Ukmergėje gyvenanti Vaida (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pasakoja, kad gyvendama sename nuosavame name neretai žiemos periodu susiduria su nelauktais kenkėjais.
„Gyvename nuosavame name, kurio pamatai yra ganėtinai seni, todėl galimas atvejis, kad ten yra tarpų, skylių, pro kurias pelės gali pralįsti. Vasaros metu pelių namuose nėra tekę pastebėti, tačiau artėjant šalčiams jos ima ieškoti šilumos bei maisto, tad lenda į namus“, – sako Vaida.
Pasiteiravus moters, kokie požymiai išduoda jų knibždėjimą namų teritorijoje, ukmergiškė teigia, kad apsilankiusius kenkėjus dažniausiai išduoda krebždesys virtuvėje, kuris sklinda tai iš po spintelių, tai iš po šaldytuvo:
„Priėjus arčiau prie garso, jis dingdavo, tada vėl atsirasdavo, kai toliau nueidavau užsiimti kokia nors savo veikla. Žalos jos lyg ir nebuvo pridariusios, kadangi niekur namuose neradome kažko apgriaužto. Žinoma, radome pelių išmatų, kurios būdavo spintelės viduje, kurioje yra tarpas, skirtas pravesti vamzdžiams iki kriauklės.“
Visgi, į kovą su kenkėjais Vaida stojo pati ir neprašė jokių tarnybų pagalbos. Kaip ir dauguma kitų lietuvių, ji ėmėsi įprasto, pasiteisinusio metodo – pelėkautų.
„Į tarnybas nesikreipėme, nes patekusios į namus pelės nėra retas atvejis, kadangi namas yra nuosavas bei senas, statytas iškart po II Pasaulinio karo.
Su mama paspendėme spąstus, padėjusios daržovės gabaliuką kaip jauką. Per ilgą laiką kovojimo su pelėmis pastebėjome, kad sūris jų nelabai traukia. Labiausiai joms patinka duona, morkytės, salierai. Na, o po nakties, patikrinus pelėkautus, rasdavome nugaišusią pelę, kurią kartu su šiukšlėmis išmesdavome lauk į konteinerį“, – pasakoja ukmergiškė.
Svarbi – gera prevencija
Kenkėjų kontrolės tarnybos „Dezinfa“ biologas Liutauras Grigaliūnas pasakoja, kad į namų teritoriją peles bei žiurkes labiausiai vilioja lengvai pasiekiamas maistas ar žmogaus palikti maisto likučiai. Taip pat ne ką mažiau kenkėjus vilioja ir naminių augintinių pašaras.
„Graužikai dažniausiai įsikuria žmogaus mažiau lankomose patalpose: sandėliukuose, rūsiuose, palėpėse, garažuose. Jeigu ten jos neranda sau tinkamo maisto, tuomet stengiasi pakliūti į vietas, kur žmogus laiko savo maisto produktus ar kur galima rasti kokių tai maisto likučių“, – paaiškina biologas.
Būtent dėl šios priežasties kaip niekada svarbu gerai įvertinti savo būsto atsparumą graužikų patekimui į vidų. Norint apsisaugoti nuo nelauktų svečių, reikėtų sandarinti visas potencialias graužikų judėjimo vietas tiek namo išorėje, tiek viduje bei sutvarkyti maisto ar jų likučių laikymo vietas.
Pasiteiravus, kokie požymiai išduoda, kad namų ar sodo teritorijoje apsigyveno pelės arba žiurkės, L. Grigaliūnas trumpai atsako: „Jeigu žmonės nepastebi pačių bėgiojančių graužikų, tai jų buvimą išduoda paliekami ekskrementai ir apgraužti įvairūs daiktai.“
Be to, spręsti atsiradusių kenkėjų problema reikėtų kuo greičiau dar ir dėl to, kad šie yra pavojingi žmogaus sveikatai.
„Vienareikšmiškai didžiausia jų žala – infekcinių ligų sukėlėjų platinimas savo gyvenamojoje teritorijoje. Taigi, jei žmogaus patalpose bėgioja graužikai, yra labai didelė rizika, kad patalpos bus užkrėstos ligas sukeliančiomis bakterijomis. Žinoma, dar sugraužti žmogaus daiktai: automobilio variklio dalys, buitinės technikos elektros instaliacija ir panašiai“, – įspėja biologas.
Kaip atsikratyti kenkėjais?
Vos tik pastebėjus namuose lakstančią pelę arba žiurkę, reikėtų nedelsiant stengtis rasti ir užsandarinti vietas, pro kurias graužikai pateka į vidų.
„Nepalikti lengvai pasiekiamo maisto ar jo likučių, o tuomet arba kviestis profesionalius naikintojus, arba bandyti patiems“, – priduria pašnekovas.
Norint su kenkėjais susitvarkyti patiems, kenkėjų kontrolės tarnybos „Dezinfa“ biologas Liutauras Grigaliūnas pataria naudoti įvairių priemonių kompleksą: spąstus, nuodus, lipnias priemones. Tačiau įspėja, kad tokios priemonės yra priimtinos ne visiems žmonėms dėl lėtos graužiko žūties: „Jeigu graužikų yra daug, geriausia išsikviesti licencijuotą įmonę.“
Neretai teigiama, kad nuodai graužikų naikinimui ne visuomet yra geriausia išeitis. Pasiteiravus, ar biologas galėtų tokį teiginį pakomentuoti plačiau, L. Grigaliūnas teigė:
„Naudojant nuodus, reikalinga ir tinkama jų apsauga, kad jų neliestų žmonės, naminiai augintiniai arba laukiniai gyvūnai, kuriems šie nuodai nėra skirti.
Tam reikalingos ir žinios, ir tam tikros reikiamos priemonės saugiam nuodų išdėliojimui. Visada išlieka tikimybė, kad nusinuodijęs graužikas liks kažkur užlindęs patalpoje ir tada kurį laiką susidursite su neišvengiamu kvapu. Nėra nuodų, kurie išdžiovina graužiką ir šio gaišena neskleidžia kvapo.
Taigi, humaniškiausia priemonė būtų paprasti, greitai užmušantys spąstai, bet ir į šiuos ne visada pavyksta graužiką įvilioti arba tinkamai padėti.“
