Būtent dėl šios priežasties atsirado budintys globotojai, kurie atitinka profesionalios globos modelį – jie leidžia apsaugoti vaikus nuo patekimo į instituciją, užtikrinti vaikui šeimai artimą aplinką, kai yra sprendžiama jo situacija, ir vaikui saugios vietos reikia čia ir dabar.
Nors budintys globotojai nėra susiję su vaiku giminystės ryšiais, tačiau dėka specialių mokymų, jie žino, kaip krizės akivaizdoje suteikti vaikui emocinį ir fizinį saugumą. Taip siekiama sumažinti vaiko patiriamą stresą, kol jo šeima sulauks reikiamos pagalbos, kad jam būtų saugu grįžti namo.
Apie budinčio globotojo misiją, patiriamus iššūkius ir vaikus, kurie bet kurią akimirką gali pasirodyti prie tavo namų durų slenksčio, pokalbis su prieš 9 metus padėti tokiems vaikams pasiryžusia ir nė akimirkos dėl tokio sprendimo nepasigailėjusia Svaja iš Jonavos.
Kaip viskas susiklostė, kad tapote budinčia globėja? – pokalbį pradėjome su Svaja.
Prieš 9 metus, kai mano vaikai jau buvo paaugliai susipažinau su kitu vyru. Jis buvo našlys ir turėjo beveik 4 metų mergaitę. Tai buvo sudėtingo charakterio mergaitė, nes vaikystėje patyrė daug traumų. Ją prižiūrėjo girtuokliaujanti motina. Kai teko susidurti su tokiu vaiku, buvo tikrai sudėtinga. Ji į mane žiūrėdavo kaip į blogąją pamotę.
Pamenu tą laikotarpį, kai mergaitė jau lankė antrą klasę, o mano vaikai buvo suaugę ir išvyko gyventi į užsienį. Mūsų būklė su vyru švelniai tariant buvo ne kokia. Dėl mergaitės elgesio buvome įaudrinti, pavargę. Tada draugai, kurie patys augino savo 3 vaikus ir 1 globojo, pasiūlė mums pabandyti globoti. Mus nusiuntė į kursus ir pasigailėjau, kad apie tai nieko nežinojau ir nebaigiau tų kursų prieš 10 metų. Jei būčiau tada jų išklausiusi, nebūčiau turėjusi problemų ir su savo vaikais.
Išgirdau daug naudingų patarimų. Mums aiškino, kad kiekvienas vaikas gali turėti traumų, todėl vien meilės neužteks, reiks daug žinių, atjautos ir kantrybės. Pavyzdžiui, jei grįžti po darbo, o namuose randi betvarkę ar pamatai netinkamą veiksmą, tada sureaguoji karštai, pradedi rėkti ir sulauki visos „bombos“ atgal iš vaiko.
Iš tikrųjų, išmokau nebeuždavinėti klausimo „Kodėl?“. Ir tada gyvenimas palengvėjo. Dabar pats geriausias dalykas būna, kai leidžiu vaikui 4-5 minutes „išsitaškyti“ savo jausmais ir žodžiais, tą laiką reikia pratylėti sukandus dantis. O tada jis ateina ir atsiprašo. Tos kelios minutės yra aukso vertės. Ką vaikas besakytų, turi sukąsti dantis. Šis dalykas – tikrai svarbus.
Ar buvo sunku priimti sprendimą tapti globėja?
Reikėjo priimti sprendimą tiek pačiai sau, tiek ir visai mano šeimai. Gal tai ir buvo sunkiausia. Juk atveža vaikus iš sudėtingų situacijų, pačiu sudėtingiausiu jiems metu.
Kiek vaikų jums jau yra tekę priimti?
Neseniai išėjo jau 9 vaikas, kuriam suėjo 18 metų. Pasakysiu, kad visi vaikai yra absoliučiai skirtingi. Kas veikia vienam vaikui, neveikia kitam. Pas mane įprastai atsidurdavo paaugliai. Pirmieji buvo nuo 12 iki 15 metų amžiaus berniukai. Kai kuriems dabar jau 23 metai, atvažiuoja su savo draugėmis aplankyti.
Net vieno iš jų vestuvėse teko dalyvauti. Tokios patirtys ir emocijos atperka viską. Prisimeni vėliau tik pačius geriausius momentus. Jie sako, mums pasisekė, kad patekome pas jus. Nesitikėjo, kad juos apskritai kas priims. Nes būdavo apibūdinami agresyviais, viską laužančiais. Jie manė, kad gali patekti tik į globos namus.
Kiek įprastai laiko vaikai praleidžia pas budintį globėją?
Trumpiausiai vienas vaikas pas mane išbuvo 5 dienas. Bet turėjau vaikiną, kuris išgyveno 1 metus ir 5 mėnesius. Dėl to 5 dienų atvejo, tai biologiniai tėvai labai greitai viską susitvarkė ir įrodė, kad vaikui yra saugu grįžti namo.
Prisiminkite pirmąsias pažintis su vaikais. Kokie jie pas jus atvyksta?
Vaiko akys įprastai būna išsigandusios. Net jei jam jau 16 ar 17 metų. Vaikas būna pasiruošęs tepti slides, kažkur bėgti. Dėl vieno vaiko poelgių per savaitę kartą teko kviesti policiją tiek kartų, kiek per gyvenimą nėra tekę. Ir per langą, ir basas, ir pusiau nuogas sprunka. Kartais vidury gatvės iš rankų ištrūksta.
Konkrečiai su tuo bėgusiu vaiku, kurio ieškodavo policija, tai aiškiai pasakiau jam, kad tu galėsi išeiti, be problemų, tik pasakyk ir grįžk namo iki 22 val. Jis nustebo, klausė – ar tikrai jo neuždarysiu? Įsivaizduokite paauglį, kuris įsivaizduoja, kad jį uždarys namuose.
Užbėgau tam už akių. Pasakiau, kad mes sutarsime. Tada sako, tai aš tada nebėgsiu. Ir jis daugiau nebebėgo. Nors iš savo biologinių tėvų namų ar kitų įstaigų sprukdavo nuolat. Kartais reikia peršokti suaugusiųjų mąstymą ir pažiūrėti į viską vaiko akimis.
Kaip pasiruošti priimti vaiką, kai nežinai, kas atvyks?
Gyvename dideliame name, turime nemažai vietos. Pamažu įrengėme daugiau kambarių, kurie būtų tinkami gyventi vaikams. Kai atvažiuoja naujas vaikas, tai kiti čia gyvenantys labai padeda mums.
Jie empatiški, jaučia kitus vaikus, padeda juos globoti. Vienas sveikatos problemų turintis berniukas buvo labai uždaras, bet atvykus naujam vaikui, jis pats pirmas pasisiūlė jį globoti. Paaiškino namų taisykles. Aišku, ieškojo ir būsimo draugo.
Kai pasakai, kad atvažiuoja vaikas, tai visi iškart skuba susitvarkyti kambarius. Jie būna pasiruošę priimti draugą, stengiasi parodyti daug dėmesio. Patys vaikai padaro mūsų namuose didžiąją dalį darbo.
Kokios taisyklės galioja jūsų namuose?
Taisyklės surašytos ant popieriaus lapo. Pasisveikink ir atsisveikink, padėkok už kažką. Pasakyk – viso gero, išeinu. Kartą prireikė ir 8 mėnesius palaukti, kol vaikas suprato ir priėmė tokias paprastas taisykles.
Visi gimsta vienodi. Ištarti tuos žodžius biologiniai tėvai išmoko arba ne. Tas pats galioja ir su elgesiu. Yra sudarytas užduočių sąrašas, kuris paaiškina, ką reiškia susitvarkyti kambarį. Kad reikia lovą pasikloti, žaislus susidėti. Viską teko aprašyti. Atrodo, kaip galima nesuprasti? Bet supratau, kad surašyti viską yra žymiai paprasčiau.
Kaip laikinai apgyvendintus vaikus priima jūsų jau pilnamečiai vaikai?
Vyresnieji vaikai atvažiuoja į svečius, bendrauja su jais. Esu savaitę pas dukrą į Angliją su savo globotiniais skridusi. Mus labai gražiai priėmė. Mano vaikai labai didžiuojasi tuo, ką mūsų šeima daro.
Papasakokite apie stresines situacijas. Kaip pavyksta susivaldyti, kai vaikas priešinasi ir visiškai nesiklauso?
Visagalis valerijonas (juokiasi – aut. past.). Atėjus tai stadijai, kai noriu kaukti, rėkti, tai išgeriu dvi tabletės valerijono. Pavaikštau kelias minutes ir tada jau galiu kalbėti su vaiku. Bet niekada nekilo mintis sakyti, kad man jau gana. Priešingai, mane suerzindavo žmonės, kurie sakydavo, kad jau leidai jiems pagyventi, užteks.
Pasikartosiu, kiekvienas vaikas – skirtingas. Užsimano telefono ir dėvėtas jam netinka. Aišku, tas naudotas telefonas greitai „negyvai“ suduždavo ir nelikdavo nei vienos sveikos detalės.
Bet šiaip vaikai ir paaugliai stengiasi išlikti šeimoje. Jiems tikrai yra labai baisu patekti į vaikų namus. Ten atsidurti nenori nė vienas. Jiems geriau būti šeimoje. Jie yra prisiklausę visokiausių baisių istorijų apie vaikų namus.
Šeimose jie jaučiasi saugiau. Vakare prieš eidami miegoti apsikabiname ir pasakome vieni kitiems: „Myliu, myliu spust, prie širdutės glust“. Net ir beveik 18-metis paauglys drąsiai taip sakydavo. Jiems reikia tų apkabinimų. Kitas, kuris nenori iš pradžių to, tai mato, jog kiti apsikabina ir jis pakeičia savo užsispyrimą. Jo paklausi, ar galiu apkabinti? Ir jei atsako taip, tu pradedi jausti, kad jau kažkas yra, jog užsimezga ryšys.
Ar būna sunku, kai tenka atsisveikinti su vaiku, kuris bent laikinai tapo šeimos dalimi?
Mano atveju, buvo keletas vaikų, kurie grįžo gyventi atgal pas tėvus. Bet man nebuvo labai baisu, nes mačiau jų tėvus, jų bendravimą, norą, žvilgsnius. Matėsi tas suvokimas, kur buvo padarytos klaidos ir supratimas, kad vėl visa šeima bus kartu.
Kai išeina vyresnieji, jie sako, kad gyvensime kitur, bet atvažiuosime aplankyti. Tai Velykos, Kalėdos dažnai būna švenčiamos kartu. Ne visi ir turi, kur švęsti, su kuo būti. Jie pajaučia, kad grįžta namo. Kad juos apkabina, nesvarbu, jog čia ir nebegyvena.
Ar jums tenka bendrauti su vaikų biologiniais tėvais?
Stengiuosi bendrauti minimaliai. Yra tėvai, kurie nori susitikti su vaikais. Bet jei matome, kad tėvai nėra verti pasitikėjimo, vežame į instituciją, o tada vaikai su jais bendrauja dalyvaujant specialistams.
Kaip vaikai kreipiasi į jus? Mama?
Mane vaikai vadina mamyte. Mamą jie turi, o aš jiems tampu mamyte. Vienintelio ko prašau, tai nevadinti manęs vardu.
Daugiau likimo nuskriaustų vaikų istorijų – draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“, kurį nuo sausio 24 d. galite stebėti tik per „Go3“ televiziją.
