Bėgimas 27-erių vaikino gyvenime atsirado jau seniai, dar vaikystėje, kai Audriui buvo 10 metų. Jis šypsosi, naujienų portalui tv3.lt pasakodamas, jog gerai prisimena, kaip su kiemo vaikais lenktyniaudavo, kas greičiau nubėgs nuo vieno kelio ženklo iki kito.
„Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad bėgimas man yra natūrali, savaime suprantama veikla. Tai man teikė džiaugsmą ir vedė pirmyn“, – priduria pašnekovas.
Perbėgo visą Meksiką
Tiesa, būdamas dar mažas vaikas, tikrai nesitaikė į ilgus atstumus. Dažniausiai įveikdavo kelis šimtus metrų, vis lakstydavo kieme su draugais, o atšventęs 11-ąjį gimtadienį sulaukė paskatinimo lankyti sporto būrelį.
„Būdamas 10- ies nubėgdavau vos kelis šimtus metrų greičiui, nuo vienos gatvės iki kitos. Kai man suėjo 11 metų, kiemo draugas man rekomendavo pradėti lankyti sporto būrelį. Pamenu, kaip per pirmą treniruotę nubėgau 7 kilometrus“, – prisimena vaikinas.
Kasdien po pamokų Audrius laiką leisdavo treniruotėse, bėgiojo trumpas distancijas nuo 1 iki 30 kilometrų. Besitreniruojant augo ir kilometrų, norimų įveikti, skaičius. Sulaukęs 16 metų, Audrius pirmą kartą savarankiškai nubėgo savo pirmą maratoną – 42 kilometrus: „Per savo 19-ąjį gimtadienį nubėgau pirmą ultramaratoną – 68 kilometrus. Nuo tada pajutau, kad ribų nėra ir ženkliai didinau distancijas.“
2016-aisiais A. Klimašauskas pasiekė savo asmeninį greičio ir distancijos rekordą. Būdamas vos 22-iejų, per dvi savaites vaikinas perbėgo per visą Meksiką. Per 14 dienų jis įveikė 2 400 kilometrų, kas reiškia, kad kasdien nubėgdavo po 170 kilometrų. O ir oro sąlygos nelepino – buvo itin karšta.
Savaime suprantama, kad bėgant tokius atstumus, atsiranda skausmas, kūnas fiziškai išsenka, nuovargis – neatskiriama bėgimo dalis. Tačiau Audrius šypsosi sakydamas, kad jam didesnis skausmas būtų nebėgti.
„Man asmeniškai daug sunkiau ir skausmingiau yra nebėgti, nepažinti pasaulio, nepraplėsti savo galimybių ribų bei akiračio. Geriau pajusti pilnai savo kūną bėgant ir būti laimingam. Nei eiti miegoti saugiai, bet su sužalota širdim ir sudužusiom svajonėm“, – kalbėjo pašnekovas.
Gyvenimą sudrebino avarija
Per tiek metų ekstremalių distancijų bėgimo, ko gero, net sunku būtų suskaičiuoti, kiek iš viso kilometrų Audrius įveikė. Tačiau kuriam laikui teko sustoti – patekęs į eismo įvykį, jis iš medikų girdėjo pasakymus, jog bus didelis džiaugsmas, jei išvis galės vaikščioti.
„2017 metais gegužės pabaigoje, Jungtinėje Karalystėje motoroleriu vėlai vakare važiavau į namus. Važiavau pagrindiniu keliu, degant žaliam šviesoforo signalui, ir tik įvažiavus į reguliuojamą sankryžą, iš šalutinio kelio „išdygo“ automobilis, važiavęs per raudoną šviesoforo signalą.
Susidūrimo metu, tiesiogine to žodžio prasme „skridau“ per visą sankryžą. Iš motorolerio liko tik galinis ratas. Man buvo sutrupinti abu apatinės kairės kojos dalies kaulai“, – lemtingą vakarą prisimena Audrius.
Nors medikų prognozės nebuvo džiuginančios, vaikinas sako visada jautęs, kad anksčiau ar vėliau grįš prie bėgimo. Savaitę laiko Audrius gulėjo prijungtas prie aparatų, jam lašinti įvairūs vaistai, tarp kurių ir morfinas skausmui malšinti: „Po savaitės dar vis negalėjau atsikelti iš lovos, bet gydytojas įžengęs pro duris pareiškė, kad tą pačią dieną išsiunčia mane namo, nes ligoninėje trūksta vietų. Toliau, kiek galėjau, mokiausi vaikščioti savarankiškai su ramentais. Su ramentais vaikščiojau apie vienerius metus. Tada su gydytojų leidimu po metų pradėjau žingsnius žengti pats vienas be ramentų.“
Po dar metus trukusios reabilitacijos, pilnai sugijus kaulams, A. Klimašauskas išgirdo džiugią žinią – medikai vėl leido užsiimti sportine veikla. Tada nieko nelaukęs vaikinas užsirašė į sporto klubą ir pradėjo pamažu treniruotis, kad vėl galėtų bėgti ekstremalius distancijas.
„Prisimenu, koks buvau laimingas po ilgos reabilitacijos pirmą kartą vėl atsistojęs ant bėgtakio. Tąkart išbėgau 5 minutes lėtu tempu. Tuo metu grįžo visi prisiminimai iš praeities bėgimų įvairiose pasaulio šalyse. Žinojau, jos niekas neišoperuos iš manęs bėgimo, net jeigu ir mano kojoje metalinis strypas“, – kalbėjo pašnekovas.
Bėgant laikui, kojos darėsi vis stipresnės ir žingsnius žengti jau galėjo tvirtai. Po kiek mažiau nei metų intensyvių treniruočių, Audrius pats vienas įkopė į aukščiausią viršukalnę Europoje – Monblaną, kurio aukštis siekia 4808 metrus. Tais pačiais metais grįžo ir prie bėgimo – įveikė 70 kilometrų Vankuveryje.
Įveikia tūkstančius kilometrų
Ir dabar A. Klimašauskas nevengia ilgų atstumų ir juos bėga su malonumu. Ar bent įsivaizduojate, kaip atrodo toks bėgimas? Audrius patikina, kad svarbu jausti savo kūną ir leisti jam pailsėti, o ant nugaros nereikia temptis pusės spintos – užtenka vos keleto drabužių, vandens ir šiek tiek maisto.
2016-aisiais vaikinas susiruošė bėgti nuo Vilniaus iki Londono – 1630 kilometrų. Iš vakaro į mažą sportinę kuprinę įsidėjo kelias maikutes, atsarginius šortus, lietpaltį, pirštines, kepures, ilgą aprangą miegui, šiek tiek maisto, patiesalą miegui ir pasiėmė banko kortelę su šiek tiek pinigų. Tiesa, prieš patraukdamas iš vienos sostinės į kitą, dar sudalyvavo „Vilniaus maratono“ bėgimo varžybose.
„Iškart po maratono finišo, pradėjau bėgimą Vilnius-Londonas. Bėgant klausausi savo kūno, jaučiu, kada bėgti, kada ilsėtis. Per parą, bendrai paėmus, bėgdavau apie 10-20 valandų, kitas 4-5 valandas ilsėjausi. Bėgau ir ilsėjausi intervalais, pavyzdžiui, nubėgu 30 kilometrų, sustoju pailsėti 15 minučių, pavalgau, degalinėje užsuku į tualetą ir pasipildau maisto atsargas, jei reikia. Naktį miegu ant paprastos poliesterio skiautės po atviru dangum, apsirengęs ilgą aprangą. Miegu intervalais: 2 valandas bėgu, 30 minučių miegu. Miegą paskirstau po 30 minučių kaskart, kad neatšaltų ir nesustingtų raumenys. Bėgu, kol pasiekiu finišą. Tada gerai atmirkstu vonioj po finišo ir sekančią dieną vėl kimbu į darbus”, – pasakojo vaikinas.
Per tiek metų sukaupta bėgimo patirtis negali apsieiti be įdomių situacijų ar mėgstamiausio įveikto bėgimo. Vaikinas išskiria du įsimintiniausius, nors pats šypsosi, kad kiekvienas bėgimas yra svarbus ir unikalus.
„Pirmas, kai bėgau 170 kilometrų per „uždraustą zoną“ Vakarų Sacharos dykumoje. Viduryje dykumos, toli nuo civilizacijos, mane pasitiko karininkai ir Jungtinių Tautų darbuotojai. Laimei, jie buvo gerai nusiteikę ir pavaišino mane arbata. Bet bėgti toliau neleido dėl vietinių įstatymų ir užminuotų laukų pavojaus“, – su šypsena prisimena A. Klimašauskas.
Antrasis buvo Čilėje, kai vaikinas nusprendė išilgai perbėgti Atakamos dykumą. Čia taip pat netrūko nuotykių: „Atakamos dykumoje naktys labai šaltos, o dienos itin karštos ir sausos. Bėgimui įpusėjus man baigėsi vandens atsargos. Bėgant itin karštomis ir sausomis oro sąlygomis, jei organizmas ilgą laiką negauna vandens, pradeda trauktis. Ir tada ne tik negali bėgti, bet ir pasidaro sunku eiti. Ir ką jūs manot?.. Žiūriu ir matau tolumoje per dykumą važiuoja prekes gabenantis konvojus. Sustojo, davė man 2 litrų „Coca Cola“ butelį ir šokoladuką.“
Didžiausi iššūkiai – psichologiniai
Didelio pasiruošimo tokiems bėgimams, panašu, nereikia – vaikinas pasakoja, kad labai daug kas priklauso nuo psichologinio pasiruošimo ir tam tikrų asmenybės ypatybių: “Trumpose ir ilgose distancijose itin svarbus yra fizinis pasirengimas. O ekstremaliam bėgime, kur bėgama savaitę, dvi ar net ilgiau, fizinis pasirengimas toli gražu nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra vidiniai dalykai: tavo charakteris, mokėjimas nutildyti proto balsą, pasitikėti savo kūnu ir protu, tikslo, didesnio už patį save, turėjimas, atsparumas sunkumams ir besąlygiška ištvermė. Tiesą sakant, prieš avariją aš planuodavau bėgimus. O dabar tiesiog apsiaunu batus, išeinu per duris ir bėgu. Su laiku ir patirtimi keičiasi požiūris.”
Ekstremalių distancijų bėgimo metu kyla išbandymas ne tik kūnui. Daugybę kilometrų įveikęs Audrius suprato, kad didžiausi iššūkiai yra ne fiziniai, o vidiniai – kaskart kamuoja nežinomybės jausmas, bėgant atokiame pasaulio kampelyje.
„Antras iššūkis yra kantrybė. Niekada nežinai, ar užteks pakankamai kantrybės, kad pasiekti finišą. Bėgimas gali užtrukti dvi, penkias dienas, savaitę, dvi savaites ar net ilgiau. Nepriklausomai nuo bėgimo tempo, kantrybė nulems, ar galų gale pasieksi finišą“, – apie iššūkius pasakojo A. Klimašauskas.
Vaikinas taip pat priduria, kad ekstremalių distancijų bėgimo tikslas nėra vien įveikti kilometrus, o patys svarbiausi dalykai išties yra nematomi, nes jie – viduje.
„Žmonės, kuriais niekas netikėjo, patikėjo patys savimi ir jautėsi stiprūs. Žmonės, kuri negalėjo vaikščioti, vėl jautėsi atgiję ir pranoko sveikuosius. Mano tikslas ra iš esmės pakeisti žmonių požiūrį ne tik į sportą, bet ir praplėsti žmogaus kūno ir proto galimybių ribas, nes sportas – tai mano tapatybės dalis“, – įkvepiančias mintis dėstė pašnekovas.
Per tiek metų sukaupęs įvairios patirties, bėgęs įvairiuose pasaulio kampeliuose, atsigavęs po sunkaus incidento ir vėl pakilęs kaip feniksas iš pelenų, Audrius savo patirtis sudėjo į dvi knygas. Tiesa, viena jų skirta tik jam pačiam:
„Esu parašęs dvi knygas, abi knygos anglų kalba. Pirmoji knyga pavadinimu „Born to Run“ („Gimęs bėgti“), kur dalinuosi savo „spalvinga“ gyvenimo istorija ir bėgimo patirtimi. Šios knygos tikslas yra įkvėpti žmones nebijoti dalintis savo istorija ir patirtimi bei drąsiai siekti savo tikslų.
Antroji knyga pavadinimu „Lifebook“ („Gyvenimo knyga“), šią knygą parašiau pats sau. Jos negalima įsigyti. Tai knyga, kur aš sudėjau visą savo gyvenimo patirtį. Ten sudėjau visus savo tikslus, įsitikinimus, ateities vizijas ir strategijas 11 svarbiausių gyvenimo kategorijų.“
