Apie 20 metų su vaikais, kuriems likimas nepašykštėjo skaudžių išbandymų, dirbanti psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė–Šličienė pabrėžia, kad iš tėvų paimti vaikai dažnai atsiriboja nuo aplinkos tarsi nematoma siena, nes jie jaučiasi nemylimi, nepriimti bei išduoti.
Specialistė tikina, kad jos darbe vaikų akyse suspindinčios ašaros nėra blogas ženklas, nes tai yra emocija, kuri išduoda, kad jie pagaliau nebeblokuoja viduje tūnančio skausmo bei ilgą laiką slėptų jausmų. „Tarsi užšalusi žemė, kuri pamažu pradeda atšilti“, – vaizdžiai apibūdina pašnekovė.
Su kokiais vaikais jūs dirbate? – pasiteiravome D. Grakauskaitės-Šličienės.
Dirbdama Kuršėnų globos namuose susidūriau su įvairaus amžiaus vaikais. Nuo kūdikių, mažiausiai mergaitei tuomet buvo vos 9 mėnesiai, iki beveik 18 metų sulaukusių jaunuolių. Žinoma, didžioji dauguma buvo paaugliai iš viso Šiaulių regiono. Vaikai tiek iš paties miesto, tiek iš kaimiškų vietovių.
Ar tiesa, kad globos institucijoje atsidūrę vaikai – šeimos veidrodis?
Žinote, ir taip, ir ne. Yra du skirtingi klausimai, bet vienas ir tas pats atsakymas. Kodėl tu geri? Nes mano tėvai gėrė. Arba, kodėl tu negeri? Nes mano tėvai gėrė...
Turime atvejų, kai tėvai būna netvarkingi, girtaujantys, bet vaikai auga su meile, nes šalia yra rūpestingi seneliai, dėdės, tetos. Nors tėvai ir paklysta, bet vaikams kiti artimieji sukuria saugumo pojūtį.
Deja, bet pasitaiko ir tokių šeimų, kur naujagimis yra traumuojamas nuo pirmo įkvėpto oro gurkšnio. Arba dar nėštumo metu, kai bandoma atsikratyti gyvybe vaisiui dar būnant motinos įsčiose.
Yra atvejų, kai iš šono žvelgiant matome ir labai gražių šeimų, kuriose nėra girtaujama, bet paaiškėja, kad ten apstu psichologinio, ekonominio ar fizinio smurto. Tokiose šeimose yra toleruojamas vaiko auklėjimas remiantis įvairiomis smurto formomis.
Keista, kai kas nors pamato, kad gatvėje yra mušamas vaikas, tai iškart skubama kviesti policiją. Bet kai šeimoje tėvai taip elgiasi, tai įvardijama „tik papurtymu, tik paauklėjimu“. Realiai tas pats smurtas visuomenėje yra traktuojamas skirtingai.
Noriu pabrėžti, kad tikrai ne visi vaikai į globos institucijas patenka iš socialinių įgūdžių neturinčių šeimų. Turime pavyzdžių, kai iš šono šeima atrodo tvarkinga, bet joje toleruojamas psichologinis ar ekonominis smurtas.
Pavyzdžiui, tėvai vaikui pasako, kad jeigu jis gerai mokysis, tai jam bus nupirktas telefonas. Vaikas stengiasi, pasiekia rezultatą, o pinigų pažado ištęsėjimui nebelieka, nes tėvams atsiranda svarbesnių pirkinių.
Kas jums yra sudėtingiausia dirbant su likimo nuskriaustais vaikais?
Mane užpuolantis beviltiškumas ir bejėgiškumas tam tikrose situacijose. Kai maža mergaitė po susitikimo su šeimos nariais nebeverkia, o inkščia, nes jai skauda. Kai atrodo, kad tarsi nebegali padėti vaikui.
Kai supranti situaciją, kad, pavyzdžiui, tėvams pabaigus pozityvios tėvystės kursus vaikas grįš į šeimą, bet per globos namų tvorą matai tuos tėvelius, kurių elgesys neįtikina, kad viskas kryptų tinkama linkme. Tai matant apima beviltiškumas, bejėgiškumas. Tas jausmas, kai supranti, kad tas vaikas netolimoje ateityje vėl patirs traumų.
Taip pat yra labai sunku, kai būna nustatomi seksualinės prievartos požymiai. Lyg žinai, lyg nujauti, kad taip buvo pasielgta, bet prireikia labai daug laiko, kol vaikas išsipasakoja. Tas jausmas, kad kažkas nutiko negero, jog vaikui skaudėjo, bet tu jautiesi lyg vaikščiotum aklinoje tamsoje, bandydamas kažką pajausti, apčiuopti, tarsi ieškodamas vaiduoklių.
Daug pastangų pareikalauja darbas su paaugliais, kurie dažnai nori įskaudinti kažką kitą, nes kitaip bendrauti jie tiesiog nemoka. Dirbame su likimo sužeistais vaikais. Faktas, kad tie sužeidimai lieka visam gyvenimui, aiškiname, jog tai nėra normalu, bet mokome tai priimti, išmokti su tuo gyventi.
Kaip sudėtinga prieiti prie vaiko, kad jis atsivertų ir išsipasakotų?
Jau per pirmąjį susitikimą papasakojame, kas mes esame. Su mažesniais vaikais susipažįstame per žaidimus, pavyzdžiui, lego kaladėles. Kartais išeiname pasivaikščioti į lauką. Kai vaikas turi hyperaktyvumo sutrikimą, tai kabinete tu jo taip lengvai ir neišlaikysi ilgesnį laiką. Todėl konsultacija persikelia į lauką, kalbame vaikščiodami.
Atviresni įprastai būna tie vaikai, kuriuos jau yra tekę kažkur sutikti, su jais bendrauti. Vaikas supranta, kad žinau jo istoriją. Daug kas priklauso ir nuo vaiko globėjų. Jeigu jie papasakoja apie psichologus-psichoterapeutus, paaiškina, ką mes darome, tada vaikas ateina pasiruošęs, jam būna daug lengviau bendrauti.
Yra vaikų, kurie įpratę nekalbėti, bijo, nežino, ką reikia sakyti. Tada jie kalba šabloninėmis frazėmis. Su tokiais vaikais būna tikras iššūkis, kad nuo minėtų šabloninių frazių pereitume prie tiesos. Kartais tam prireikia net kelių mėnesių.
Sunkiausia vaikams kalbėti apie tai, kas skauda. Visada bus lengva bendrauti apie paviršutiniškus dalykus – priaugintas blakstienas, mėgstamus žaislus. Bet kai pradedi kalbėti apie tai, kas skauda, tada pasidaro sunku. Jie dažnai jaučiasi nemylimi, nepriimti, net išduoti.
Kaip turite elgtis, kai įtariate, kad prieš vaiką buvo įvykdytas seksualinis nusikaltimas?
Jei yra įtarimų dėl seksualinių nusikaltimų, tai vaikas yra siunčiamas į specialią įstaigą Vilniuje. Tokią jautrią informaciją perduodu vaiko globos koordinatoriui, kuris pagal nustatytą tvarką susisiekia su teisėsaugos pareigūnais.
Ar savo darbe dažnai matote vaikų ašaras?
Tikrai pakankamai daug ašarų. Bet kai vaikas verkia, tai jau yra emocija, o tai tam tikra prasme yra gerai, nes supranti, kad jis nebeblokuoja to skausmo, jausmų. Tarsi užšalusi žemė, kuri pradeda pamažu atšilti.
Kitų vaikų bendravime pasitaiko daug keiksmažodžių. Skaudu, nes supranti, kad tokia yra jų reakcija į patiriamą skausmą.
Kartais tenka išgirsti susirūpinimą iš globėjų, kad po pokalbio su psichologu vaikai jaučiasi blogai. Atrodo, kad ateinama pažaisti, bet iš tiesų ne apie linksmybes kalbama, o apie tai, dėl ko jiems skauda.
Valant jų žaizdas paaiškėja daug skaudžių dalykų. Natūralu, kad vaikams yra sunku apie daug ką kalbėti. Per pokalbius yra griaunami vaikų įsivaizdavimai, pasakoma, kad nebus taip, kaip tu galvoji. Tada jiems būna liūdna, skaudu, pikta.
Kiek yra svarbu palaikyti vaiko ir jo biologinių tėvų ryšį tuo metu, kai jie gyvena atskirai?
Įdedama daug pastangų, kad tą ryšį pavyktų išlaikyti. Organizuojami pasimatymai su vaikais globos centre. Tėvai taip pat būna paruošiami tokiems susitikimams. Jei tėvai nesilaiko sutartų elgesio taisyklių, tada jų ir vaikų pasimatymą stebi specialistai. Pasitaiko ir situacijų, kai tėvai gyvena šalia, bet neranda laiko susitikti.
Pamenu tokią situaciją su pradinuke mergaite. Buvo penktadienis, popiet atėjusi dirbti pamačiau ją pirmajame aukšte. Mergaitė neramiai vaikščiojo, nes laukė atvykstančios mamos. Vaikas laukė, nesitraukė nuo durų.
Atėjusi pirmadienį sužinojau, kad šeštadienį dėl ūmių pilvo skausmų mergaitė buvo išvežta į ligoninę. Paaiškėjo, kad mama taip ir nepasirodė... Tokie neatsakingai tėvų duodami pažadai visada išlieka ir jie skaudina vaikus.
Pavyzdžiui, išmaniosios technologijos, tokios kaip telefonai, gali ir padėti išlaikyti bendravimą su tėvais, ir tapti būdu nuskriausti vaiką. Kartais naktį biologiniai tėvai skambina vaikams, pradeda rašyti žinutes, kamantinėti, nuteikinėti juos prieš globėjus. Tokiu atveju globėjui tenka padėti telefoną į šoną, o vaikas dėl to supyksta.
Kas vaikams yra sunkiausia patekus į globos namus?
Dažną apimdavo gėdos jausmas, nes jie čia pateko. Juos čia pasitikdavo kitas gyvenimo būdas. Pradedant dantų šepetėliais, baigiant skirtingu, nei būdavo įprasta namuose, maistu.
Čia negaudavai greito paruošimo makaronų, o liepdavo valgyti sriubą, kitus nesuprantamus dalykus. Vaikas patekdavo į šeimą, kurioje galioja savos taisyklės, tvarka, filosofija. Jiems kildavo klausimų, kodėl vakare reikia eiti miegoti? Kodėl turi eiti į pamokas? Kodėl turi praustis?
Į globos namus patekę vaikai iš pradžių būna pikti. Jie nenori grįžti į savo šeimas. Bet prabėgus kuriam laikui jie pradeda ilgėtis savo namų, kambario, šeimos, mokyklos. Pagrindinėmis vertybėmis tampa santykis, ryšis su šeima. Jų norai yra paprasti. Pavyzdžiui, kad tėvai nebegertų, jog jie visi sutartų.
Daugiau likimo nuskriaustų vaikų istorijų išvyskite draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“. Garsiausio Edmundo Malūko romano motyvais kurtą serialą, nuo sausio 24 d., stebėkite tik per „Go3“ televiziją.
