„Kasmet daugėjant keliautojų į egzotines šalis, norinčiųjų pasiskiepyti prieš kelionę gretos visgi neauga taip sparčiai. Viena iš priežasčių – tai daryti gyventojams tenka savo lėšomis. Žmonės suskumba skiepytis tik tais atvejais, kai į šalį be tam tikrų skiepų tiesiog neįleidžiama“, – sako „Affidea klinika“ šeimos gydytoja Dana Sabina Stoškutė.
Remiantis užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje padaugėjo besiskiepijančių keliautojų nuo geltonojo drugio, vidurių šiltinės ir hepatito A. ULAC duomenimis, per šį laikotarpį nuo geltonojo drugio buvo paskiepyti 7 638 asmenys, nuo vidurių šiltinės – 8 728, hepatito A – 22 213 asmenys. Didžioji dalis paskiepytų asmenų – suaugusieji. Dažniausiai gyventojai skiepijasi vykdami į Azijos šalis, Indiją, Afriką, Tanzaniją, Meksiką, Kubą, Tailandą, Šri Lanką, Kiniją, Japoniją, Tanzaniją ir Keniją.
Kokiais atvejais reikalinga revakcinacija?
Šeimos gydytoja sako, kad nėra bendros skiepijimo schemos visiems keliautojams – ji sudaroma kiekvienam keliautojui individualiai. „Vertinant, kokie skiepai prieš kelionę yra reikalingi, pirmiausiai atsižvelgiama į tai, ar reikalingos revakcinacijos. Kiti faktoriai, lemiantys skiepų pasirinkimą, yra užkrečiamosios ligos rizika, asmens amžius, sveikatos būklė ir ankstesni skiepijimai, kiti rizikos faktoriai, kelionės tikslas, trukmė, sunkios nepageidaujamos reakcijos į ankstesnius skiepijimus, rizika užkrėsti kitus žmones, skiepų kaina. Jei keliauja vaikai, pirmiausiai įsitikinama, kad jie yra paskiepyti pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių“, – aiškina D. S. Stoškutė.
Kiekvienais metais Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), atsižvelgdama į kiekvienos šalies epidemiologinę ligų situaciją, teikia rekomendacijas ir nurodo, kad vykstant į tam tikrą šalį žmogus privalo arba jam tik rekomenduojama pasiskiepyti nuo tam tikros ligos.
Revakcinacija – kartotinis skiepijimas praėjus kuriam laikui po pirmojo skiepijimo (vakcinacijos), padeda išlaikyti patvarų ir ilgalaikį imunitetą. Pakartotinai pasiskiepyti prieš keliones būtina nuo poliomielito, vidurių šiltinės, hepatito A ir B, difterijos ir stabligės, choleros bei erkinio encefalito.
Anksčiau manyta, kad vakciną nuo geltonojo drugio būtina pakartoti kas dešimt metų, tačiau naujausių tyrimų rezultatai skelbia, kad neutralizuojantys antikūnai po skiepijimo susidaro per 10 dienų ir išlieka pakankamai ilgai, todėl skiepo nuo šios ligos sertifikatas galioja visą gyvenimą.
Pasak šeimos gydytojos, kol dar poliomielito virusas cirkuliuoja pasaulyje, vykstantieji į endemines šalis turėtų būti paskiepyti nuo šios infekcijos. „Kūdikiai ir vaikai yra skiepijami pagal privalomą skiepijimų kalendorių. Anksčiau paskiepytiems asmenims, kurie gavo pirminę 4 skiepų dozę, rekomenduojama pasiskiepyti viena sustiprinamąja vakcinos doze. Suaugusiems, kurie nebuvo skiepyti nuo poliomielito, prieš kelionę turi būti įskiepytos trys vakcinos dozės“, – teigia D. S. Stoškutė.
Vakcina nuo vidurių šiltinės, anot medikės, po vienos dozės apsaugo nuo 50 iki 80 proc. pasiskiepijusių keletą metų. Šia vakcina skiepijami vyresni kaip 2 metų vaikai ir suaugusieji, o papildoma dozė skiriama kas trejus metus.
D. S. Stoškutė sako, kad hepatito A ir B vakcinos yra labai efektyvios ir daugelio gerai toleruojamos. „Suaugusiems rekomenduojamos dvi hepatito A vakcinos dozės – pirmąją įskiepyti reikia likus mažiausiai mėnesiui iki numatomos kelionės. Jei tai nebuvo padaryta, tai pasiskiepyti galima ir prieš pat kelionę. Antroji dozė skiepijama praėjus 6–12 mėnesių. Po dviejų vakcinos dozių susidaro imunitetas, užtikrinantis ilgalaikę apsaugą, todėl po pirminės imunizacijos sustiprinamųjų dozių nebereikia. Nuo hepatito B keliautojams geriausia pradėti skiepytis iki kelionės likus mažiausiai pusmečiui: įprastine tvarka – pirmoji dozė, antroji po mėnesio ir trečioji po pusmečio.
Kadangi hepatitui B būdingas ilgas inkubacinis periodas, pirmosios dvi vakcinos dozės gali būti skiriamos prieš kelionę, trečioji – jau grįžus iš jos. Jei iki kelionės į endeminį regioną visgi liko mažiau negu mėnuo ir kelionė planuojama ilga, keliautojams gali būti pritaikyta pagreitinta skiepijimo schema: pirmoji dozė, antroji po mėnesio ir trečioji po dviejų mėnesių. Dar greitesnis variantas – pirmoji dozė, antroji po 7 dienų ir trečioji po 21 dienos. Jei taikoma tokia pagreitinta skiepijimo tvarka, po metų būtina pasiskiepyti ketvirtąja, sustiprinančiąja vakcinos doze. Keliautojai, kuriems yra rizika užsikrėsti hepatito A ir hepatito B virusais, gali būti skiepijami sudėtine hepatito A ir hepatito B vakcina“, – sako medikė.
Nuo difterijos ir stabligės vaikai Lietuvoje yra skiepijami pagal privalomą skiepų kalendorių. Pakartotinai pasiskiepyti yra būtina kas 10 metų.
Geriamosios choleros vakcinos efektyvumas, pasak gydytojos, net ir po dviejų dozių yra trumpalaikis – tik pirmuosius 6 mėnesius jis siekia 85–90 proc. Dėl šios priežasties net ir suvartojus visą vakcinos kursą būtina vengti nesaugaus maisto ir vandens. „Ši vakcina yra tinkama suaugusiems ir vaikams nuo 6 metų. Pirminė vakcinacija yra dvi dozės, vartojamos per burną, tarp šių dozių turi būti ne mažiau kaip vienos ir nedaugiau kaip šešių savaičių tarpas. Pirmoji dozė sugeriama likus ne mažiau nei dviem savaitėms prieš išvažiuojant į kelionę. Antroji dozė – praėjus ne mažiau kaip vienai savaitei po pirmosios dozės ir likus ne mažiau kaip vienai savaitei iki kelionės“, – aiškina D. S. Stoškutė.
Kokios grėsmės kyla nesilaikant skiepijimosi tvarkos?
Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų. Gydytoja pabrėžia, kad taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, tačiau ir sukuriama saugi aplinka visuomenei.
„Skirdami vakcinaciją, privalome vadovautis vakcinos aprašu, kuriame yra nurodytos skiepijimo dozės ir pakartotino skiepijimosi laikas. Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos vakcinacijos sekos, kuri yra nurodyta vakcinos apraše. Skiepų efektyvumas siekia nuo 90 iki 99 proc. Vakcina yra ne visada „kalta“ dėl to, jei asmuo, paskiepytas nuo vienos ar kitos infekcijos, po vakcinos visgi susirgo sunkia ar lengva ligos forma. To priežastimi gali būti – nesilaikymas rekomenduojamų vakcinavimo intervalų, pvz., žmogus pamiršo atvykti pasiskiepyti rekomenduojamu laiku, todėl tarp skiepų buvo neišlaikyti terminai, arba žmogus visai nebaigė nurodyto skiepijimo kurso“, – sako D. S. Stoškutė.
Kita priežastis, dėl ko kartais nepasiekiamas norimas rezultatas, anot medikės, yra skiepijamo asmens amžius – kuo vyresnis žmogus, tuo imuninis atsakas yra vangesnis. Taip pat labai svarbus imuninio atsako veiksnys yra lydinčios ar persirgtos ligos, medikamentų naudojimas.
„Kai kurie keliautojai iš kelionių sugrįžta sirgdami sunkiomis, gyvybei grėsmę keliančiomis ligomis, nuo kurių būtų galima apsisaugoti skiepais. Dėl galimų grėsmių keliautojo sveikatai svarbu, kad gyvybei pavojingos infekcijos būtų greitai diagnozuotos ir galėtume užtikrinti ankstyvą šių ligų profilaktiką“, – perspėja šeimos gydytoja.
