Ervino mama Donalda Dimšienė iki dabar prisimena saulėtą gegužės septynioliktosios vakarą. Tuomet ji sulaukė laimingo sūnaus skambučio.
„Po treniruotės Ervinas man paskambino ir papasakojo, kad rytoj jis dalyvaus savo pirmose krepšinio varžybose. Jo balsas buvo kupinas laimės ir jis pats be galo tuo džiaugėsi...“, - sūnaus skambutį prisimena moteris.
Kadangi pati D. Dimšienė lemtingą vakarą skubėjo nuvežti savo magistrinį darbą į Kauną, Erviną iki perėjos po treniruotės nuvežė kito berniuko mama.
„Mes taip būdavome susitarusios. Vieną kartą aš nuveždavau jos berniuką, kitą kartą ji paveždavo Erviną iki perėjos link močiutės namų. Taip ir tą vakarą, ji paleido Erviną prie pėsčiųjų perėjos ir praleido jį praeiti“, - lemtingų įvykių seka dėlioja Ervino mama.
Tačiau būtent šią akimirką aktyvaus ir sportiško aštuonmečio Ervino gyvenimas kardinaliai pasikeitė, o ilgai lauktos pirmosios krepšinio varžybos liko giliai svajonėse. Einant per perėją berniuko nepamatė taksi vairuotojas ir jį partrenkė.
Įvykus nelaimei, kito berniuko mama iš karto paskambino Ervino šeimai, o į nelaimės vietą po kelių akimirkų atskubėjo ir D. Dimšienės sesuo.
Tikėjosi stebuklo
Iš pradžių berniukas buvo nuvežtas į Jonavos ligoninės priėmimo skyrių. Kauno apskrityje yra tik du reanimobiliai, o kaip tik tuo metu Marijampolėje buvo įvykusi didelė avarija. Todėl reanimobilio teko laukti net dvi valandas.
Tėvai Ervino pamatyti negalėjo, gydytoja jiems pranešė, kad vaiko būklė yra stabili, jis ištiktas trečio lygio komos.
„Žinote, kai gyvenime netenka susidurti su tokiais dalykais, nelabai supranti, kokio lygio tos komos ir apie ką kalba daktarai... Ji tik pasakė, kad vaikai daro stebuklus... Tuo tikėjome ir mes. Tikėjome, kad Ervinui viskas bus gerai“, - lemtingas akimirkas prisimena berniuko mama.
Kaune Ervinui buvo atlikta operacija, kurios metu gydytojai iš smegenų šalino išsiliejusi kraują ir jo krešulius. Visą tą laiką apačioje naujienų nerimastingai laukė Ervino tėvai.
„Gydytojas paaiškino, kad po tokių įvykių vaikams būna visko. Kai kuriais atvejais paralyžiuoja, kai kuriais – ne. Tikėjomės, žinoma, geriausio, bet yra kaip yra...“, - atsidūsta moteris.
Iš naujo mokėsi kramtyti
Reanimacijoje Ervinas praleido dvi savaites. Kai Ervinas pradėjo kvėpuoti pats, jį perkėlė į neochirurginį skyrių, kuriame jis prabuvo dar dvi savaites.
„Čia jis po truputį atsimerkė, pradėjo rodyti tam tikrus ženklus ir pradinius judesius. Nors jie buvo gal daugiau spontaniški... Po truputį mes jį kalbinome, skaitėme jam, leidome muziką ir net dainavom. Matėme, kad jis mato ir atpažįsta mus. Iš laimės tuomet netilpau savyje“, - sako D. Dimšienė.
Donalda ir Ignas Dimšai po trijų savaičių sužinojo naujieną – Ervinas bus perkeliamas į reabilitaciją, tačiau porai tuomet ši žinia sukėlė didelę baimę.
„Atrodė, kad Ervinas guli vos ne komoje, nei bendrauja, nei gali pats valgyti, o štai jį jau siunčia į reabilitaciją. Ši žinia labai mus išgąsdino, bet vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis – buvome labai laimingi dėl tokio gydytojų sprendimo.
Ervinas pradėjo labai greitai į viską reaguoti. Iki tol jis valgė pro zondą nosyje. Specialistai dirbo taip greitai ir efektyviai, kad po savaitės Ervinas jau valgė burna.
Jis pradėjo greitai atgauti savo sveikatą, tik vis dar sunkiai kalbėjo. Kaip aš sakau, tik mama gali suprasti, ką kalba jos mažas vaikas. Taip ir tokiose situacijose“, - istoriją prisimena berniuko mama.
Kova dėl sveikatos
Reabilitacijoje Ervinas iš viso prabuvo 54 dienas. Ir tada berniuko tėvai išgirdo žinią – viskas, Ervinui nemokamų reabilitacijų daugiau nebepriklauso.
„Ervinas sėdėjo visas apkamšytas pagalvėmis, visas toks sulysęs, nestabilus. Mums davė tokį vežimėlį, kuriame atitinkamai reikia įstatyti galvą su kaklu, o per krūtinę vaiką surišti diržais, kad jis neišskristų... Buvo iš tiesų skausmingas vaizdas“, - prisimena ji. Tačiau po praleistų dienų reabilitacijoje, D. Dimšienė tikrai neketino pasiduoti ir iš visų jėgų kovojo dėl savo sūnaus sveikesnės ir geresnės ateities.
Gavę neįgalumą, moteris sužinojo, kad trejetą metų jos sūnui priklausys nemokamas ir neribojamas reabilitacijų kiekis. Bet nuvykus į Jonavos polikliniką, D. Dimšienei teko nusivilti – reabilitacijų kiekis buvo vos vienas kartas per metus.
„Šiaip ne taip išsikovojome reabilitacijas, gruodžio mėnesį praleidome ten. Tačiau kitais metais gegužės mėnesį mums pranešė, kad Jonavos ligonių kasos pinigų Ervino reabilitacijoms nebeturi. Tuomet pradėjome ieškoti visos įmanomos informacijos ir sužinojome apie Vilniuje atliekamą reabilitaciją“, - pasakoja moteris.
Vilniuje šeima praleido daug laiko, čia jie gyveno pagal mėnesinį grafiką: mėnesį praleisdavo reabilitacijoje, mėnesį – namuose. Nors reabilitacijos yra nemokamos, vis dėlto Ervinui jų yra per mažai. Todėl šeimai tenka pačiai mokėti už papildomas procedūras.
„Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko ir nuo ligos stiprumo, o Ervinas yra pakankamai stiprus vaikas, jam pusė valandos sporto yra tikrai per mažai, nuolat nusiperkame papildomai sporto treniruočių ar papildomą laiką baseine. Ir dabar grįžome iš ten prieš savaitę, esami labai patenkinti“, - sako ji.
Prarasta vaikystė
Po avarijos Ervinui liko paralyžiuota visa kairė pusė, tačiau šiandien berniukas mažai kuo skiriasi nuo bendraamžių, kartu su jais lanko ir mokyklą.
„Iš pradžių mes gavome namų mokymą, tačiau po kelių savaičių supratome, kad vaikui kelių pamokų per savaitę tikrai neužteks. Juk berniukui reikia naujos aplinkos, draugų, klasės ir mokyklos šurmulio. Todėl nusprendėme jį leisti į mokyklą, kurioje jam padeda pagalbinis žmogus.
Jis padeda Ervinui judėti. Iš pradžių Ervinas buvo vežimėlyje, dabar jau stengiamės eiti su lazdele, bet jam vis tiek reikia padėti, prilaikyti. Vaikai labai draugiškai elgiasi su Ervinu“, - pasakoja D. Dimšienė.
Pati visa Dimšų šeimyna – aktyvi savo Jonavos miesto ir mokyklos dalis. Šeima nuolatos dalyvauja įvairiose sporto varžybose, šventėse, mokyklinėje veikloje, išvykose ir užsiėmimuose. Tačiau didžiąją šeimos laiko dalį išnaudoja Ervino sporto užsiėmimai, kurie vyksta Kaune.
„Iš karto po mokyklos lekiame sportuoti arba pas papildomus mokytojus. Todėl berniukiško laisvalaikio ir vaikystės Ervinas kol kas neturi. Pavyzdžiui, kad ir dabar, linksmai čiuožinėti nuo kalniukų su draugais jis negali“, - gyvenimo akimirkomis dalijasi moteris.
Nauja viltis Slovakijoje
Dabar Ervinui nuolatos reikalinga pagalba, o naujam namui buvę skirti pinigai, šiuo metu yra išleidžiami berniuko sveikatos gerinimui.
Erviną partrenkęs vyras iki šiol išsaugojo net savo vairuotojo pažymėjimą, nes tai yra pagrindinis taksi vairuotojo pajamų šaltinis. O šeimai teismas priteisė vos pusę prašytos sumos.
„Dabar esame išleidę visas savo santaupas, tačiau nėra tokio rezultato, kokio tikėjomės. Jis vienas neina, jį reikia prilaikyti ar duoti ranką, prižiūrėti. Ervino silpna kairė pusė, nors jis ir stengiasi ir mokosi dėti žingsnius, jo kojos vis tiek lenkiasi ne taip“, - pasakoja ji.
Tačiau šeimai šiandien yra įsižiebusi nauja viltis, kuri yra suteikiama Slovakijoje. Tai – specialus kūno kostiumas. „Kai aprengi tuo kostiumu žmogų, jis sujudina raumenis per nervų sistemą. Esame girdėję, kad šis kostiumas padėjo net cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams. Mes tikime, kad jis padėtų Ervinui“, - sako moteris.
Tokio dviejų savaičių gydymo Slovakijoje kaina – šeši tūkstančiai eurų. Nors Dimšų šeima kuklinasi prašyti visuomenės pagalbos, vis dėlto tokie pinigai padėtų Ervinui gerinti savo sveikatą ir galbūt vieną dieną pačiam tvirtai ir užtikrintai žingsniuoti į mokyklą.
Jeigu ir jūs norite padėti Ervinui, tai galite padaryti jau dabar:
Ervino labdaros ir paramos fondas,
Įmonės kodas 304766736.
Banko sąskaita: LT027300010154440607, Swedbank.
Galima deklaruoti ir 2 procentus GPM