Joninės Kupolinėmis vadinamos neatsitiktinai – šis žodis reiškia kupėjimą, kupą, vešėjimą. Be to, kaip pastebi E. Valentė, kupolė žymi ne tik patį kupėjimą, tai yra ir geltonos bei violetinės spalvų žolelė, simbolizuojanti moteriško ir vyriško pradų susijungimą. Kupole vadinama ir ilga kartis ar stulpas, apsukamas žalia pinta žydinčių žolynų juosta.
„Pats šventės pavadinimas rodo, kad tai yra tas momentas mūsų kalendoriuje, kada visa gamta labiausiai kupa, yra išsiskleidusi, pražydusi, pilna viso ko. Visų augalų sužydėjimas, sužaliavimas dabar yra pačiame pike“, – pasakojo etnologė.
Vainikas simbolizuoja karūną
Joninių naktį renkamos vaistažolės, džiovinamos ir padedamos saugoti, nes kaip tik dabar jos turi pačią stipriausią gydomąją galią.
Devyni ar dvylika skirtingų augalų buvo sudedama ir į nedidelę puokštelę, vadinamą kupole, kuri buria ateitį – tai, ką iš dabarties gero ir prasmingo nešamės toliau.
Iš įvairių pievų bei laukų augalų pinami ir vainikai, kurie dedami ant galvos ne šiaip sau – tai nimbo, aureolės simbolis, kita vertus, tai simbolizuoja ir karūną, kuria pasipuošiame išsiburdami sau ateitį. Vainike įpintos spalvos tarsi buria gerovę visame kame.
„Dar, žinoma, yra plukdomi vainikai su žvakutėmis, paleidžiami upelyje, upėje, bet gali būti paleidžiami ir ežere, mariose – bet kuriame vandens telkinyje.
Reikia prisiminti, kad bet kuris vanduo ir tai, kas yra po vandeniu, yra mūsų mirusiųjų pasaulio simbolis. Plukdydami vainikus su žvakele, mes siunčiame žinią savo protėviams, mokytojams, kultūrai, kad mes esame su jais, juos gerbiame, atsimename ir tikimės jų paramos, pagalbos sau ir visiems visame kame“, – pasakojo etnologė.
Be to, paleidus vainikėlius į vandenį, buvo žiūrima, su kieno vainikėliu jis susilies – galvojama, kad jiems susilietus, mergina ištekės už to vaikino.
Netrūksta ir kitokių meilės burtų, pavyzdžiui, metant vainiką ant šakos. Jei vainikas užkrisdavo, tai reiškė, kad pavyks sutikti išrinktąjį, jei neužkrito – dar teks palaukti.
Ugnis apvalo ir išgrynina
Be to, ši šventė žymi ir pačią ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį – dabar Saulė yra pačiame aukščiausiame taške, trims dienoms ir trims naktims sustos, todėl galėsime džiaugtis kaip niekad trumpomis naktimis.
Joninės yra viena iš keturių švenčių, žyminčių gamtos virsmą, o tuo pačiu virsmą ir pačiuose mumyse – įžengiame į brandos laiką:
„Dabar yra pats žydėjimas, pati kupa, bet nuo Joninių, Rasų šventės jau prasideda ėjimas į brandą. Visa, kas žydėjo, skleidėsi, kvepėjo, dabar jau ims brandinti sėklas, derlių.
Nuo Rasų šventės iki rudens lygiadienio mes turime tą laikotarpį, kada viskas subręsta, susivalome tai į savo aruodus, kad turėtume žiema kuo maitintis, gyvuliukus šerti.“
Gražios šventės proga susirinkę žmonės dainuodavo lietuvių liaudies dainas, kuriose apdainuojamas visas virsmas, stalus nukloja suneštinės vaišės.
Svarbus Joninių akcentas – laužai, kuriuos sukurdami pagerbiame Saulę, kuri dabar yra pačiame pike.
„Kad žmogus pagerbtų Saulę, ugnis yra degama per visą naktį. Saulei nusileidus uždegama stebulė. Šviesa Saulei nusileidus truputėlį pranyksta, bet stebulės šviesa pratęsia tai ir žmogus tokiu simboliu parodo, kad šis pikas yra labai svarbus žmogaus gyvenime, tai yra pagarbos Saulei išraiška“, – kalbėjo E. Valentė.
Ugnis sukuriama ne tik laužavietėse, bet ir aukuruose – tai tarsi priminimas, kad visi esame kūrėjai, kuriantys savo gyvenimą. Per ugnį, uždegamą aukurėlyje, pamatome ir pagerbiame savo vidinę ugnį.
„Kita vertus, jeigu mes kažką gero norime padaryti su savo kūrybiniu pradu, mes išorėje su ugnele kalbėdami kaip tik tą ir padarome. Šios šventės metu kalbėdami, draugaudami su ugnimi palinkėkime sau kuo platesnių, aukštesnių kūrybinių galių. Šis laikotarpis, kai eisime su visa gamta į brandą, teatneša sėkmę ir gerą, puikų derlių“, – pridūrė.
Vis dar gyva tradicija Joninių naktį šokinėti per laužus. Tai itin simbolinis ir prasmingas veiksmas, nes ugnis – jėga, padedanti apsivalyti, save perkeisti ir išgryninti. Stebuklingą galią turi ir per Jonines iškritusi rasa:
„Rasos stebuklingumas slypi tame, kad ji turi gydančiųjų galių, jaunina, žvalina, budina. Prausimasis rasa ir maudynės yra svarbus paprotys šios šventės paryčiais. Rasa yra pats švariausias vanduo.“
Paparčio žiedo paieškos
Nė vienos Joninės nepraeina ir be mistiškojo paparčio žiedo paieškų. Nors visi žino, kad papartis nežydi, jis nėra materialus, visa prasmė slypi daug giliau.
„Paparčio žiedas yra tai, kas yra mūsų dvasinėje erdvėje, tai yra žiedas, kuris yra nematomas. Visai gamtai žydint mes galime pasakyti, kam naudinga kokia gėlė, kur mes naudojame bet kurį augalą, bet paparčio žiedo naudingumas ir naudojimas yra visai kitoks.
Jis yra nematerialus, jis – dvasinis. Tas, kuris atranda paparčio žiedą, įgauna savybę suprasti, girdėti, pajausti tai, kas yra nematerialiniame lygmenyje. Jeigu minčių neišsakome garsiai, atradę paparčio žiedą jau galime jas girdėti, galime matyti tai, kas yra nematoma, suvokti tai, kas paprastai materialiuoju būdu nesuvokiama“, – apie paparčio žiedą kalbėjo pašnekovė.
Ieškant paparčio žiedo, ateinama į papartyną, ant kelių pasidedama skarelė ir apie save apibrėžiamas ratas. Tai – saugi vieta, kurioje ramiai, tyliai laukiama paparčio žiedo:
„Paparčio žiedas ateina kaip didelis, tamsus debesis. Jeigu neišsigąsti atėjusios dvasinės galios, ji nukrenta į skraistę. Tada ramiai, neatsigręždamas eini sau namo su niekuo nesikalbėdamas.
Jeigu nesigręžioji į praeitį ir viską, kas praeityje, palieki praeityje, jeigu niekam nieko nepasakai, laimingai parsineši žiedą ir žinai daug dalykų.“
Pokalbį etnologė E. Valentė užbaigia šviesiu palinkėjimu kiekvienam: „Žvelkime į visa tai, ką turime, nepaprastai pozityviai ir džiugiai, visa tai, ką turime, brandinkime, kad derlių turėtume pilną, sodrų, platų, aukšta ir gilų.
Ir visa tai dalinkime vieni kitiems – tebūna ši šventė viso, kas yra geriausia mūsų priekyje, pagrindų pagrindas.“
