Šioje bažnyčioje yra skaityklėlė, kurioje savanoriauja Aldona Katilienė. Nors moteriai septyniasdešimt, tačiau būtų sunku ją vadinti senole. Ji iki šiol aktyviai dalyvauja Lietuvos bokso bendruomenės gyvenime, savanoriauja bažnyčioje ir veda dienoraštį „Facebook“ tinkle.
„Tai yra bažnyčia, kuri turi aukščiausią bažnytinį bokštą Vilniuje, keturiadešimt vieno su puse metro. Vienintelė bažnyčia, kuri turi grotuotus langus. Vienintelė bažnyčia, kuri neturi skulptūrų ir paveikslų, nes viskas yra išgrobstyta. Vienintelė bažnyčia, kuri turi tris aukštus. Vienintelė bažnyčia, kuri turi autentiškas 250 metų senumo grindis. Vienintelė bažnyčia, kuri turi tokią skaityklėlę“, – pasakodama apie bažnyčia šypteli ji.
Archajiškas ryškinimas
Apie ponią Aldoną išgirdau visiškai atsitiktinai: su ja susipažinti paskatino viena iš mieste ekskursijas rengiančių gidžių. Ji sakė, kad negalima praleisti progos susipažinti su šia moterimi. Nieko nelaukusi pradėjau ieškoti minėtosios ponios Aldonos ir jau po keleto dienų sutarėme susitikti pokalbiui prie puodelio kavos.
„Esu gimusi Marijampolėje ir gimiau būtent tuo metu, kai buvo vykdomas vienas iš vežimų į Sibirą. Todėl mano kraujyje yra laisvė“, – pasakojimą apie save pradeda ponia Aldona.
Į Vilnių ji atvyko pabaigusi mokyklą. Čia pasirinko mokytis statybos technikume ir taip visą gyvenimą pradirbo su statybomis susijusiose organizacijose.
Prieš pat atvykdama į sostinę ji atrado aistrą fotografijai. Ji juokiasi, kad negali pasakyti, kaip pas ją atsirado pirmasis fotoaparatas ir sunku pasakyti, ar jis tikrai priklausė jai.
„Tą fotoaparatą turėjo mano kaimynas ir aš negaliu pasakyti, ar aš iš viso jį turėjau, bet tikrai eidavau su juo fotografuoti. Tai buvo paskutinės mokyklos klasės: gal 9, gal 11. Tais laikais mokyklose dar būdavo 11 klasių.
Anais laikais mes su draugais Marijampolėje ryškindavome nuotraukas, o dabar nereikia nei laboratorijų, nei nieko. Tuomet mes užsidarydavome į palėpes, į sandėliukus, ten archajiški dalykai visi. Vienam bliūdelyje fiksažas, kitam – ryškintojas, juostelę laikydavom ant raudonų šviesų, po to kišdavome į tuos skysčius, džiovindavome“, – pasakoja ji.
Meilė fotografijai išliko ir besimokant technikume: Aldona įamžindavo visus kurso draugus, jų bendras šventes. Tačiau vėliau gyvenimas viską sudėliojo taip, kad turėtas senovinis fotoaparatas sugedo, pasimetė ir kuriam laikui ji šį savo pomėgį užmiršo.
Laisvės pojūtis
„Prie fotografijos grįžau praėjus vos ne visam gyvenimui. Ji sugrįžo pas mane tada, kai nuvykus pas pusseserę į Ameriką, ši man padovanojo fotoaparatą. Nuo tos dienos pradėjau fotografuoti ir jau 30 metų tai darau diena iš dienos“, – pasakoja Aldona.
Moteris pasakoja, kad tarybiniais laikais ji buvo ta, kuriai nebuvo leidžiama išvykti į užsienį. Visa laimė, kad savo jaunatvišką norą pamatyti ir patirti kuo daugiau galėjo patenkinti keliaudama po šalis sąjungininkes, o šiek tiek vėliau artėjant nepriklausomybei atsirado ir naujų galimybių.
„Mano tėtuko sesuo buvo išvykusi gyventi į Ameriką, o mamutės – į Australiją. Prasidėjus laisvos Lietuvos pirmutiniams sambūriais, kaip aš sakau, Gorbačiovas leido it šviesą tunelio gale pamatyti ir staiga išgirdau, kad man galima važiuoti. Tuo metu mano mamutė jau buvo išvažiavusi pas brolį į Australiją pasibūti ir staiga aš sugalvoju, kad ir man labai reikia ten.
Tai buvo 1989 metai, vasario 23 diena. Mėnesiui išvažiavau į Australiją. Tai buvo didžiulis įvykis ir didelė patirtis. Nuo tos dienos pradėjau laisvėti ir kraujyje supratau, visu kūnu pajutau, kas yra laisvė. Po poros metų nuvažiavau į Ameriką. Ten truputėlį pabuvau ir dar daugiau laisvės jausmo įkvėpiau“, – prisiminimais dalinasi ji ir priduria, kad niekada nesinorėjo pasilikti svetimoje šalyje, nes reikalingiausi esame ten, kur gimėme.
Lemtingas apsilankymas
1978 metais, kai Aldonai buvo 29-eri, ji sutiko savo būsimą vyrą Zigmą Katilių. Pasak jos, tai jai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes ji paprasčiausiai tokia netikėjo. Be to, jai buvo svarbu pamatyti, kokias vertybes puoselėja sutiktas žmogus. Tad kiekvieną dieną Zigmas jos akyse vis gražėjo.
„Mūsų pažinties istorija labai žemiška. Mano draugės vyras dirbo sporto srityje. Jie su mano vyru buvo pažįstami. Vieną dieną ta draugė mane pakvietė į svečius ir ten buvo jis. Taip ir prasidėjo mudviejų istorija su vyru. Jis iš pirmo žvilgsnio pasakė, kad aš būsiu jo žmona ir tiek“, – su šypsena pasakoja ji.
Aldona juokiasi, kad jos gyvenime pirmiau atsirado boksininkas, o tik tada sportas. Ji sako, kad jai niekada nepatiko boksas – dabar irgi nepatinka, tačiau ji pro fotoaparato objektyvą žiūri į žmones, kurie bokso ringe atiduoda save.
„Prisimenu tokį dalyką, kad su kito boksininko žmona sėdėdavome per varžybas ir šnekėdavome visais ūkiniais klausimais: galėjome ir virti, ir kepti, ir madas žiūrėti. Aš nežiūrėdavau, kaip jie boksuojasi, nes man buvo gaila. Fotografuojant aš visada žiūrėdavau į žmogų.
Man įdomu, kaip treneris bendrauja su savo auklėtiniais, kaip patys kovotojai jaučiasi ringe, kaip jie iš jo išeina. Boksininkai lygiai tokie patys žmonės, tik jie pasirinko tokį sportą. Be to, mačiau statistiką, kurioje buvo rašoma, kad boksas yra tik 5 vietoje pagal nelaimių skaičių, tad tai tikrai nėra pati žiauriausia sporto šaka. Boksas turi savo filosofiją, savo mąstymą: juk negali išeiti į ringą nepasiruošęs fiziškai arba psichologiškai“, – šypsosi ji.
Moteris pasakoja, kad vyras niekuomet jos neįkalbinėjo įsitraukti į bokso pasaulį – viskas gavosi natūraliai. Gavusi fotoaparatą ji pradėjo vykti kartu į komandiruotes ir fiksuoti jų akimirkas. Per tą laiką nebuvo nei vieno pykčio susijusio su boksu.
„Gal vienintelis dalykas būdavo, kai jis man paburbėdavo, tai dėl nuotraukų išdalinimo. Aš pridarydavau nuotraukų ir nuvažiavusi į kitas varžybas jas visas išdalindavau. Jis sakydavo, kad kam aš dalinu, juk mes gyvename tik iš atlyginimų, o aš dar tuos pinigus ir į nuotraukas investuodavau.
Po to jam pažadėjau, kad iš tų nuotraukų jo garbei tikrai padarysiu, kokį nors gerą dalyką. Aš nežinau, iš kur aš taip sužinojau, bet aš tai padariau. O paskui įvyko, kas įvyko. Galiu drąsiai sakyti, kad padariau paminklą vyro atminimui“, – pasakoja Aldona.
Diena, pakeitusi gyvenimą
Visai netikėtai Zigmas patyrė insultą, po kurio atsitiesti jau nesugebėjo. Penkis metus jis gulėjo ligos patale, o Aldona jį slaugė. Ji sako, kad tas laikas buvo nelengvas, tačiau jokiu būdu negalima sakyti, jog buvo sunku.
„Artėjo vyro jubiliejus ir man kilo mintis, kad galėčiau padaryti parodą jo atminimui. Juo labiau, kad aš žinojau, jog kasdien turiu jį padrąsinti, palaikyti, nes kasdien gulėti žmogui nėra taip paprasta. Skatindama, kad jis neprarastų vilties, aš nuėjau į Sporto departamentą.
Paprašiau, kad man leistų nors kelias nuotraukas pakabinti, o man leido visą salę. Aš padariau penkiasdešimt nuotraukų, kur vyras su visais kitais ir viskas. Ir įvyko paroda. O paroda įvyko tą dieną, kai vyras mirė“, – su ašaromis akyse pasakoja ji.
Parodos atidarymas tądien turėjo įvykti 12 valandą, o 10 valandą Zigmas paliko šį pasaulį. Moteris pasakoja, kad ji tiesiai iš ligoninės nuvyko į parodos atidarymą ir pranešė apie netektį. Tąkart ašarotomis akimis ji pateko į pirmąjį laikraščio puslapį, kuris skelbė, kad jubiliatas nesulaukė savo jubiliejaus.
„Ten buvo pirmoji mano paroda, o šiais metais buvo jo mirties dešimtmetis ir aš pakartojau tą parodą. Tačiau visi reikalai užsitęsė ir parodą atidariau per savo jubiliejų. Gavosi, kad mano gimtadienis, bet vyro garbei. Niekada anksčiau neturėjau progos švęsti savo jubiliejų“, – pasakoja Aldona.
Nelaimės nevaikšto po vieną
Moteris tvirtina, kad ji niekada nejautė noro paleisti savo sąsajų su boksu. Bokso pasaulyje ją visi žino ir pažįsta iki šiol. Po vyro mirties ji įkūrė ir jo vardo fondą, kad galėtų garsinti šią sporto šaką Lietuvoje. Ji pasodino net keturiasdešimt ąžuolų skirtų garsiems bokso žmonėms.
„Jeigu nuoširdžiai einu, domiuosi ir darau, tai kodėl turėčiau aš pabaigti? Mano vyras sakydavo, kad kol esi reikalingas, tol gyveni. O mane iki šiandien kviečia bokso žmonės ir aš esu tarp jų. Džiaugiuosi, kad esu jiems reikalinga“, – šypteli.
Aldona sako, kad gyvenime niekas neatsitinka atsitiktinai. 5 metus ji praleido globodama ir slaugydama savo vyrą. Vėliau ją pačią užklupo sveikatos problemos. Kai atrodė, kad pradėjo kapstytis iš sunkaus gyvenimo etapo, prasidėjo bėdos su mamos sveikata.
„Tos bėdos mane labai paveikė, nes trisdešimt metų su vyru gyvenau, kaip sakau, dėl grožio. Man niekuo nereikėjo rūpintis, aš galėjau gyventi pilnavertį gyvenimą, o po to viskas liko ant mano pečių. Po mamos laidotuvių buvo labai sunku.
Kunigą Algirdą Toliatą aš atradau visiškai atsitiktinai. Kai Marijampolėje slaugiau mamą, mieste buvo rengiami forumai, į kuriuos pakalbėti atvykdavo įvairūs žmonės. Viename iš jų buvo ir kunigas. Tuo metu aš jo dar nežinojau, bet kai jis prakalbo aš supratau, kad turiu jo pamokslų klausyti“, – pasakoja ji.
Įsitraukimas į bendruomenę
„Esu labai laiminga ir patenkinta, kad dabar esu čia. Tai Dievo malonė ir dovana. Galiu sakyti, kad čia atskrendu su sparnais ir išskrendu su kitais. Man tai yra ir didelė pamoka. Mokausi visą gyvenimą, kaip ir mes visi.
Kai matau, kad aš esu reikalinga, džiaugiuosi. Matau žmonių reakcijas, kai jie čia ateina. Aš turiu gyvenimo patirties ir galiu ja dalintis, matyt, žmonės tai pastebi. Man reikia bendraminčių, aš turiu visą jų bendruomenę. Man reikia žmogaus, į kurį galėčiau lygiuotis, o kunigas tikrai yra asmenybė. Matau, kad yra ir žmonių, kurie pasinaudoja mano patirtimi. Malonu žinoti, kad aš paliečiu kitų širdis, kaip ir jie manąją“, – šypsosi Aldona.
Jai jau ne kartą teko atsakinėti į klausimą, iš kur pas ją tiek daug energijos ir pozityvumo. Pasak jos, paslaptis yra tokia: kuo daugiau daliniesi, tuo daugiau gauni ir pats. Kartą per pamokslą beveik identišką mintį išsakė ir kunigas A. Toliatas. Tuomet Aldona jam pažadėjo, kad šiuos žodžius skleis kaip išmanydama. Ji pastebėjo, kad šios nuostatos ji laikosi ne veltui.
„Neseniai mane aplankė berniukas, jis man padėjo mažą pakelį saldainių ir sako: „Ponia Aldona, aš čia jums atnešiau“. Sakau, ačiū tau labai, tuoj padarysiu tau karšto šokolado.
Berniukas pasakė, kad jis nenori gėrimo, o atėjo pasikalbėti su manimi. Man tai yra toks įvertinimas, kad geresnio net ir negalėčiau įsivaizduoti“, – šypsosi Aldona ir priduria, kad džiaugiasi, jog gali jaustis reikalinga.
