"Visi socialiniuose tinkluose rodo gražiausią medalio puse... O kur kita? Kur paslėpti ją? Susidūrus su pogimdyvine depresija norisi paskaityti ir kitų moterų patirtis, kaip joms buvo, kas padėjo ir kaip pavyko jaustis gerai.
Tačiau realybė tokia, kad apie tai pasiskaityti galima nebent psichologų ir terapeutų puslapiuose... Bet jei išdrįsti rodyti, koks tu laimingas ir gyveni gerą gyvenimą, taip pat drąsiai reikėtų prabilti ir apie sunkumus, problemas. Ypač, kai su tuo susiduriama labai dažnai, kas antra moteris tą išgyvena", – įsitikinusi ji.
Laukti gandrai
Kamilė vos tik susipažinusi su savo vyru Tomu iškart suprato, kad jis – jai skirtas vyras. Moteris juokiasi, kad tuo pat metu atėjo supratimas, kad nori su juo susilaukti ir sūnaus, o aplinkinių nuomonė apie tai, kad jie nebuvo susituokę atrodė nesvarbi.
„Mūsų pirmagimis Benediktas buvo labai norėtas ir išlauktas vaikas. Stiprus tarpusavio ryšys ir meilė leido mums jaustis saugiai ir tvirtai kuriant šeimą, todėl nėštumas buvo planuotas ir lauktas, o susituokti nusprendėme prieš gimstant mūsų sūnui“, – pasakoja ji.
Nepaisant didelio noro ir pastangų, pastoti iš pirmo karto nepavyko. Tuo metu Tomas intensyviai sportavo: lankė karate, laikė rudojo diržo egzaminą, o Kamilė buvo ką tik apsigynusi verslo ekonomikos bakalauro diplomą bei abu intensyviai dirbo. Tik atsipalaidavus ir sulėtinus gyvenimo tempą jiedu sulaukė džiugių žinių.
Pirmąją nėštumo pusę Kamilę kankino toksikozė, dėl kurios 20-ą nėštumo savaitę teko lašinti lašelines. Antroji nėštumo pusė buvo sklandi, o pykinimas liko tik blogu prisiminimu.
„Saugojau save kaip auksinį kiaušinį, labai bijojau pagimdyti anksčiau nei numatytą lapkričio 3. Tiesiog nenorėjau, kad vaiko gimtadienis išpultų visų šventųjų arba mirusiųjų dieną. Todėl daug gulėjau ir pagimdžiau savaite vėliau“, – šypteli ji.
Gimdymas ne pagal vadovėlius
Kamilė prisimena, kad pats gimdymas buvo greitas, tačiau ne visiškai sklandus. Paryčiais ji pajautė pirmuosius sąrėmius, tad dar kelias valandas praleido namuose: atsipalaidavo šiltoje vonioje bei ant gimnastinio kamuolio.
Į klinikas atvyko 7 valandą ryto, po pirmosios apžiūros medikė pasakė, jog gimdymas neužtruks. Šiek tiek po 10 valandos ryto Kamilės ir Tomo rankose jau suposi mažylis.
„Visas gimdymas nuo pirmojo sąrėmio namuose iki vaikelio gimimo truko apie 6 valandas, bet buvo ne toks sklandus kaip vadovėlyje. Nenoriu gąsdinti dar besilaukiančių mamyčių, tačiau galiu pasakyti tik vieną – nevisoms pasiseka gimdyti su šypsena, kaip žadama knygose, ir tai tikrai ne jūsų nusiteikimo klausimas... Galite turėti kokią tik norite aplinką, muziką, smilkalus, apšvietimą...
Tuo metu, kai turėjau gimdyti, buvo teisiamos gimdymą namuose priimančios moterys, daug diskusijų televizijos ekranuose... Mano nėštumą prižiūrėjęs ir vaiko atėjimą priėmęs gydytojas patikino, jog mano atveju viskas nežinia kaip būtų pasibaigę, jeigu gimdymas būtų vykęs namuose... Net jeigu nėštumas sklandus, gimdymo eiga yra labai nenuspėjama. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai“, – šypsosi Kamilė.
Pirmieji sunkumai
Nors vaikelis buvo labai lauktas, tačiau pirmieji mėnesiai po nėštumo Kamilei buvo itin sunkūs. Jos savijauta buvo labai prasta: pirmosiomis savaitėmis ji galėjo tik gulėti lovoje. Ji džiaugiasi, kad turi puikų vyrą, kuris negailėdamas savęs perėmė visus namų rūpesčius ir padėjo prižiūrėti sūnų.
„Be to, man nesisekė žindyti – mažylis nepaėmė krūties, o aš buvau užsispyrusi maitinti jį pati, todėl maitinau nutrauktu pieneliu. Buvo labai sunkus periodas. Negalėjau susitaikyti su faktu, kad mažylis nenori žįsti, o nauja ir griežta dienotvarkė pradžioje atrodė nepakeliama“, – pasakoja ji.
Tuo metu Kamilė susidūrė su pogimdyvinė depresija. Tiesa, gimus vaikeliui iškart to suprasti nepavyks.
„Kūdikio laukimas pakelia moterį virš debesų, o gimdymas ir susidūrimas su realybe kitą kart taip trenkia žemėn, kad sunku ir susiprasti kas vyksta su tavimi. Mano atveju buvo labai sunku, gimdymo akimirkas išgyvenau daug kartų, sapnuodavau kaip baisiausią košmarą ir priekaištaudavau pati sau dėl savo minčių“, – potyriais dalinasi moteris.
Per dideli lūkesčiai
Iš pradžių jai buvo sunku susitaikyti su realybe, užgriuvusiais rūpesčiais ir sunkumais, didele nuotaikų kaita. Buvo padidėjęs jautrumas, didelis nuovargis, ašaros liedavosi dėl menkniekių.
„Pirmąjį mėnesį praktiškai nemiegojau, gyvenau budėjimo rėžimu. Mano žadintuvas skambėdavo kas tris valandas ir aš bėgdavau traukti pienelio savo mažyliui. Nusnausti spėdavau tik tarpuose tarp traukimų ir kitų buities reikalų. Realiai tam likdavo apie pusantros valandos“, – prisimena ji.
Baisiausias etapas truko tik mėnesį, tačiau jis paliko daug neatsakytų klausimų. Praėjus beveik metams Kamilė apsilankė ir atviroje Vilniaus universiteto paskaitoje apie pogimdyvinę depresiją, kurioje psichologė atskleidė iš kur kyla tokie jausmai.
Paskaitos metu moteris išgirdo, kad dažnai depresija kyla ne nuo fakto, kad tapai mama, bet nuo daugybės kitų veiksnių bei patiriamų sunkumų su kuriais tenka susidurti tuo periodu. Kartais net šeimos nariai patys to nesuvokdami gali pastūmėti moterį į pogimdyvinę depresiją.
Savo patirtimis paskaitos metu dalinosi ir mamos, kurios susidūrė su šia liga. Išgirsti pasakojimai sudėliojo viską į savas vietas – Kamilė suprato, kad tai patyrė ir ji pati.
„Tada supratau, kad tiek visas nėštumas, tiek gimdymas, tiek pirmieji kūdikio metai yra labai hiperbolizuojami mūsų visuomenėje. Mamos skaito įvairias įkvepiančias knygas, taip pat stebi kitas mamas socialiniuose tinkluose ir gyvena labai dideliais lūkesčiais sau ir vaikeliui.
O kas jeigu viskas ne taip? O kas jeigu gimdymas ne toks kaip įsivaizdavau? O ką daryti jeigu yra komplikacijų ar, neduok Dieve, vaikelis ne 100proc. sveikas? Ir daug daug kitų niuansų... Visi šie faktoriai moterį ir priveda prie depresijos“, – konstatuoja moteris.
Dalinasi patirtimi su kitomis
Su užklupusiomis problemomis moteriai padėjo susitvarkyti vyras, mama ir anyta. Taip pat didelio palaikymo sulaukė ir iš artimiausių draugių – jos atvažiuodavo ir būdavo kartu, padėdavo, kuo tik galėdamos.
„Labai vertinu jų pagalbą man. Aš apskritai pastebėjau sumažėjusią konkurenciją tarp moterų, kai jos tampa mamomis. Jos nustoja varžytis apie tai kuri gražesnė, geresnė ir taip toliau... Jos padeda viena kitai morališkai, psichologiškai ir visaip kaip tik reikia.
Taip ir turėtų būti. Mes moterys pasikrauname moteriškoje energetikoje. Padėkime viena kitai jei tik to reikia. Padėkime, kad ir neprašytos. Kai tik turiu kokią besilaukiančią ar neseniai pagimdžiusią draugę, visada leidžiu jai žinoti, kad aš esu ir ji gali į mane kreiptis, aš visada padėsiu kuo tik galėsiu, nes žinau kaip ji gali jaustis“, – sako Kamilė.
Problemos liko praeityje
Šiuo metu Benediktui jau beveik dveji ir jis jau pradėjo lankyti darželį. Pati Kamilė sako, kad ji jaučiasi atsigavusi ir nurimusi. Jų sūnus sveikas ir stiprus berniukas, džiugina kiekvieną dieną, yra kupinas meilės, kurios užtenka visiems šeimos nariams.
„Visos problemos išsisprendė ir liko užmarštyje. Šiandien turime naujus tikslus ir iššūkius, stengiamės juos įveikti kartu. Jei galėčiau duoti patarimą sau pačiai anuomet – pasakyčiau, jog reikia stengtis būti ramiai. Dėl savęs, dėl kūdikėlio, dėl šeimos gerovės. Ne viskas taip prastai kaip atrodo.
Vienos po gimdymo verkia iš laimės bežiūrėdamos į vaikelį, kitos atvirkščiai kankinasi kitomis mintimis. Bet visos problemos yra išsprendžiamos. Daugiau klausyčiau savo vidinio balso, mažiau klausyčiau visų patarimų aplink“, – įsitikinusi ji.
Tačiau Kamilė įsitikinusi, kad nepaisant visų kylančių sunkumų, vaikai nudažo gyvenimą gražiausiomis spalvomis ir dėl jų verta stengtis ir judėti pirmyn.
„Nei viena mama nenori blogo savo vaikui. Anaiptol, mes visos kaip vilkės. Ir jeigu reikalai juda ne ta kryptimi... Nieko tokio. Sprendimas visada yra, o gyvenimas ne vadovėlio puslapiai! Svarbiausia nekurti iliuzijų besilaukiant ir neturėti per didelių lūkesčių.
Aš išdrįsau apie tai garsiai prabilti tik dėl to, nes galbūt kažkam tai gali padėti. Galbūt kažkuri taip pat susipras savo sujauktose mintyse, galbūt supras, kad ji tokia ne viena... Jeigu nors vieną moterį, mamą šis pokalbis nuramins ar kažkuo padės – aš jausiuosi padariusi teisingą sprendimą davusi šį interviu“, – šypteli ji.
