Laiku pamatytas darbo skelbimas lėmė moters grįžimą į gimtinę.
Grįžti suviliojo darbo skelbimas
Kadangi sąlygos skambėjo išties viliojančiai, medikei pasiūlymas vis kirbėjo mintyse, kol galiausiai ji apsisprendė pasinaudoti proga. Ir štai – I. Chlevickaitė jau tris mėnesius dirba šeimos gydytoja Dzūkijos sostinėje, čia į pirmą klasę rugsėjį išleido ir dukrą.
„Darbo pasiūlymų specialiai neieškojau, nes planų kraustytis iš Vilniaus tikrai nebuvo. Sostinėje dirbau vienoje iš poliklinikų, per dešimtmetį puikiai pažinojau savo pacientus. Regis, nieko netrūko. Tačiau tasai darbo skelbimas labai įsiminė: ir sąlygos palankios, ir atlyginimas viliojantis, ir savivaldybės kompensacija. Ir žinoma – mano gimtasis miestas.
Ėmiau mąstyti, kas gi čia mane sostinėje laiko? Būstas? Galbūt įtakos permainoms šiek turėjo ir pervargimas: darbo krūvis didelis, atstumai, nuolatiniai „kamščiai“. Taip sutapo, kad ir dukra turėjo pradėti eiti į pirmą klasę, tad pagalvojau, kad vėliau jau keisti gyvenamąją vietą būtų sudėtinga“, – pasakojo šeimos gydytoja I. Chlevickaitė.
Pasak medikės, visos aplinkybės dėliojosi taip, jog vis labiau brendo mintis, kad minėtos galimybės atsisakyti neverta. Šiuo metu gydytoja dirba adresu Lelijų g. 44 esančiuose Alytaus poliklinikos šeimos gydytojų kabinetuose, pažindinasi su pacientais. Konsultuoja tiek suaugusius, tiek vaikus.
Šeimos gydytoja teigia, kad Alytaus poliklinikos kolektyvas ją priėmė draugiškai. Džiugina suderintas, patogus darbo grafikas, paskirstyti srautai. Be visa ko, ir pacientui galima skirti daugiau laiko. Vilniuje vizitui būdavo numatyta 15 minučių, dabar – 20. Nors ir penkios minutės, tačiau jos daug ką reiškia gilinantis į problemą.
Daugelis pacientų naujai gydytojai užduoda tą patį klausimą
I. Chlevickaitė pastebi, kad pacientai Dzūkijoje – itin nuoširdūs, mažiau skubantys. Kadangi daugelis jų – iš taip vadinamos Alytaus kurortinės dalies, labai jaučiasi jų bendruomeniškumas, susitelkimas. Tuomet atrodo, kad net ir gydytojas yra arčiau žmonių.
Kadangi šeimos gydytoja alytiškiams – naujas veidas, daugelis jų linkę pasiteirauti, iš kur ji atvyko. Džiaugiasi girdėdami, kad pati yra gimusi, augusi Alytuje.
„Pagrindinis klausimas, kurį tenka išgirsti: kiek laiko čia dirbsiu? Kadangi prieš tai būta šiokių tokių pokyčių, natūralu, kad pacientams norisi pastovumo. Jie pripranta prie gydytojų. Visiems atsakau, kad planuoju likti su visam. Aišku, gyvenime visko nutinka, bet sprendimą grįžti priėmiau tikėdama ir norėdama gyvenimą susieti su Alytumi“, – teigė gydytoja.
Apie mediko profesiją ji svajojo nuo vaikystės. Tiesa, iš pradžių labai norėjo gydyti gyvūnus. Jei tik rasdavo pasimetusį gyvūnėlį – būtinai jį parsinešdavo namo. Kai atėjo laikas rinktis, kur studijuoti, Ieva buvo tvirtai apsisprendusi, kad jos pašaukimas – padėti žmonėms. Tad pildydama formą, kur nori stoti, kitų variantų kaip medicina – nė nesvarstė.
Svarbiausia – padaryti viską, ką gali
„Esu reikli sau. Stengiuosi įsiklausyti į paciento nusiskundimus ir kuo kokybiškiau, kiek galima greičiau jam padėti. Taip, kartais tų problemų yra daug. Vieno vizito metu visų jų išspręsti neįmanoma. Tad pirmiausia sprendžiame opiausias problemas, o kas gali palaukti – paliekame kitam apsilankymui“, – pasakojo medikė.
Anot jos, dirbant sunkiausia tais momentais, kada matai, kad paciento situacija gali būti išties rimta, bet tu negali čia ir dabar, kuo greičiau, atlikti visų tyrimų – juk esi ne priėmimo skyriuje. O ir ten ne visada būna visos reikiamos pajėgos. Tokiu atveju labai svarbu gerai apgalvoti, ką daryti.
„Aš vadovaujuosi požiūriu, jog geriau jau pacientą kažkur nusiųsiu be reikalo, negu kad nenusiųsiu visai ir nepadarysiu visko, kas įmanoma“, – tvirtino gydytoja.
Darbas su žmonėmis nėra lengvas. Retai, tačiau per visus darbo metus buvo pasitaikę ir konfliktinių situacijų. Kaip teigia I. Chlevickaitė, ji stengiasi į juos nesivelti, jų nekurstyti, išlikti rami. Medikės nuomone, dažniausiai pacientas iš esmės nėra piktybiškai nusiteikęs prieš patį gydytoją. Reikia suprasti, kad jo nepasitenkinimą gali lemti ankstenės neigiamos patirtys, gyvenime patiramas stresas, nusivylimas ar kančia, kas ir iššaukia pyktį.
Iki šiol saugo buvusios pacientės atviruką
Lamei, darbo praktikoje kur kas daugiau malonių patirčių ir prisiminimų. Kai kurie momentai tokie, kurių neįmanoma užmiršti.
„Pamenu situaciją, kuomet dirbau Vilniuje, pas mane apsilankė pacientas ir, įvertinusi jo būklę, pamačiau, kad yra ženklų dėl gresiančio miokardo infarkto. Nors pacientas ir spyriojosi, prašė tieisog skirti vaistų, išrašiau siuntimą, kad skubiai vyktų atlikti išsamius tyrimus. Po to sužinojau, kad mano įtarimai pasitvirtino. Laimei, jis nuvyko pačiu laiku, buvo užkirstas kelias nelaimei. Pacientas dėkojo už išgelbėtą gyvybę. Tokiais atvejais, regis, atsiranda dar daugiau motyvacijos stengtis, padėti, eiti pirmyn“, – kalbėjo I. Chlevickaitė.
Alytuje ji taip pat dirba ir paliatyviosios pagalbos gydytoja – teikia pagalbą namuose sunkiomis, progresuojančiomis ligomis sergantiems pacientams. Dauguma jų – onkologiniai ligoniai. Paliatyviąją pagalbą ligoniams ji teikė ir darbuodamasi Vilniuje.
Kalbant apie šią sritį, medikei taipogi yra įsiminusi jautri istorija, kurią ji nešioja širdy lig šiol. Tąkart gydytoja pagalbą namuose teikė onkologine liga sergančiai jaunai merginai. Nors ir sunkiai sirgo, ji visuomet išliko pozityvi.
„Ji išėjo mano atostogų metu, vasarą… To net nežinojau. Kai grįžau į darbą, kabinete mane aplankė jos mama. Ji atnešė man dėžutę, joje buvo maža medžiaginė lėlytė. Taip pat perdavė atviruką, kurime radau užrašą: „Ačiū Jums, gydytoja, iš visos širdies“. Su merginos mama apsikabinome, nubraukėme ašarą. Iki šiol saugau tą atviruką savo namuose“, – apie įsiminusias patirtis pasakojo gydytoja.
Anot jos, nors darbas su sunkiais ligoniais emociškai nėra lengvas, tačiau tokiomis akimirkomis kuo puikiausiai supranti gyvenimo vertę ir grožį.
„Suvoki, kaip viskas trapu, ir kad geriausia diena yra šiandien: ne vakar, ne rytoj, o šiandien“, – teigė šeimos gydytoja.
Teksto autorė: Raimonda Bernatavičienė