taip yra daug prisikentėjęs – 2 mėnesių jis iš lovos iškrito, 4 mėnesių buvo iš vežimo išmestas, kai jam buvo 8 mėnesiai su motina ir jos draugu į avariją papuolė. Man atrodo, kad jis ir taip daug kentėjo“.
Vienintelė svajonė
Neseniai Jurgita su Gabrieliumi turėjo galimybę apsilankyti Visagine, kur buvo atvykę geriausi reabilitacijos specialistai iš Slovakijos. Taip pat pavyko išbandyti ir Adelio kostiumą, kuris normalizuoja raumenų tonusus.
„Gydytojai prognozių neduoda jokių. Bet kokį mes jį pasiėmėme ir koks jis yra dabar – nepalyginsi. Dabar po darbo su Adelio kostiumu jis pradėjo į burną kišti rankas, ko anksčiau niekada nedarė. Pradėjo skleisti daugiau garsų“, – džiaugiasi Gabrieliaus močiutė.
Gabrielius yra labai linksmas vaikas, nemėgstantis būti vienas, tačiau jo gerą nuotaiką vis aptemdo skausmai.
„Jį dažnai lanko skausmai, nes jam dažnai užkietėja viduriai ir kyla skrandžio rūgštys. Neurologė aiškina, kad čia jau lydintys simptomai prie jo diagnozės“, – pasakoja Jurgita.
Paklausta, apie ką svajoja, Gabrieliaus močiutė sako, kad didžiausia svajonė, jog berniukas gebėtų sėdėti ir žaisti savarankiškai: „Bet čia reikalingas didelis darbas. Svarstėme važiuoti ir į Slovakijos arba Lenkijos reabilitacijos centrus. Kai buvo atvažiavę Slovakijos specialistai jie sakė, kad su Gabrieliumi galima dirbti ir pasiekti kažkokių rezultatų“.
Gabrieliaus diagnozė: G80,3 Diskinezinis paralyžius; F83 mišrus specifinis raidos sutrikimas; Q62.0 hidronefrozė.
Jeigu norite prisidėti prie Gabrieliaus svajonės išsipildymo tai galite padaryti šiuo būdu: Gavėja: Jurgita Golubevienė; banko sąskaita: LT317044090101823882; mokėjimo paskirtis: parama Gabrieliui
