Šliužai minta įvairių augalų lapais, vaisiais, daržovėmis, ypač mėgsta jaunų augalų lapus. Virginija sako, kad jaunus augalus visada uždengia plastikiniais buteliais nupjautu viršumi, kitaip šliužai iš augalų nepalieka nieko.
Tačiau kai augalai jau paauga, jie ir toliau išlieka šliužų taikiniu, o to nenori nė vienas sodininkas, juolab, nekontroliuojant jų skaičiaus sode, šliužų tik daugės ir daugės.
„Ką pastebėjau, jei tik ilgiau nenupjaunam žolės, lieka kur aplink daržus ir gėlynus ilgesnė, iškart prisistato daugiau šliužų – praeiti neįmanoma, kiek jų daug“, – pastebi sodininkė.
Kaip atsikratyti šliužų?
Virginija šypteli, kad sodo sklypas nėra didelis, todėl naudoja priemonę, kuri teikia dvigubą naudą – pavyksta ir atsikratyti šliužų, ir vakare pasivaikščioti po sodo teritoriją.
„Vis matau kiti stato visokius spąstus, barsto ką tik sugalvoja – aš esu bandžiusi tik barstyti šliužus druska. Nieko negaliu sakyti, padėjo, bet man asmeniškai daug pigiau ir paprasčiau yra nupurkšti juos actu.
Viskas labai paprasta – imu purkštuvėlį, pilu actą, kokį turiu namuose – nesvarbu, ar paprastas, ar obuolių actas, tinka bet koks ir tada leidžiuosi į medžioklę, kaip tik pamatau šliužą, iškart purškiu. Dažniausiai einu vakare, kai jau nebėra saulės, nes į saulę jie nelenda“, – pasakojo Virginija.
Ji priduria, kad nors actas veiksmingai pražudo šliužus, išbandant šį būdą reikia būti itin atsargiems ir neužpurkšti acto ant augalų, nes tai jiems gali reikšti galą. Be to, sodininkė pataria skirti laiko šiai „medžioklei“ – kuo daugiau šliužų pavyks „nukauti“, tuo saugesni bus augalai.
„Ir nepamirškit – sodas nėra ligoninės palata, jis neturi būti sterilus, reikia sudaryti sąlygas, kad atskristų paukščiai, jie sulesa bent vieną kitą šliužą, o tai jau – tikra pagalba“, – priduria.