Dabar jau 27-erių sulaukusiam vilniečiui Viktorui Topol neįgaliojo vežimėlis netrukdo tobulėti ir siekti svajonių: jis išbandė įvairias sporto šakas, keturis kartus tapo pasaulio fitneso čempionu, šoka hip-hopą bei konsultuoja asmeninio tobulėjimo klausimais.
Paneigė gydytojų spėjimus
Tačiau apie viską nuo pradžių. Pirmosios Viktoro gyvenimo dienos buvo įtemptos – vos sužinojęs, kad berniukas gimė neįgalus, šeimą paliko tėtis. Gydytojai pamatę naujagimio būklę pasakė mamai, kad jis galės tik gulėti, tad verčiau jį atiduoti tyrimams, kad galėtų ištirti atvirą stuburo žaizdą.
Jo mama nesutiko su gydytojais ir pasiryžo susidurti su visais ateityje jos laukiančiais sunkumais.
„Į reabilitaciją važinėju kiekvienus metus. Iki 4 metų man skirdavo keturias reabilitacijas per metus, o iki 8 – dvi. Jų metu mama visuomet būdavo šalia. Dabar į jas dažniausiai vykstu vienas. Mama mane visur lydėdavo.
Tik mokykloje buvo šiek tiek kitaip. Mama dirbdavo per kelis darbus, tad manimi daugiau rūpinosi močiutė: nuvesdavo į mokyklą, pasiimdavo iš jos ir prižiūrėdavo namuose, kol mama grįždavo po darbų“, – pasakoja Viktoras.
Gydytojų prognozės, kad berniukas galės tik gulėti, nepasitvirtino. Iki pat 10 metų jis vaikščiojo pats. Tiesa, kur kas lėčiau nei bendraamžiai, šlubuodamas. Kai jam suėjo 10 metų, pajuto, kad stuburo trauma nebeleidžia nueiti didesnių atstumų, kaip buvo iki tol, tad teko rinktis alternatyvą – vežimėlį.
Neįgalumas nedaro unikaliu
„Kaip jaučiuosi vaikas, kuris mato, kaip kieme bėgioja kiti, o jis to padaryti negali? Lygiai taip pat, kaip ir dabar. Na ir kas. Netgi ne kiekvienas fiziškai įgalus asmuo gali lakstyti ir bėgioti. Žmogus gali turėti viršsvorį ar problemų su širdimi ir jis negali bėgioti ar kelti sunkesnių svorių.
Turbūt per visą gyvenimą aš supratau, kad negalia nėra vienintelis dalykas, dėl kurio kažko negalima. Yra daug žmonių, kurie atrodo, kad fiziškai neišsiskiria iš kitų, bet gali kur kas mažiau nei aš. Taip aš supratau, kad kiekvienas esame skirtingas ir unikalus savo gebėjimais“, – sako vyras.
Suvokęs šiuos dalykus Viktoras pradėjo ieškoti, ką jis gali geriausiai, pažįsta stipriausias ir silpniausias savo vietas. Tačiau taip buvo ne visada. Vyras pasakoja, kad vaikystėje patyčias išgyveno itin skaudžiai, o viską į vietas sustatė iš mamos išgirsta frazė
„Vaikai bėgdavo nuo manęs ir aš girdėdavau tokias frazes: „tu manęs nepagausi“ arba „pasivyk“. Tokios kandžios frazės, kurios man, kaip vaikui, atrodė tikrai skaudžios. Buvo periodas, kai grįždavau namo, pasidarydavau namų darbus ir žliumbdavau į pagalvę visą naktį.
Taip buvo iki mamai pastebint, kad aš pasikeičiau. Ji pradėjo manęs klausinėti, kas yra, kas nutiko, pasakiau, kad tyčiojasi ir nebenoriu eiti į mokyklą, nes manęs ten nemėgsta ir jaučiu didelį diskomfortą. Vieną kartą mama man pasakė frazę, kuri įsiminė man visam laikui: „Jeigu esi kitoks, nereiškia, kad esi blogesnis“, – pasakoja jis.
Gydytojų prognozės – niūrios, bet viltis nemiršta
Viktoras džiaugiasi, kad nepaisant visko, jis gali atsistoti ant kojų, gali paeiti be jokių papildomų atramų, tik su įtvarais ant kojų. Tiesa, įveikti vos keliasdešimt metrų jam prireikia 15 ar 20 minučių. Kiekvienais metais jis važiuoja į palaikomąsias reabilitacijas, kuriose atliekamos įvairios procedūros, tačiau gydytojai negali pažadėti, kad vieną dieną jis galės normaliai vaikščioti.
„Kol kas gydytojų prognozės ne kokios. Ieškau įvairių būdų ir alternatyvų ir manau, kad dabar 90 proc. priklauso nuo manęs, ką aš galiu padaryti. Kai kalbėjau su gydytoju, kuris mane priėmė gimdymo metu, jis sakė, kad tai, ką aš darau, kaip judu, kaip sėdžiu be atramos, kad aš stoviu ir galiu paeiti, tiesiog netelpa į diagnozę.
jaučiu savo organizmą ir žinau, kiek aš galiu sportuoti, kada aš galiu sportuoti, kada noriu pailsėti. Tai matyt, kiek aš pats įdėsiu darbo, tokį rezultatą ir turėsiu. Nebus taip, kad vieną rytą aš atsibusiu ir būsiu visiškai įgalus, galėsiu bėgioti ir panašiai. To nebus, nors kažkur viduje yra tikėjimas, kad taip gali nutikti. Niekada nesakyk niekada, nes nežinai“, – vilties nepraranda jis.
Viktoras pasakoja, kad paskutinės reabilitacijos metu atliko eksperimentą: norėjo pažiūrėti, per kiek laiko ligoninės koridorių gali įveikti vežimėliu ir per kiek eidamas. Vežimėliu jis truko mažiau nei 1 minutę, o eidamas – 20 minučių.
„Dėl to pasirinkau alternatyvą – vežimėlį, kad galėčiau tuos pačius atstumus įveikti žymiai greičiau. Vaikštau tiek, kiek galiu maksimaliai save išnaudoti. Naudojuosi ir bėgimo takeliu: nusistatau patį mažiausią greitį ir pasirėmęs į ranktūrius einu žingsnis po žingsnio. Bet tai trunka neilgai: iki 10 minučių. Net ir su vaikštyne galiu eiti ne ilgiau nei 30 minučių“, – pasakoja vyras.
Ydos netrukdė siekti svajonių
Tačiau visos išgirstos diagnozės niekada nesumažino jo noro judėti, šokti ar sportuoti. Viktoras juokiasi, kad jo susidomėjimas sportu atsirado pamačius filmus su visų laikų garsiausiais veiksmo filmų aktoriais Džaki Čanu, Arnoldu Švarcnegeriu, Žanu Klodu Van Damu. Susižavėjęs berniukas bandė filmuose matytus mylimus veikėjus atkartoti namuose – darė prisitraukimus, atsispaudimu.
Po kelių metų pasirodžius beprotiško populiarumo sulaukusiam filmui „Šokis hip-hopo ritmu“ Viktoras užsidegė noru šokti.
„Žiūrėjau, kaifavau, man patiko, ką jie daro. Įsivaizdavau, kad ir aš vieną dieną tapsiu šokėju. Tada aš tiesiog norėjau šokti ir man nekilo minčių, kad aš kažko negalėsiu ar man bus sunku. Aš tiesiog norėjau ir kažkokios ribos man neegzistavo.
15-16 metų jau sėdėdamas vežimėlyje pradėjau ieškoti trenerio, kuris mokytų šokti vežimėliuose. Radau kelis choreografus, tačiau jie užsiėmė baliniais ir sportiniais šokiais, o aš norėjau būtent hip-hopo“, – prisimena jis.
Nors paieškos neatnešė tokių rezultatų, kokių tikėjosi Viktoras, tačiau jo noras nė kiek neatslūgo. Po metų kitų jis vyko į eilinę reabilitaciją. Tąkart lankėsi Palangoje esančioje „Gintaro“ sanatorijoje. Toje sanatorijoje jam pavyko surasti kitą Gintarą – draugą, kuris šoko hip-hopą.
„Jis buvo savamokslis, tačiau jo draugų rate irgi buvo profesionalių šokėjų. Pažintis gavosi natūraliai: paprašiau jo, kad išmokytų mane keleto judesių, ir grįžę į Vilnių susitikome. Pradėjome šokti, durniuoti, ekspromtu kurti šokius“, – šypsosi Viktoras.
Pažintis atvedė į sceną
Vieną dieną jis sulaukė Gintaro skambučio ir telefono ragelyje išgirdo žodžius „užregistravau mus į „Lietuvos talentų“ šou.
„Tuo metu aš apskritai nežinojau, kas tai per šou, kad jis egzistuoja beveik visame pasaulyje. Aš sutikau, nes jaučiausi, kad mes tam esame pasiruošę, o šokti apskritai buvo mano svajonė. Pasiekėme finalą, dėl ko aš labai džiaugiausi“, – sako vyras bei priduria, kad vėl pradėjo šokti ir turi naujų su šokiais susijusių planų.
Net ir praėjus dešimtmečiui po „Lietuvos talentų“ šou finalo, kuriame dalyvavo šokėjai, Viktorą vis dar atpažįsta žmonės.
„Labai malonu, kad nauji žmonės, kuriuos sutinku ir dabar man sako, jog mane matė toje laidoje. Aš į tą sceną ėjau ne laimėti: visų pirma norėjau įrodyti sau, kad aš galiu, tai buvo mano svajonė parodyti visuomenei, kad nėra ribų. Man turbūt yra didžiausias įvertinimas, kad praėjus 10 metų mane atsimena žmonės iš to projekto. Vadinasi, kad aš tikrai kažką gero padariau“, – džiaugiasi šokėjas.
Jokio diskomforto
Dabar vyras Vytauto Didžiojo universitete yra pasirinkęs karjeros ir profesinio konsultavimo bakalauro programą bei susikūręs nuosavą darbo vietą.
„Studijuodamas nusprendžiau susirasti ir darbą, tačiau čia teko susidurti su sunkumais. Dažniausiai net esant labai geram darbo pasiūlymui, infrastruktūra buvo netinkama: nėra neįgaliesiems pritaikyto tualeto, yra laiptai.
Su darbu susikurčiau daugiau diskomforto, tad bandžiau ieškoti tinkamų sąlygų, gero kolektyvo ir darbo, kuriame galėčiau save realizuoti. Supratau, kad jeigu negaliu susirasti, teks susikurti pačiam“, – sako Viktoras, tačiau netrukus pradeda juoktis, kad studiją, kurią išsinuomojo vis tiek turi laiptus.
Viktoras pasakoja, kad judėjimas su vežimėliu nesukelia diskomforto – jis lankose tose vietose, kurios yra pritaikytos neįgaliesiems, naudojasi viešuoju transportu. Net ir laiptai tampa tik smulkmena, kai šalia dirba supratingi ir paslaugūs žmonės.
„Dabar net laiptai nėra man didelis nepatogumas. Laiptai į mano studiją neturi turėklų ir aš fiziškai visiškai negaliu į ją patekti, nors aš pats ją išsirinkau, pats ją nuomojuosi ir tai buvo mano sprendimas.
Aš dirbu su nuostabiu žmogumi, turiu nuostabius kaimynus, kurie man padeda. Atvykęs į studiją jiems pasiskambinu ir jie ateina. Ateiti ir užkelti mano vežimėlį tais 8 ar 10 laiptų jiems užtrunka 1 minutę, o aš pats po truputį užsikeliu tais laiptais. Nematau čia kažkokios ribos, kuri trukdytų man kažką siekti“, – šyptelėjęs pasakojimą užbaigia jis.
