Mokyklos mėnesiais nelankantys arba ten nueinantys ir problemas keliantys paaugliai, iš namų sprunkantys, narkotikus vartojantys vaikai – tokie atvejai patenka į „sunkaus jaunuolio“ apibrėžimo rėmus.
Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT – čia ir toliau) koordinatorė Vilniaus regione Roberta Avramenko ragina neskubėti kaltinto vaiko, nes toks jo elgesys įprastai yra pasekmė to, kas nutiko vaikystėje:
„Gal jis patiria patyčias mokykloje, gal vaiko elgesį paveikė tėvų skyrybos arba tai, kad šie daug dirba ir tiesiog neranda laiko pabūti, pasikalbėti su jaunuoliu. Tėvai į mus kreipiasi, kai jau būna praradę viltį, nes viską išbandė, kad išspręstų problemas.“
Kas yra tie sunkūs paaugliai arba, koks elgesys tą išduoda? – pasiteiravome Robertos Avramenko.
Pats paauglystės laikotarpis jau yra sudėtingas. Bet mes dirbame su tais paaugliais, kuriems tas sunkus laikotarpis yra dar sunkesnis. Pavyzdžiui, kai paauglys ilgą laiką nelanko mokyklos – keletą mėnesių ar net metus. Agresyviai elgiasi su mokytojais, namiškiais, turi daug administracinių nusižengimų.
Taip pat jis linkęs provokuoti arba atvirkščiai būna užsidaręs namuose ir niekur neišeina. Jis neturi draugų. Taip pat gali būti tam tikras žalingas ekranų vartojimas. Daug sėdėjimo prie kompiuterio, po 8-9 val. per dieną. Arba vartojimas psichoaktyvių medžiagų, alkoholio. Bėgimas iš namų. Su tokiomis problemomis susiduriame dažniausiai.
Įprastai tėvai į mus kreipiasi dėl to, kad vaikai nelanko mokyklos. Apie 90 proc. tokių atvejų, kai jaunuolis nelanko mokyklos arba į vieną kitą pamoką nueina, bet kai pasirodo, tai elgiasi agresyviai arba atvirkščiai, su niekuo nebendrauja, užsidaro savyje arba net vartoja draudžiamas medžiagas.
Įprastu atveju į mus kreipiasi pavargę tėvai, kurie tikina, kad jau išbandė viską. Paauglys būna namie arba gatvėje, neina iš viso į mokyklą, su tėvais visiškai nebendrauja, pas specialistus atsisako eiti. O jei nueina, tai nekalba. Mes su tokiais jaunuoliais ir dirbame. Dar gana dažnai kreipiamasi pagalbos dėl žalingų medžiagų vartojimo. Bet kalbame apie atvejus, kai tik kažkas yra pabandoma, kai dar nėra stiprios priklausomybės.
Koks būtų socialinis sunkaus paauglio portretas?
Problemų kyla labai įvairiose šeimose. Negalėčiau įvardyti vieno tipo šeimų. Socialinis ir finansinis sluoksnis yra labai skirtingas. Jaunuolių amžius – nuo 11 iki 17 metų. Daugiau turime berniukų. Turėjome 11-metį, kuris stipriai vartojo narkotines medžiagas. Nėjo į mokyklą. Buvo labai agresyvus. Kai sužinojome apie šį jaunuolį, mes netikėjome, kad jam 11 metų. Atrodė, kad kokio 16-mečio problemas spręstume. Programos eigoje tas jaunuolis, dirbdamas su specialistu, nustojo vartoti, vėl pradėjo lankyti mokyklą. Ta agresija sumažėjo labai ženkliai. Dažniausia pasitaiko 14-mečiai berniukai, o mergaitės net ir jaunesnės, nes anksčiau bręsta. Ankstyvojoje paauglystėje susiduriame su aštriu bendravimu.
Dažnu atveju kažkas šeimoje būna nutikę. Pavyzdžiui, tėvų skyrybos. Arba tėvai labai daug dirba, atsiranda naujas vaikas šeimoje. Tai sukelia paauglio reakciją, agresiją. Tėvai nuo vaikų atitolsta, o atstumtais pasijautę paaugliai renkasi kitą alternatyvą, pavyzdžiui, susiranda draugų, kurie didžiąją laiko dalį leidžia gatvėje. Ten vaikas mato nebūtinai tinkamo elgesio pavyzdžius. Prasideda problemos, kurios pamažu tik didėja. Galime tik pasidžiaugti, kad su vaiku atvykę tėvai dažnu atveju būna pasiruošę keistis ir keisti patį vaiką. Jie pas mus ateina nukreipti kitų specialistų, viską išbandę, tad mes tampame ta paskutine viltimi.
MDFT programa oficialiai pradėjo veikti 2021 m. balandį. Kaip šeimoms buvo padedama iki tol?
Iš tikrųjų šeimos ieškodavo pagalbos kreipdamosi į pavienius specialistus arba pavienes nevyriausybines organizacijas. Jeigu jaunuolis nelankydavo pamokų ar turėdavo daug administracinių nusižengimų, tai, dažniausia, jam būdavo priskiriamas socializacijos centras, uždaro tipo mokykla. Ten nebūdavo psichologinės pagalbos.
Taip, pabuvus ten, laikinai susitvarkydavo elgesys, nes nebelikdavo kontakto su „chebra“ iš gatvės. Bet socializacijos centras nepadėdavo jaunuoliams, kurie turėdavo emocinių sutrikimų arba buvo patyrę sunkių traumų vaikystėje. Tokios problemos socializacijos centre nebūdavo sprendžiamos. Jaunuolis patekdavo į socializacijos centrą ir būdavo tarsi nubaustas už tai, kad vaikystėje patyrė traumą. Aišku, kad vaikas nesijausdavo gerai.
Išėjus iš socializacijos centro tekdavo girdėti įvairių istorijų. Bet iš patirties galiu pasakyti, kad praeidavo pora mėnesių ir jaunuolis dar blogiau pradėdavo elgtis. Kartais net patekdavo į kalėjimą.
Ar sudėtinga tėvams įtikinti vaikus, kad drauge reikia kreiptis pagalbos?
Įprastai jaunuoliai nemano, kad kažkas su jais yra blogai. Paaugliai mano, kad suaugusieji jų nesupranta ir tai yra normali reakcija. Tėvai ateina ir nori, kad mes „sutvarkytume“ vaiką už juos. Klausia, gal galima palikti mums vaiką? Nelabai suprasdami programos esmės.
Mes kalbame su tais jaunuoliais ir sakome, kad esame čia, jog išgirstume bei suprastume tave. Jaunuoliai jausdami, kad juos girdi, pradeda kalbėti. Pavyzdžiui, mano mama ant manęs rėkia ir neatsimenu, kada ji paskutinį kartą yra kažką gražaus pasakiusi. Visą laiką, esu bloga arba blogas.
Tada pakviečiame tėvus, kad jie patys išgirstų, ką sako jų vaikai. Tiems vaikams net sužiba akys, nes suvokia, kad jiems nebus moralizuojama. Jie patiki, kad gali būti išgirsti. Vis tiek, visi vaikai nori būti mylimi, nori patikti savo tėvams. Kai tėvai visą laiką namie kelia balsą ar yra pavargę, aišku, tas vaikas ir nenorės keistis ar kurti santykį, nes nematys prasmės.
Kokias dar klaidas daro tėvai bendraudami su savo atžalomis?
Vaikai pasakoja, kad visi pokalbiai namuose būna apie mokyklą, jog nelanko jos, kyla didelė įtampa. Gauna pylos, kad nenueina iki mokyklos arba nueina, bet nesimoko, nepasiima vadovėlių. Ir visi pokalbiai šeimoje sukasi tik apie mokyklą. Vaikai sako, kad tėvai bamba tik apie tą patį. Suprantu ir tėvus, jiems mokytojai skambina, sako, kažką daryti su vaiku, todėl natūraliai kyla įtampa.
Vienu atveju, paauglys pradėjo grįžti namo tik apie 23 val. vakare, kai visi jau ruošiasi eiti miegoti. Nors išeina ryte. Kai pradėjome kalbėtis, jis atkirto, kad „kas iš to, vėl kalbės apie tą pačią mokyklą, nebenoriu“. Todėl jis ir stengėsi vėlai grįžti namo. Mes su tėvais aptarėme šią situaciją. Tėtis kitą vakarą paklausė vaiko apie kompiuterinius žaidimus. Ir jie pradėjo kalbėtis, o tas jaunuolis pasiliko namuose. Dar kitą vakarą tėtis su mama paklausė apie jo draugus. Taip pradėjo vaikas daugiau bendrauti su tėvais. Ir tik tada jis atsipalaidavo bei išsipasakojo, kodėl nenori eiti į mokyklą. Paaiškėjo, kad ten yra mokytoja su kuria jis konfliktuoja. Buvo tokios problemos, apie kurias vaikas nedrįsdavo kalbėti. Jis įsikalė, kad yra nieko vertas, jog tėvai mano, kad jis yra pats blogiausias vaikas pasaulyje. Tėvai sakydavo, kad myli, bet moralizuodavo apie mokyklą.
Turėjome paauglę, kurios tėvai sukūrė naują šeimą, o ji buvo vyriausias vaikas. Natūralu, kad tėvai mažiems vaikams skyrė daugiau dėmesio. Paauglė nebesijautė šeimos dalimi. Todėl nematė prasmės būti namuose ir pradingdavo net savaitėmis. Dirbant su mergaite, ji pradėjo sakyti, kad jaučia, jog ten yra tėvų šeima, o jos niekam nereikia. Pokalbio metu paaiškėjo, kad tėvai niekada nėra jai pasakę, jog mergaitė yra šeimos narė. Tėvams dar buvo sunku suvokti, kad 16 metų vaikas vis dar yra vaikas. Jie labai iš jos daug tikėdavosi, kad vakarienę padarys, jog kažkuo pasirūpins. Buvo keliami dideli lūkesčiai. Kai gimė kiti vaikai, ji matydavo, kaip tėvai su jais apsikabina, gražiai bendrauja. O jai tik pylos duodavo, kokia bloga – namų neišvalei, darbų nepadarei. Turėjome paaiškinti tėvams, kad nepaisant amžiaus, ta pati 16-metė dar yra vaikas, jog ji nori tų pačių apsikabinimų.
Dar vienas atvejis – su 11 metų berniuku, kurio tėvai išsiskyrė, o tėtis pasiėmė visus vaikus, išskyrus jį. Jauniausias liko pas mamą. Jis matydavo, kad visi pas tėtį gerai leidžia laiką, o jo paties mama esą nesuprasdavo. Vaikas per savo netinkamą elgesį bandė pritraukti tą trūkstamą dėmesį. Nuvykdavo pas tėtį ir viskas būdavo kitaip. Jis jautėsi paliktas. Klausė, kodėl jo nepasiėmė? Didelė dalis problemų išsisprendė, kai tėtis pradėjo daugiau laiko leisti su vaiku. Jis pradėjo lankyti mokyklą, nebevartojo narkotinių medžiagų.
Kaip veikia MDFT programa?
Dažnai pas mus šeimą nukreipia kiti specialistai – psichologai, ligoninės atstovai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai. Retais atvejais pati šeima mus susiranda. Visa šeima turi savanoriškai sutikti dalyvauti programoje.
Paaiškiname viską ir paskiriame tinkamą specialistą, dirbti su konkrečia šeima. Įvertiname charakterio bruožus. Pati programa ypatinga tuo, kad yra dirbama per 4 dimensijas, sistemas. Su vaiku kaip atskiru vienetu, su tėvais kaip tėvais, su visa šeima ir su aplink esančia bendruomene.
Dažniausiai, tai būna mokykla, tada kiti specialistai arba artimieji, kurie yra vaiko gyvenime ir daro labai teigiamą įtaką jam. Tikslas – pabrėžti, kad paauglys nėra visų jo problemų šaltinis. Jo elgesys – pasekmė to, kas nutiko gyvenime. Gal patyčios mokykloje, gal tėvų skyrybos. Vaikas nėra tik kažkokia problema, kurią reikia sutvarkyti ir įdėti į dėžutę. Mūsų tikslas, kad visos pusės pamatytų, kas iš tikrųjų vyksta.
Šioje programoje bandome ieškoti naujų komunikacijos kelių su jaunuoliu. Gal tėvai yra pavargę ir nemoka susiplanuoti laiko. Dažnai sprendimas būna kartu susėsti prie stalo vakarienei. Pasitaiko situacijų, kai visi būna tiek susipykę, kad nebenori būti kartu viename kambaryje.
Programa tęsiasi nuo 4 iki 6 mėnesių. Tai pirmą mėnesį susipažįstame su šeima, intensyviai kiekvieną savaitę bendraujame tiek telefonu, tiek gyvai. Mes bandome, kad šeima priprastų prie mūsų, aiškinamės, kuo jie gyvena, kas labiausiai tinka. Svarbu rasti tinkamiausią vietą susitikimams, kur jiems būtų patogu bendrauti.
Antrasis etapas trunka nuo 2 iki 4 mėnesių, kai dirbame su šeimos išsikeltais tikslais. Pavyzdžiui, ką galime padaryti, kad tas jaunuolis grįžtų į mokyklą, surastų dialogą su mokytojais. Noriu pabrėžti, kad labai dažnai būna, jog tėvai nebendrauja su mokytojais. Pastarieji dažnai skundžiasi, kad rašo pastabas, bet tėvai pasirodo tik tada, kai jau būna labai blogai ir jaunuoliui gresia rimtos pasekmės. Maža to, tada atėję tėvai pyksta, rėkia ant mokytojų. Arba tėvai sako, kad nenori eiti į mokyklą. Sakome, kad jeigu jūs nenorite, tai kaip vaikas norės. Reikia visiems dirbti kaip komandai. Duoti grįžtamąjį ryšį.
Reikia kartu bendradarbiauti. Paklausti, kaip paaugliui sekasi mokykloje? Ar jis nepatiria patyčių? Paaugliai dažnai linkę tai nutylėti. Turėtų būti nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas ne tik per tėvų susirinkimus.
Paskutinis etapas trunka 1 ar 2 mėnesius, kai mes pasiektus pokyčius sutvirtiname. Kas bus, kai mes išeisime? Ar tėvai sugebės atstovėti savo ribas, susitvarkyti su rutina? Kas bus, jei jaunuolio elgesys pablogės? Juk normalu, visko gali nutikti. Mūsų tikslas, kad jei kažkas įvyktų, jis grįžtų, pasikalbėtų su tėvais ir kartu šeimoje būtų išsprendžiama problema. Vaikai yra linkę išbandyti tėvų kantrybės ribas. Taip, tai vargina, bet esate vieninteliai žmonės, kurie gali daryti įtaką vaikui. Pabaigus programą, jei prireikia tęstinės pagalbos, tai nukreipiame pas psichologą ar kitą specialistą, kas padėtų sustiprinti tai, kas buvo pasiekta.
Kokias klaidas daro tėvai spręsdami vaiko problemas?
Dėl materialinių dalykų reikia jausti tam tikras ribas. Jei paauglys sako, kad eis į pamokas, jeigu jam bus nupirktas naujausias telefonas, tai nėra gerai. Vaikas turi suprasti, kad į mokyklą eina dėl žinių, bendravimo su klasės draugais. Tėvams reikia aiškintis, kodėl vaikas apskritai nenori eiti į mokyklą, o ne skubėti pirkti naujausio modelio telefono.
Bet gal tikrai jaunuoliui labai norisi to telefono. Tada tėvai gali sutarti, kad jei vaikas užbaigs semestrą tokiu ir tokiu vidurkiu, tai už jo pastangas, jam bus atlyginta. Iš tikrųjų atsimenu, kaip vienas paauglys džiaugėsi, kad už pasiektus mokymosi rezultatus gavo svajonių telefoną. Pajuto didžiulį apdovanojimą už atliktą sunkų darbą.
Bet ne visiems vaikams tinka materialūs dalykai. Ypač ten, kur jie ir taip būna viskuo aprūpinti. Tokie vaikai nori praleisti daugiau laiko kartu su tėvais. Pavyzdžiui, su tėčiu išeiti kažkur pasivažinėti, į kokią pramogą. Būna, kad tėvai sako, jog neturi laiko. Bet mes sakome, jog reikia jo surasti, nes tai yra jūsų vaikas.
Iš tikrųjų kartais tėvai nueina arba į labai autokratišką momentą – kaip pasakysiu, taip ir bus, arba priešingai, į per daug draugišką, kai gali bet ką vaikui duoti ir jis gali daryti, ką tik nori. Siekiame, kad tėvai vaikui būtų autoritetas. Reikia namuose aiškių taisyklių, aiškių susitarimų. Palikite erdvės vaiko deryboms. Tada jis dar labiau jausis šeimos dalimi.
Ar tėvai lengvai priima jiems išsakomas pastabas?
Žinoma, tėvams yra sunku išgirsti, kad jie kažko nepadarė. Bet mes nenorime moralizuoti. Siekiame išsiaiškinti ir paaiškinti, kodėl tai vyksta. Labai dažnai tėvai vaikų nesėkmes priima kaip asmenines. Pamiršta, kad tai yra kitas asmuo, su kitu temperamentu. Sakyti, kad man mokykloje matematika sekėsi, kaip tau ji nesiseka – nėra gerai.
Vaikas nebus toks, koks esate jūs. Jei vaikas suklydo, tai nebūtinai yra tėvų klaida. Normalu, visi tėvai jaudinasi dėl savo atžalų. Bet reiktų užduoti klausimą – ar tai, kad dabar stresuoju padės vaikui? Gal geriau atsisėsti ramiai, pakvėpuoti ir tada pasikalbėti su vaiku. Vaikas nebus toks, koks buvote jūs. Kiti laikai, kita karta.
Ar dažnai pasitaiko atkritimo atvejų praėjus jūsų programą?
Mes tėvus ruošiame, kad tikrai bus atkritimų. Tiek vaikams, tiek suaugusiems keisti savo elgesį yra sunku. Pavyzdžiui, žmogus meta svorį, bet po kurio laiko suvalgo traškučių ir tada savaitę valgo vien nesveiką maistą, o po to grįžta prie teisingos mitybos.
Visada tėvams sakau, kad vėl reikia pažvelgti atgal, aiškintis, kas nutiko. Gal susipyko su draugu, gal mergina paliko. Gal patys tėvai kitaip pradėjo elgtis? Vėl kelti balsą prieš vaiką. Elgesio atkryčio metu reikia suprasti dėl ko vaikas supyko. Visada turi būti priežastis.
Turėjome atvejį, kai jaunuolis su draugais parūkęs žolės prisipažino mamai, kad taip pasielgė. Mama panikuodama paskambino man. Pasiūliau nusiraminti ir nurimus ieškoti sprendimų, kad vaikas antrą kartą nenorėtų vėl taip pat pasielgti. Mama norėjo to atvirumo ir jį gavo, bet tada prasidėjo panika. Tokiais atvejais reikia kalbėti su vaiku. Padėkoti, kad prisipažino, pasakyti, jog čia labai rimta. Nemoralizuoti, bet ieškotų kelių, kad ateityje tai nepasikartotų.
Kokia yra MDFT tolimesnė vizija Lietuvoje?
Tikrai planų yra. Nuo 2024 m. sausio pradžios MDFT programą pradėjo vykdyti organizacija SOS vaikų kaimai. Norėtume turėti daugiau žmonių, esame 24 specialistai per visą Lietuvą. Norisi daug daugiau dirbančių terapeutų.
Norisi daugiau dirbti su tais jaunuoliais, kurie patenka į probaciją. Ieškoti daugiau jaunuolių, kurių mes nematome. Galvojame bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, pavyzdžiui, Priklausomybių ligų centru, kuriame yra vaikų skyrius.
Ateityje turime svajonę, kad mūsų veikla išsiplėstų ir kitus regionus. Šiuo metu veikiame Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Norisi būti ir Šiauliuose, Panevėžyje. Tiesa, šiuo metu, esant poreikiui MDFT specialistai gali vykti ir į kitus apskirties miestus.
Daugiau apie skaudžius vaikų išgyvenimus ir dramatiškas paauglystės patirtis žiūrėkite tik per „Go3“ televiziją rodomame lietuviškame seriale „Šiukšlyno žmonės“.
