Dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.) – dekoratyvinis, maistinis, vaisinis ir vaistinis augalas, užaugantis iki 1,5–6 m aukščio. Dygliuotasis šaltalankis priklauso žilakrūminių (Elaeagnaceae Juss.) šeimai, šaltalankių (Hippophae L.) genčiai.
Dygliuotasis šaltalankis gali augti kaip krūmas ar medis iki 6 m aukščio. Kaukaze sutinkami net iki 9–12 m aukščio užaugantys šaltalankio medžiai. Paprastai dygliuotasis šaltalankis gyvena iki 50 metų.
Trumposios šakelės apaugusios aštriais dygliais, lapai pailgi, 3–8 cm ilgio, viršutinė lapų pusė pilkšvai žalia, apatinė sidabriškai balsva, plaukuota. Šaltalankio kaulavaisiai apvalūs ar kiek pailgi, apie 1 cm ilgio, oranžiniai, sultingi. Jų sultyse daug įvairių vitaminų.
Šaltalankio gentyje skiriamos 6 rūšys ir 9 porūšiai, kurių dauguma auga Azijoje, tačiau tik viena rūšis – dygliuotasis šaltalankis – dėl vertingos savo vaisių cheminės sudėties paplito beveik visame pasaulyje.
Šaltalankiai žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Kaulavaisiai subręsta rugsėjo mėnesį ir ant šakelių gali išsilaikyti iki pat pavasario. Dygliuotasis šaltalankis derėti pradeda 4–5 metų amžiaus. Plinta sėklomis ir šaknų atžalomis.
Auga beveik visur
Dygliuotasis šaltalankis natūraliai auga Vakarų Europoje, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Sibire, Mongolijoje, Himalajuose. Į Baltijos jūros pakrančių teritoriją dygliuotasis šaltalankis pateko maždaug prieš 7 tūkst. metų. Tai patvirtina Baltijos ir Karpatų populiacijų panašumas.
Šiuo metu dygliuotasis šaltalankis paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje ir dažniausiai auginamas pakelėse, prie vandens telkinių, žvyringuose, akmeninguose dirvožemiuose. Kai kur plinta savaime.
Sodininkai mėgėjai ir ūkininkai augina veisles be dyglių, su stambiais kaulavaisiais. Kad dygliuotasis šaltalankis gerai derėtų, vyriškus krūmus reikia maišyti su moteriškais – keliems moteriškiems krūmams užtenka vieno vyriško krūmo.
Lietuvoje augantys šaltalankiai pakelia –25 laipsnių šaltį, esant žemesnei temperatūrai kartais apšąla viršūnės ar pumpurai. Kultūrinių veislių šaltalankiai, išvesti iš Sibiro populiacijos, ypač nepakantūs mūsų klimato permainingiems žiemos orams. Iš Vidurinės Azijos išvestos šaltalankių veislės taip pat apšąla. Baltijos ir Kaukazo populiacijų augalai Lietuvoje gerai žiemoja ir kasmet dera.
Šaltalankis – šviesamėgis augalas, kuris nepakenčia užpavėsinimo ir nepakelia šalia augančių krūmų ar medžių sudaromos konkurencijos. Gerai auga laidžiose, lengvose, neutralios (pH 6,5–7,0) reakcijos dirvose.
Natūraliomis sąlygomis šis augalas auga smėlėtame dirvožemyje nuo 1 200 iki 4 500 m virš jūros lygio, tačiau gali būti auginamas ir žemesnėse altitudėse. Lietuvoje, nesant kalnų, šaltalankis auga įvairiose vietovėse. Neblogai pakelia drėgmės trūkumą, laikiną užliejimą.
Naudingos ne tik uogos
Šaltalankis turi daug polivitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Šaltalankio uogose yra 1,1–13,6 mg karotino, 250–878,3 mg askorbino rūgšties, 0,04–0,2 mg vitamino B1, 0,03–0,066 mg vitamino B2, 0,79 mg vitamino B6, 2,9–18,4 mg vitamino E, cukraus, rūgščių, rauginių medžiagų, riebalų, bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų.
Sėklose, aliejuje cheminė sudėtis ir medžiagų kiekiai skirtingi. Iš viso dygliuotojo šaltalankio vaisiuose suskaičiuojama iki 200 žmogui naudingų medžiagų, todėl šių uogų sultys – viena geriausių avitaminozės profilaktikos ir gydymo priemonių. Šaltalankio sėklų aliejus naudojamas žaizdų ir uždegimų gydymui.
Nereikia išmesti uogų išspaudų – iš jų galima pasidaryti šaltalankių aliejaus, kuriuo gydomos įvairios odos, skrandžio ligos ir dvylikapirštės žarnos opaligė. Išspaudas reikia išdžiovinti, sumalti, užpilti saulėgrąžų aliejumi (2:3) ir palaikyti tris savaites šiltoje vietoje, retkarčiais pamaišant.
Prieš vartojant reikia nukošti, ne ilgiau kaip metus laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje, kad neapkarstų. Šaltalankių aliejumi gydomi nudegimai, pūliuojančios žaizdos, tepama suskeldėjusi oda, pažeista burnos ertmės gleivinė. Liaudies medicinoje šaltalankio uogų nuoviras geriamas nuo skrandžio ligų, juo gydomos odos ligos.
Nuskynus galima suvalgyti po saujelę uogų kiekvieną dieną. Ištekliai žiemai ruošiami įvairiais būdais: džiovinami, šaldomi, iš jų spaudžiamos sultys. Šaltalankių sultis būtina praskiesti vandeniu, įdėti pagal skonį cukraus – tai gaivus vitaminingas gėrimas.
Labai vertinga vaistinė žaliava yra ir lapai, kuriuose taip pat gausybė vitaminų, flavonoidų, triterpeninių rūgščių, folio rūgšties. Iš džiovintų šaltalankių lapų galima ruošti arbatą. Atskiras komponentas – vaisių sėklos. Jose gausybė riebalų, vitaminų B1 ir E, beta karoteno. Būtent iš šaltalankių sėklų gaminamas šaltalankių aliejus, kurio galima pasidaryti ir namuose.
„Susmulkintas sėklas per du pirštus užpilkite migdolų ar alyvuogių aliejumi. Jei tokio neturite, tinka ir saulėgrąžų ar rapsų aliejus. Tada vis pavartydami, pamaišydami tamsioje vietoje šiltai palaikykite 15 dienų. Paskui perfiltruokite ir galėsite naudoti maistui“, – patarė provizorė Ona Ragažinskienė.
Gydymą šaltalankio preparatais turi skirti gydytojas, nes kai kuriems žmonėms jie gali sutrikdyti kepenų ir kasos veiklą. Provizorė, biomedicinos mokslų hab. dr. O. Ragažinskienė priminė, kad jokiais būdais šaltalankių nereikėtų rinkti pakelėse, nes juose kaupiasi sunkieji metalai, taigi vietoje naudingų medžiagų gausite toksinų.
Šaltalankių aliejus gydo uždegimus, žaizdas, opas, malšina skausmą, veikia antimikrobiškai. Šaltalankių preparatai gali būti naudojami ir išoriškai – aukštos kokybės šaltalankių aliejus ypač rekomenduojamas stomatologijoje, urologijoje, ginekologijoje, oftalmologijoje ir liaudies medicinoje.
Augalo lapai gali būti naudojami ir vonioms, jie puikiai tinka perplauti galvai. Mokslinėse publikacijose yra nuorodų, kad tinka naudoti plinkant, odos elastingumui gerinti. Iš jų gaminamas ir muilas, kosmetikos priemonės.
Tačiau reikia žinoti, jog šaltalankių preparatai nevartojami esant padidėjusiam arteriniam kraujospūdžiui, ypač pagyvenusiems žmonėms. Taip pat netinka tiems, kurie turi skrandžio problemų, esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui, lėtiniam cholecistitui, kasos uždegimui, viduriuojant. Perdozavus gali kilti nerimas, nemiga, net širdies ritmo sutrikimų.
Šaltalankių auginimas
Dygliuotąjį šaltalankį galima dauginti sėklomis, žaliais ir sumedėjusiais auginiais. Savaime gausiai atželia šakninėmis atžalomis. Sėklų daigumas išsilaiko keletą metų. Jos turi gana trumpą ramybės periodą, sėkloms beveik nereikalinga stratifikacija.
Rekomenduojama sėti vėlai rudenį arba anksti pavasarį. Sodinimo gylis siekia apie 5 cm. Pasėtos anksti pavasarį, sėklos sudygsta per dvi savaites. Kadangi sėklos neturi ilgo ramybės periodo, nesudygusios per du mėnesius supūva.
Kultūriniai šaltalankiai dažniausiai dauginami žaliais ar sumedėjusiais auginiais. Tokiuose auginiuose daug maisto medžiagų, jie gerai įsišaknija ir vystosi. Į nuolatinę vietą sodinama pavasarį prieš sulapojimą arba rudenį.
Rekomenduojami sodinimo atstumai – 4 x 2,5 m. Dirva parenkama puri, laidi vandeniui, neutralios reakcijos ir papildomai patręšiama fosforo trąšomis. Šaltalankio priežiūra nesudėtinga. Dirvos aplink paaugusius sodinukus perkasinėti nerekomenduojama, nes galima pažeisti negiliai esančias šaknis.
Krūmų tarpueiliuose reikia nuolat nupjauti žolę, pavasarį – išpjauti senas, nudžiūvusias šakas, apgenėti. Dygliuotasis šaltalankis tinka šlaitų sutvirtinimui, dirvos erozijos sustabdymui. Dėl savo nereiklumo šaltalankis gali būti auginamas nederlingose žemėse.
Autorius: Norvydas Valatka
