Užsukus į 48-erių vilnietės Jūratės Sarokienės namus, tarpduryje mus pasitinka jos aštuonmetis sūnus Matas. Vaikas guvus, plačia šypsena ir ypatingai mėgstantys bendrauti. Svečių jis laukia su begaliniu noru papasakoti apie savo kasdienybę.
Mato tik siluetus
Dar prieš trejus metus J. Sarokienės gyvenimas tęsėsi įprastu režimu. Ji dirbo pradinių klasių mokytoja ir visą savo laiką skirdavo kitiems vaikams.
„Kai dabar pagalvoji, gal ir likimas visus šiuos išbandymus atsiuntė vien tam, kad visą save paskirčiau ne kam kitam, o savo sūnui“, - suletėjusiame gyvenimo tempe įžvelgti teigiamą pusę bando moteris.
Prieš trejus metus moterį ėmė varginti vis susiliejantis vaizdas ir prastėjanti rega. Tuomet ji nutarė apsilankyti pas specialistus.
„Nuėjus pas gydytojus, jie man pasakė, kad laikui bėgant, aš apaksiu visai. Gydymo tam nėra, esu praėjusi aklųjų reabilitaciją. Žinau, kad Amerikoje daro eksperimentus su kamieninėmis ląstelėmis, bet tikslaus jokio gydymo nėra. Dabar žmones pažįstu iš kontūrų“, - sako J. Sarokienė.
Gydytojai negalėjo įvardinti tikslios moters apakimo priežasties. Dabar J. Sarokienė jau kurį laiką stengiasi priprasti prie naujojo neregio žmogaus gyvenimo: lankosi įvairiuose renginiuose, domisi kitų istorijomis, yra praėjusi aklųjų reabilitaciją, mokėsi skaityti brailio raštu ir visas gražiausias akimirkas fiksuoja mobiliuoju telefonu.
„Akliems žmonėms ar matantiems tik šiek tiek, yra kompensuojami 170 eurų mobiliems telefonams. Tik prieš metus atradau, kad galiu fotografuoti nieko nematydama, bet vėliau prisiartinu tą vaizdą ir pradedu bent įžiūrėti tam tikras detales. Tai tikrai būna geras jausmas“, - atskleidžia ji.
Moteris neneigia, išgirdus tokią žinią, dar bedirbant pradinių klasių mokytoja, ją ištiko didžiulis šokas ir liūdesys. „Būdavo ateini pasiimti vaiko į darželį ir nematai savo vaiko. Atpažįsti jį tik iš ryškių plaukų arba kai jis pats pribėga prie manęs. Dabar jį rengiu ryškiau, sakau, kad visuomet turi būti šalia manęs, kad nepasimestų“, - atvirai gyvenimo smulkmenomis dalijasi J. Sarokienė.
Auga be tėčio
Kampiniame buto kambaryje gyvena 80-metė močiutė, o šalia esančiame kambaryje – Matas su savo mama J. Sarokiene.
„Anksčiau su močiute kambaryje gyveno ir mano vyresnysis sūnus. Tačiau dabar jam jau 27-eri ir jis turi savo šeimą. O šiame viename kambaryje gyvenome visada kartu mes su Matu“, - pasakoja moteris, rodydama į kuklų kambarį, kuris yra nuklotas Mato pagamintais meno darbais.
J. Sarokienė aštuonmetį sūnų Matą visą gyvenimą augino viena. Tėtis su Matu niekada nepalaikė ryšių. „Buvau jam laišką nusiuntęs... Bet jis taip man ir neatrašė“, - su liūdesiu balse išsiduoda aštuonmetis.
Pati Mato mama atvira – Matui ypatingai tėčio reikėjo visą gyvenimą. „Būdavo, jis vis klausia, kodėl kitų vaikų pasiimti ateina tėčiai, o kodėl jo tėčio iš viso nėra? Jam labai reikėjo vyriško dėmesio šalia. O Mato tėčiui nereikėjo niekada“, - sako ji.
Moteris per teismus buvo išsikovojusi mėnesinius elementus iš Mato tėčio, tačiau dabar vyras ir pats sunkiai gyvena. „Jis sunkiai serga plaučių vėžiu. Todėl iš jo pusės dabar gauname tik 58 eurus“, - pasakoja J. Sarokienė.
Judesio raidos sutrikimai
Tačiau ir pats Matas turi specialius poreikius ir palengvintą programą mokykloje. Kai Matui buvo vos penkeri, gydytojai pastebėjo jo judesio raidos sutrikimus. Nors vaikas ir mokosi rašyti planšete ar vis stengiasi išmokti skaityti, tai jis daro daug lėčiau už savo bendraamžius.
„Iki tol jis atrodė visiškai sveikas vaikas. Būdamas šešerių metų, jis nuėjo į priešmokyklinį darželį, o ten jam pasakė į akis, kad jis yra bemokslis. Ar įsivaizduojate, ką reiškia pasakyti šešerių metų vaikui, kad tu esi bemokslis?“, - jautriomis gyvenimo akimirkomis dalijasi moteris.
Matui specialių vaistų naudoti nereikia, jam daug labiau padėtų nuolatinės mankštos. Tačiau tokių nemokamų reabilitacijų vaikas gauna tik du kartus per metus.
„Daug laiko pareikalauja Mato mokslai. Į savaitę vieną kartą jis mokosi skaityti kartu su šunimi Martyno Mažvydo bibliotekoje. Išdresiruotas šuo jo klauso, o Matas tada nebijo skaityti ir taip mokosi. Matas dar lanko keramiką, robotikos būrelį, piešia“, - pasakoja ji.
Pagrindinis šeimos pajamų šaltinis – moters ir Mato neįgalumo pašalpos, kurias kartu sudėjus gaunasi vos 400 eurų. Tačiau moteris nepraranda šypsenos veide ir tiki stebuklais.
„Matas mane pradėjo mokyti gyventi, nes iki to laiko nepastebėjau, kad žmogus gali būti neįgalus ir ką tai reiškia. Dėkoju likimui, kad tik tiek yra. Jau apsipratau prie savo regos sutrikimų, stengiuosi gyvenime įžvelgti teigiamą pusę. Susitaikiau, kad taip yra ir geriau nebus. Gydytojai sakė, kad reikia tikėti stebuklais, aš turiu gyventi dėl savo vaiko“, - nuoširdžiai kalba J. Sarokienė.
Reikalingas remontas
J. Sarokienė kartu su savo sūnumi Matu gyvena dviejų kambarių bute. Iš pirmo žvilgsnio, butas atrodo itin smulkmeniškai sutvarkytas ir švarus, tačiau J. Sarokienė po truputį nedrąsiai pirštu pradeda rodyti į lipniomis juostomis užklijuotus kambarių langus, nuplyšusius tapetus ir namuose įsiveisusį pelėsį.
„Kartais atrodo, kad gyvenime labai nedėkingoje vietoje. Būna, išeini į lauką, šilta ir gera. O čia tarsi koks vėjo gūsis įsiskverbia. Žiemomis iš viso būna baisiai šalta, bet net ir papūtus vėjui, viskas eina kiaurai užuolaidas“, - kukliai apie savo problemas kalba moteris.
Moteris pasakoja, kad galbūt būtų galima nuplėšti senus tapetus ar išdažyti sienas naujai, tačiau šeima neturi šalia tvirtų vyriškų rankų, kurios tikrai praverstų atnaujinant namus.
„Kambariai drėgni, o vienas iš jų, kampinis, - ypač pelijantis, neturėjome galimybės langų pasikeisti. Negaliu net tinkamai jų išvalyti, užklijuojame, užsidedame paklodėmis, nes žiemą būna siaubingai šalta“, - nedrąsiai kalba ji.
Moteris – nuoširdi, ji kuklinasi prašyti pagalbos, tačiau, anot jos, ji viską daro dėl savo aštuonmečio sūnaus. „Galvoju dėl vaiko ir jo ateities. Nepatogu prašyti pagalbos žmonių... Visur stengiamės dalyvauti, aktyviai reikštis. Galbūt atsiras kažkas, kas galėtų mums padėti“, - kalba ji.
Anot J. Sarokienės, šeimai praverstų piniginė pagalba, bet būtų labai vertinga, jei atsirastų žmogus, kuris galėtų padėti su buto remontu.
„Mes galime ir patys prisidėti, nupirkti reikalingų priemonių ar dažų, bet svarbu, kad atsirastų žmogus, kuris mums pasakytų, kaip ir ką daryti. Nesame socialinės pašalpos gavėjai, Matas negauna nemokamo maitinimo ir panašių dalykų, bet labai svajojame susitvarkyti butą, pasikeisti langus“, - priduria moteris.
Pokalbio metu prie mamos pribėga ir aštuonmetis Matas. Jis pakuždi mamai ir savo vaikišką svajonę. „Matas labai norėtų naujo dviračio. Gyvename patogioje vietoje, kur jis turėtų daug galimybių pasivažinėti. O taip ir vasara neprailgtų“, - šypsodamasi sako moteris.
Jei ir jūs norite prisidėti prie J. Sarokienės ir aštuonmečio Mato geresnio gyvenimo, tai galite padaryti čia
