64-erių moteris su siaubu prisimena akimirkas, kai paspirtukininkas kliudė jos dviratį, o nugriuvusi ir iš skausmo vaitojanti moteris buvo palikta vienui viena, vaikinas tiesiog pasišalino iš įvykio vietos.
Rėžėsi iš tunelio išniręs paspirtukas
Tądien, šių metų spalio 2-ąją, Birutė ruošėsi keliauti į artimų žmonių vestuves – užsisakė dailią gėlių puokštę. Gražus oras paskatino rinktis važiuoti ne automobiliu, o persėsti ant dviračio.
„Nelaimė įvyko po mano paskutiniųjų atostogų. Atostogos pasibaigė, grįžau į Panevėžį, gavau pakvietimą spalio 2 dieną dalyvauti artimų žmonių vestuvėse, užsisakiau puokštę pas draugę, galvojau pasiimsiu puokštę ir vyksiu su vyru į vestuves.
Galvoju, važiuosiu automobiliu, bet labai gražus oras, šeštadienis, šveičia saulė ir kaip tik per mugę įsigijau ryškų mėlyną paltą, užsidėjau raudoną kepurę, raudonus batus, raudonas pirštines, kad iš tolo šviesčiau“, – lemtingą dieną prisimena pašnekovė.
Iš pradžių planas buvo keliauti Vilniaus gatve iki šalia autobusų stoties esančio prekybos centro, tačiau paskutinę minutę planai pasikeitė, moteris dar norėjo pasižvalgyti po rudenėjantį miesto centrą.
„Paskutinį momentą galvoju, kad ne, geriau važiuosiu tiesiai, trumpesnis kelias iki tunelio, kuris jungia Kalipėdos gatvę su Laisves aikšte. Galvojau persivesiu dviratį per tunelį, per Laisvės aikštę, dar apsidairysiu, nusivesiu žemyn ir tiesiai į parduotuvę.
Pasukau Klaipėdos gatve, pasivedžiau dviratį, tada ant šaligatvio užsėdau ir pavažiavau labai nedidelį atstumą, jau buvau pradėjusi stoti, nes tunelis visai netoli, gal 5 metrai. Jau beveik sustojus, bet dar riedant, staiga iš tunelio išniro tamsiai apsirengęs paspirtukininkas, matau, kad važiuoja į mane dideliu greičiu“, – su siaubu atsimena B. Laureckienė.
Vaikinas važiavo tiesiai į moterį, kadangi buvo jai iš kairės, tad ši nedvejojusi pasuko priekinį ratą į dešinę, o ir galvojo, kad paspirtuku važiuojantis vaikinas, matydamas ją, apvažiuos. Tačiau nutiko tai, ko Birutė nesitikėjo – paspirtuku buvo užkliūdytas priekinis dviračio ratas.
„Jis kaip dėjo tuo mažu ratuku į mano pasuktą ratą... Ir taip stipriai trenkėsi, kad aš tiesiog neišlaikiau pusiausvyros, griuvau ant dešinio šono. Nebuvo nei vieno žmogaus aplink, tikrai nei vieno, taip keista, vidury dienos.
Taip skaudžiai griuvau, kad pajutau, kad iš kojos „košė“, pagriebiau už sulenkto dešinės kojos kelio ir rėkiu kiek galiu, nes tikrai tokio fizinio skausmo nežinau, kada patyriau. Gal per tris gimdymus tokio nebuvo“, – įvykio detales pasakojo moteris
Pasekmės – daugybė lūžių
Laimei, tą dieną moteris užsidėjo ryškią raudoną kepurę – ji suminkštino kritimą, o griūdama dar spėjo pakišti po galva ranką, kas sušvelnino smūgį. Kitaip, svarsto moteris, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę.
Šaukdamasi pagalbos Birutė dar sugebėjo pakelti galvą, tikėjosi, jog paspirtukininkas padės moteriai, iškvies pagalbą, tačiau nė nesustojęs nurūko tolyn ir pradingo už kampo.
Iš skausmo vaitojančią moterį po kurio laiko pastebėjęs vaikinas skubiai iškvietė greitąją pagalbą, o aplink atsirado vis daugiau žmonių. Greitosios pagalbos teko palūkėti, o net ir jai atvykus bei suleidus nemažai nuskausminamųjų vaistų, skausmas buvo nepakeliamas:
„Greitoji tik paklausė, kiek kartų buvau nualpusi, aš pasakiau, kad aš nebuvau, gal nuo to rėkimo nenualpau, nežinau. Man turėjo suleisti dvi morfijaus dozes, nes niekaip negalėjo ištiesti kojas, pažiūrėjo, kad kelis visiškai minkštas, patikrino ranką, ar nėra atviro lūžio, bet jo neužčiuopė. Kadangi su viena morfijaus doze negalėjau ištiesti kojos, po antros dozės kažkaip per riksmus ją ištiesė.“
Ligoninėje atlikti tyrimai parodė skaudžias susidūrimo pasekmes: nustatyti daugybiniai skeveldriniai blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžiai, nustatytas kelio sąnario menisko atšokimas ir įtrūkimas į tris dalis, lūžusi ranka, šonkaulis ir stipinkaulis.
Dėl vyraujančios pandemijos, saviizoliacijos palatoje Birutė praleido daugiau nei parą, o šis laikas buvo itin sunkus – moteris negalėjo valgyti ir gerti vandens, tik suvilgyti lūpas, nes dar nebuvo aišku, ar galės būti atliekama operacija.
„Sulaukiau maždaug 18 valandos vakaro, kai pasakė, kad jūsų atsakymas neigiamas, dabar mes jus keliam į traumatologinį. Tada budintis gydytojas, nes buvo sekmadienis, tris valandas nuo 19 iki 22 valandos operavo koją, įdėjo 30 centimetrų titano plokštę, 13 varžtų, pašalino meniską ir imobilizavo ranką įtvaru ant kaklo“, – veiksmų seką vardijo pašnekovė.
Paspirtukininkas kaltės nepripažįsta
Birutė – vieno Panevėžio vaikų lopšelio-darželio direktorė, tačiau po traumos vis dar negali grįžti į darbus ir nežino, kada tai įvyks. Ji sako nė neįsivaizduojanti, ar kada dar išvis galės grįžti į įprastą gyvenimą.
Po nelaimės prabėgo jau du su puse mėnesio, tačiau dar ir šiandien B. Laureckienė negali laisvai judėti ir daugiausiai laiko praleidžia gulimoje padėtyje. Moteris pasakoja, kad nuo patirto streso neteko kone pusės plaukų, o ilgą laiką teko vartoti įvairius vaistus, kad jaustųsi geriau.
„Jau šiek tiek galiu vaikščioti su vaikštyne, turiu lankstyti kelį, kuris buvo du mėnesius nejudrus, laukia labai ilgas procesas, nes tai labai skausminga. Aš, aišku, negaliu apsitarnauti, galiu tik su vaikštyne keletą kartų atsikelti, pajudinu koją, aktyvinu sausgysles“, – apie nelengvą kasdienybės naštą pasakojo pašnekovė.
Atsistatyti padeda ir namuose apsilankanti kineziterapeutė, vėliau, sugijus kaulams, laukia ir reabilitacija. Kitas vizitas pas traumatologą laukia sausio 11 dieną – iki šios dienos turėtų baigti gyti kaulai. Jau dabar moteris turėtų vaikščioti su ramentais, tačiau to padaryti negali. Nors rankos lūžis jau sugijęs, ranka vis dar silpna, o ant kairės pusės nulaikyti visą svorį, ypač su implantais kojoje, per sunku.
Tiesa, į įvykio vietą iškart po nelaimės atvykę pareigūnai užfiksavo įvykį, o kaltininkas greitai buvo surastas, tik čia viskas nepasibaigė ir, kaip svarsto pašnekovė, neaišku, kada byloje išvys šviesą tunelio gale:
„Iš karto buvo fiksuotas eismo įvykis, jaunuolį pagavo iš karto, kadangi jis pagal maršrutą vežė maistą. Aš buvau apklausoje su advokatu, nuvažiavau neįgaliojo vežimėliu, bet pasirodo jaunuolis iš pradžių teigęs, kad mane kliudė kuprine, ko tikrai nebuvo, nes aš tik nugriuvusi pamačiau kuprinę iš nugaros, jis tikrai priekiu važiavo. Dabar jis neigia visiškai viską pakeitęs parodymus, kad jis išvis ne iš tos pusės važiavo, manęs niekuo nekliudė ir nieko negirdėjo.“
Birutė sako, jog dėl neatsakingo vaikino poelgio dabar negali gyventi įprasto gyvenimo ir nė nesupranta, kaip tokioje situacijoje galima išlikti abejingu ir lyg niekur nieko nuvažiuoti tolyn.
„Aišku, jis tikriausiai pasinaudojo tuo, kad tikrai nebuvo žmonių. Tokioj vietoj, kur negali taip būti, logiškai mąstant, neveikia nei viena kamera, nors ten kolegija, notarinė kontora, draudimo agentūros, parduotuvės. Labai daug įstaigų ir nei viena kamera nieko nefiksavo, neveikia“, – apmaudo neslepia moteris.
Įspėja kitus
Tam, kad būtų įrodyta vaikino kaltė, reikalingi įrodymai, tačiau liudininkų neatsiranda – pati Birutė socialiniuose tinkluose kreipėsi į žmones, kurie galimai matė įvykį, bet niekas neatsiliepė.
„Jeigu nebus įrodymų, nieko nebus, bet procesas čia ilgas. Kiek aš išleidau medikamentams, įvairiems dalykams, kad kaip nors koją aktyvinti... Aš buvau sportiška, dar iš vakaro sportavau ir dabar visi raumenys atrofuojasi ir niekas neatlygins žalos, kurią ne pati sau padariau“, – apmaudo neslepia B. Laureckienė.
Ji patikina, jog ir užkliūti už ko tikrai nebuvo, tad tokią versiją galima atmesti, be to, jau buvo beveik sustojusi. Dabar vienintele viltimi lieka laukti, kol atsilieps įvykį matę asmenį, kurių, neabejoja pašnekovė, turėjo būti – parduotuvės dirbo, o pro langus tikrai kažkas turėjo pastebėti tokį įvykį ar girdėti pagalbos šauksmą.
Birutės dar laukia ilgos procedūros, kol galės vėl vaikščioti ir grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, tačiau nestokoja optimizmo ir tikisi, kad viskas vėl grįš į savas vėžes. Šiandien moteris savo pavyzdžiu įspėja visus, o labiausiai nori kreiptis į važinėjančius elektriniais paspirtukais, jog jų vairuotojai stebėtų aplinką ir nelakstytų dideliu greičiu. Pati, kaip patikina, taip pat eis iki galo, kad toks
„Tas neatsakingumas paspirtukų, išvis, nei jiems kažkokio instruktažo, nei jiems specialių takų yra. Jie laksto kur nori, jie net nemato žmonių kitą kartą. Tikrai norėčiau, kad visokios žalos būtų atlygintos ne dėl to, kad aš kažin kokia pikta būčiau, bet dėl to, kad taip neturi būti nei man, nei kam kitam“, – vilties rasti teisybę nepraranda ji.
