Kalbėdamas apie tai, kokius grybus galima rinkti, o kurių ne, mikologas Jonas Kasparavičius sako, kad svarbiausia taisyklė – labai paprasta: „Nepažįstu – neimu, abejoju – neimu.“
Prieš prasidedant didžiajai grybų karštinei, specialistas primena svarbiausius aspektus, ką turėtų žinoti kiekvienas, nekantraujantis su pintine apsilankyti miške.
Kaip atpažinti grybus?
Mikologas J. Kasparavičius teigia, kad nepažįstant grybo ir norint jį atpažinti, galima jį parsinešti į namus ir atlasų ar interneto bei specialistų pagalba bandyti jį atpažinti.
„Tokiu atveju grybą būtina ne pjauti, o atsargiai išrauti, kad matytųsi ir būtų nepažeistos, nenučiupinėtos visos jo dalys. Grybas turi būti ne tik pradėjęs augti, o jau išaugęs. Gali būti ir keli grybai įvairiose augimo stadijose. Kartais tai labai palengvina grybo atpažinimą“, – pataria jis.
Tačiau specialistas įspėja, kad neretai pavojinga yra pasitikėti kitų, o ypatingai garbaus amžiaus žmonių gebėjimu pažinti grybus. Jeigu asmuo gerai mato ir geba kritiškai bei objektyviai įvertinti savo žinias ir gebėjimą atpažinti grybus, tokiu atveju, viskas gerai, tačiau vis tiek išlikite budrūs:
„Deja, kartais vis pasitaiko atvejų, kai žmogus jau blogai mato ir nelabai sugeba atpažinti grybą, tačiau yra įsitikinęs savo žiniomis ir patirtimi: „Visą gyvenimą rinkau grybus ir niekada neapsinuodijau, o dabar jau nesugebėsiu atpažinti.“
Dar blogesnė situacija, kai žmogus „instinktyviai“ jaučia grybus. Deja, bet mūsų instinktai grybų atveju yra blogas patarėjas. Nei spalva, nei forma, nei kiti požymiai negali mums padėti nuspręsti ar grybas valgomas, ar ne. Yra puikių valgomų raudonos arba žalios spalvos grybų, tačiau yra ir nuodingų. Tą patį galima pasakyti ir apie baltos, rudos ir kitų spalvų grybus“, – priduria pašnekovas.
Kartais žmonės bando atpažinti grybą ar šis tinkamas vartoti, ar ne, pagal kvapą. Tačiau pasitelkus tokį atpažinimo metodą, galima itin lengvai apsigauti, jeigu grybo kvapas aitrus arba kartus. J. Kasparavičius paaiškina, kad vienų grybų aitrus skonis išmirkius, išvirus ar iškepus išnyksta, o kitų – ne.
Šiuo atveju ir vėl tenka grįžti prie patikimų metodų, kaip galima atpažinti grybą: „Paprastai tokie grybai nėra laikomi nuodingais, bet gali sukelti virškinimo sutrikimus ar bent jau nemalonius pojūčius po valgio.“
Lygiai taip pat yra ir su grybo spalva. Kai kurie grybai, kurie yra paliesti, perpjauti ar perlaužti, pakeičia spalvą ir dažnai nepatyrusiems grybautojams sukelia įtarimą ar baimę, kad šie – nuodingi.
„Tai yra susiję su mūsų patirtimi, kad, susitrenkus kurią nors kūno dalį, ant jos atsiranda mėlynė, įsipjovus – bėga kraujas. Sužalojus kokį nors vaisių, ypatingai kai kuriuos egzotiškus, toje vietoje irgi pasikeičia spalva. Jei visas vaisius išmargintas tokiomis dėmėmis, tai jis jau lyg ir nebelabai tinkamas valgyti.
Grybų atveju toks spalvos pasikeitimas nieko nereiškia. Daugumos baravykinių grybų pamėlynavimas, pažaliavimas ar parudavimas visai nereiškia, kad jie nevalgomi, nors instinktyviai ir atrodo, kad taip turėtų būti“, – sako specialistas.
Kalbėdamas apie spalvas mikologas pateikia ir kelis pavyzdžius, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Šiuo metu turinti augti rausvėjančioji plaušabudė paspausta ar perpjauta raudonuoja, tačiau jis įspėja, kad tai yra mirtinai nuodingas, neišvaizdus, nedidelis, nerenkamas grybas:
„Laimei, šiuo metu ją rasti vargu ar pavyks dėl klimatinių sąlygų – pasirodo, ir sausra kai kuriais atžvilgiais gali turėti privalumų. Visos nuodingiausios musmirės niekuomet spalvos nekeičia. Jų minkštimas visada išlieka baltas.
Tai daug kam sukelia „gero grybo“ įspūdį, kas gali būti mirtinai pavojinga. Tad štai ko verti yra tie mūsų instinktai. Čia gali padėti tik žinios, antraip problemos beveik garantuotos.“
Apsinuodijimas grybais
Norint įsitikinti, kad renkate iš tiesų vertingus ir tinkamus vartoti grybus, turėtumėte iš anksto pasidomėti, kur ir kada jie auga. Štai, pavyzdžiui, jei niekada nesate matę miške žaliuokių, tačiau viduryje vasaros jų užsimanėte ir tuoj pat lekiate į mišką, reikėtų žinoti, kad liepos mėnesį jos tikrai neauga.
„Na, o jeigu kokių nors „žaliuokių“ pavyko rasti, tai turėtų sukelti pagrįstų įtarimų ir norą prieš jas valgant pirmiausiai išsiaiškinti, ar tikrai esate tokios sensacijos liudininkai. Juk greičiausiai kiti grybautojai tuo metu renka tik baravykus ir voveraites ne todėl, kad nemėgsta žaliuokių“, – juokauja J. Kasparavičius.
Nors šiuo metu galima rasti pačių įvairiausių programėlių, vis tik mikologas sako, kad jomis nereikėtų pilnai pasitikėti bandant atpažinti grybus. Nors dauguma jų ir yra pajėgios tai padaryti, tačiau tai nutinka tik labai retai ir tik tuomet, kai grybas yra nufotografuotas tinkamai.
„Tinkamai“, tai reiškia, kad grybą reikia nufotografuoti tokiu rakursu ir atstumu, kad matytųsi visos jo atpažinimui reikalingos detalės. Dažniausiai grybų nepažįstantys fotografai apie tokias detales neturi jokio supratimo ir tai tik apsunkina paiešką ar padaro visai neįmanomą grybo atpažinimą.
Apie ryškumą, apšvietimą ir kitus fotografavimo niuansus čia nekalbėsime. Programėlės klysta net ir tinkamai nufotografavus. Dėl šios priežasties jos yra daugiau turiningo laisvalaikio praleidimo įrankis nei patarėjas gyvybiškai svarbiais klausimais“, – paaiškina, kodėl nereikėtų pasitikėti grybų atpažinimo programėlėmis.
Laimei, iš visų Lietuvoje augančių grybų tik apie šimtas rūšių yra laikomos nuodingomis. Be to, apibūdinant grybų nuodingumą, jo kriterijai svyruoja nuo nemalonių pojūčių ar lengvo apsinuodijimo iki mirties.
Anot specialisto, tai priklauso ir nuo grybo rūšies bei jo sukaupiamo nuodingų medžiagų sudėties bei kiekio, ir nuo suvalgyto konkretaus grybo kiekio. Taip pat nuo valgytojo amžiaus, sudėjimo, sveikatos būklės ir kai kurių kitų aplinkybių: grybo savalaikio sutvarkymo ir paruošimo bei vartojimo ypatumų.
„Reikalas tame, kad galima apsinuodyti praktiškai visais grybais. Tai – labai greitai gendantis produktas, todėl turi būti kaip galima greičiau tvarkomas, gaminamas arba dedamas į šaldiklį. Vos tik išėmus iš šaldiklio, grybai iškart turi būti tvarkomi, o ne paliekami dienai ar nakčiai „pagulėti“.
Grybų patiekalai neturi būti keletą dienų vartojami juos vis pašildant. Išsivirti grybienę visai savaitei – blogas sumanymas. Esmė ta, kad įvairios grybuose esančios medžiagos, visų pirma įvairūs baltymai, net ir termiškai apdoroti, denatūravęsi greitai irsta toliau, o jų irimo produktai yra nuodingi“, – perspėja J. Kasparavičius.
Tad net ir valgant trečią kartą pašildytą grybienę, galima apsinuodyti. Kaip teigiama, ši taisyklė galioja ir patiems nuodingiausiems grybams, todėl nereikia tikėtis, kad pastovėję grybai taps mažiau nuodingi
„Netaps, – atsako specialistas. – Bus tik blogiau, nes prie buvusių nuodų prisidės ir nuodingi grybų irimo produktai. Nei verdant, nei kepant, nei džiovinant ar pūdant tikrai nuodingi grybai mažiau nuodingais netampa.“
Šių grybų šiukštu nerinkite
Tad einant į mišką yra svarbu ne tik gerai pažinoti grybus, tačiau ir žinoti, kokie jų slypi Lietuvos miškuose. Be to, svarbu žinoti, kad kartais tam, kad apsinuodytumėte, reikia ir itin nedidelio grybų kiekio.
Patys nuodingiausi Lietuvoje augantys grybai, kurių tikrai neverta rinkti, tačiau tuo pačiu ir nereikia jų išniekinti, yra:
– žalsvoji musmirė (Amanita phalloides),
– smailiakepurė arba baltoji musmirė (Amanita virosa),
– nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus),
– eglinė kūgiabudė (Galerina marginata),
– rausvėjančioji plaušabudė (Inosperma erubescens),
– aršioji tauriabudė (Clitocybe tornata),
– nuodingoji tauriabudė (Clitocybe dealbata).
„Iš jų „populiariausia“ tarp nepatyrusių grybautojų yra žalsvoji musmirė. Ja apsinuodijama beveik kiekvienais metais ir, jeigu ne medikų pagalba, apsinuodijimų ja statistika įgautų žymiai liūdnesnį vaizdą. Net ir prisimenant, kad mirtingumas jos paragavus nėra šimtaprocentinis.
Likusiais grybais apsinuodijama žymiai rečiau, nes visi jie, išskyrus baltąją musmirę, yra nelabai dideli, neišvaizdūs ir grybautojų dažniausiai nesuvilioja. Šiuo metu, bent jau teoriškai, būtų galima rasti tik rausvėjančiąją plaušabudę. Laimei, sausra neleidžia pasirodyti ne tik valgomiems grybams.
Likusieji grybai pasirodys tik po kurio laiko ir tik su sąlyga, kad sausros vėliau nebus. Taigi, dar yra šiek tiek laiko su jais bent teoriškai susipažinti nepatyrusiems grybautojams ir prisiminti juos apmiršusiems ar seniai mačiusiems“, – sako mikologas Jonas Kasparavičius.
Nors minėti grybai ir yra nuodingi, tačiau pašnekovas dar kartą atkreipia dėmesį, kad jų nevalia spardyti ar kitaip žaloti, nes jie – būtina miško ekosistemos dalis.
„Jie tokie pat naudingi medžiams kaip ir geriausi valgomieji grybai, nes jais minta kai kurie miške gyvenantys gyvūnai, o šių grybų nuodai skirti visai ne mus nuodyti. Mes patys kalti, kad kartais nesugebame jų atskirti nuo valgomų grybų“, – pabrėžia.
Taip pat į grybų sąrašą, kurių nereikėtų rinkti, mikologas įtraukia ir visus retus bei saugomus grybus, kurių yra taip pat nemažai. Laimei, reti grybai iš tiesų reti ir juos rasti – sudėtinga. J. Kasparavičius sako, kad jeigu grybautojas ir ras netyčia retą ar saugomą grybą ir jį nurinks, nepataisomos tragedijos neįvyks.
„Tokiu atveju vertėtų apie radinį pranešti grybus tyrinėjantiems mokslininkams. Galbūt tai yra vieta, apie kurią jie dar nežinojo, nes tokių mokslininkų Lietuvoje yra labai mažai ir visų vietų patikrinti jie neturi galimybių, o juk dar reikia pataikyti atvykti tuo metu, kai toje vietovėje retas grybas išdygsta. Iš anksto nuspėti, kada grybas pasirodys, nėra galimybių, o važinėti kas savaitę į daugybę šalies taškų irgi“, – sako šis.
