Minint pasaulinę insulto dieną ir norėdama savo patirtimi dalintis su kitais, trečiadienį vykusios konferencijos „Ištiko insultas: svarbi kiekviena minutė" metu savo mintimis apie mamos ligą, jos dabartinę būklę ir veiklą pasidalino politikės dukra Rasa Vaitkienė.
Be galo skaudu matyti tokią mamą
K. Prunskienės dukra Rasa sako, kad, kai artimą žmogų prie lovos prikausto insultas, artimuosius ištinka šokas, apima begalinės baimės, nevilties, nežinomybės ir bejėgiškumo jausmas.
Moteris patikina, kad tokiomis akimirkomis gyvenimas akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis ne tik pačiam ligoniui, bet ir visai jo šeimai.
„Be galo skaudu dar vakar aktyvų ir gyvenimu besidžiaugiantį artimąjį matyti tokį bejėgį ir visiškai priklausomą nuo kitų. Koks bus tolimesnis ligonio gyvenimas, jo gyvenimo kokybė didžiąja dalimi priklauso tiek nuo jo paties tiek ir nuo jo artimųjų pastangų.
Labai svarbu suvokti, kad su liga gyvenimas nors ir smarkiai pasikeičia, bet visgi nesibaigia, kad reikia kuo greičiau prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir nuosekliai stengtis, kiek tai yra įmanoma, susigrąžintai tai, ką pasiglemžė klastinga liga“, – sako R. Vaitkienė.
Visą save paskyrė darbui
Politikės dukra pabrėžia, kaip svarbu tokiais momentais tampa abiejų šalių valia, tikėjimas ir kasdieninis darbas, o tuomet ir rezultatas gali net pranokti pačius drąsiausius lūkesčius:
„Didžiausias krūvis ligonio artimuosius užgula tuomet, kai jis po gydymo ar reabilitacijos grįžta į namus. Tuomet visa atsakomybė, slauga ir kasdieniai nesibaigiantys rūpesčiai tenka artimiesiems.
Nauja perspektyva visada neapibrėžta ir todėl labai bauginanti. Šiame etape svarbu nepasimesti, suimti save į rankas, „perplanuoti“ ankstesnį nusistovėjusį gyvenimą ir šio plano nuosekliai laikytis“, – pasakoja moteris.
Rasa atvira, pasak jos, ji drąsiai gali teigti, kad galime pakelti ir išmokti žymiai daugiau nei patys manome. Ligonio slauga pradžioje atrodanti labai sudėtinga ir atimanti daug laiko bei pastangų, gana greitai tampa įprastu kasdieniu dalyku.
„Dažnai pamąstydavau, kaip tai galėjo atsitikti mūsų mamai, kurios nepaprastas aktyvumas, išskirtinis darbingumas stebino visus, ją pažįstančius. O galbūt kaip tik pašėlęs gyvenimo tempas, pastovi įtampa darbe bei politinėje veikloje ir buvo ta pagrindinė ligos priežastis.
Mama, paskendusi begaliniuose darbuose, deja, niekada neatseikėjo laiko sau, savo sveikatai, dažnai pamiršdama net ir apie vaistus savo rankinėje...“, – jautriai žodžius renka ji.
Padeda išgirstos dainos
Šiandien po K. Prunskienės ligos jau yra praėję beveik aštuoneri metai. Anot jos dukros, šeima jau susitaikė su esama situacija ir džiaugiasi būdami kartu, šalia jos.
Rasa pasakoja, kad nors liga ir pasiglemžė tiek daug, visgi neištrynė to, kas yra svarbiausia – mamos geležinės valios, optimizmo, gebėjimo susitaikyti su neišvengiamybe, o tai padeda šeimai mažais žingsneliais judėti į priekį.
Taip pat moteris pabrėžia, kad labai svarbu yra kiekvienam, kurį ištiko insultas, žinoti, jog jis pats, pasitelkęs savo valią ir tvirtą tikėjimą, gali padėti sau, o aplinkiniai yra tik antraeiliai padėjėjai.
„Kad ir kaip sunku bebūtų, mama kasdien mankštinasi, kelis kartus per dieną dirba su treniruokliu, nereikalingi nei prašymai nei įkalbinėjimai. Ji kaip ir anksčiau neabejinga savo išvaizdai – žinome, kad geras kremas ar naujas apdaras ją tikrai pradžiugins.
Nuotaiką praskaidrina ir dainos, kurias net ir po ligos mama puikiai pamena ir gražiai padainuoja. Mus vis dar stebina tai, jog lengvai su daina išplaukiantys žodžiai, nuėmus melodiją, užsiblokuoja. Todėl, pajuokaudami sakome mamai – jei sunku pasakyti, tiesiog išdainuok ... Ir dažniausiai tai pavyksta“, – pasakoja K. Prunskienės dukra.
Politikė nuolatos keliaudavo
Besiremdama asmenine patirtimi, Rasa tikina, kad žmonėms, kurie ką tik atsidūrė panašioje situacijoje, ji norėtų pasakyti, kad, jos manymu, ligoniui labai svarbu nebūti atskirtam nuo šeimos gyvenimo, kaip ir anksčiau dalyvauti jame, jausti artimųjų bei bičiulių palaikymą, dėmesį ir meilę:
„Lietuvoje turime pasaulinio lygio medicinos darbuotojų. Turime būti dėkingi jiems už tai, kad kiekvienam pacientui jie atiduoda dalelę savęs. Nepaprastai svarbu tiksliai laikytis gydytojų rekomendacijų ir profesionalių patarimų.
Tačiau, net ir išgirdę pačią liūdniausią ateities prognozę, pasilikime viltį ir tikėjimą, juk kiekvienas esame girdėję ne vieną istoriją apie „susigrąžintą“ gyvenimą. Taigi, tikėkime – jei pavyko kažkam, pavyks ir mums“, – sako ji.
Prisiminus savo mamą dar prieš insultą, R. Vaitkienė atvirauja, kad K. Prunskienė spėdavo visur ir net artimiesiems ne visuomet pavykdavo sužiūrėti kur ji:
„Kitą kartą skambindavau, gal užsuktų vakarienės, o ji, pasirodo, nebe Lietuvoje, keliauja per kelias šalis. Naktį grįžusi anksti ryte vėl būdavo darbo vietoje. Ji buvo klasikinis darboholiko pavyzdys. Ir labai sunkus atvejis. Toks būdas jai sveikatos nepridėjo.
Be to jos veikloje buvo be galo daug įtampos ir tai greičiausiai turėjo įtakos tam, kas atsitiko. Nors vaistų visuomet turėdavo su savimi, bet, bijau, kad ne visada atsakingai juos vartojo – tarp trūkstančių reikalų pamiršdavo svarbiausią dalyką – rūpintis savimi“, – priduria politikės dukra.
Dienas leidžia pas sūnų namuose
Rasa džiaugiasi, kad visi šeimos nariai pasidalijo darbais. Pati R. Vaitkienė du kartus po pusę metų kartu su mama buvo reabilitacijoje Maskvoje, kurioje jai tikrai nebuvo lengva:
„Svetima šalis, artimieji toli, niekas negali pagelbėti ir mamos situacija buvo žymiai sudėtingesnė nei dabar. Nežinau, kaip tai ištvėriau, bet ištvėriau“.
Dabar K. Prunskienė gyvena pas savo sūnų Vaidą, Švenčionių rajone. Jam ir jo žmonai tenka didžiausia našta, tačiau moteris rūpinasi politike lyg savo mama.
„Ilgai svarstėme ką daryti, tačiau ligoniui, kuris juda ratukais net iš buto pirmajame aukšte išvažiuoti – neįveikiama kliūtis. Gyvename prie Kalnų parko, bet ten su vežimėliu nenuvažiuosi ir šaligatviais toli nenuriedėsi.
Nusprendėme, kad mamai bus geriausia pas brolį – nuostabi aplinka, namai ant ežero kranto, tyla. Jis pasirūpino, kad patalpos būtų patogios, be slenksčių, mama galėtų lengvai su ratukais judėti. Mes su sese pasikeisdamos ten važiuojam savaitgaliais“, – pasakoja Rasa.
Ragina nelikti abejingiems
K. Prunskienė iki šiol seka žinias, o kartais išgirdusi naujienas, liūdnai palinguoja galva. Politikės dukra atvirauja, kad jei turite tokį ligonį, labai svarbu suvokti, kad artimųjų ir pažįstamų žmonių dėmesys jiems yra labai svarbus, tai praskaidrina jiems nuotaiką.
„Visada galima ką nors pasikviesti į svečius, nepalikti žmogaus tarp keturių sienų. Jei yra galimybė, vežkitės kartu į renginius ir darbelių kokių nors duokite. Mama buvo aistringa uogautoja ir grybautoja, tad dabar, kadangi dešinės rankos nevaldo, su kairiąja su didžiuliu malonumu perrinkinėja uogas – kruopščiai, tvarkingai ir užsiėmimas prasmingas, nes lavina jos gebėjimus.
Brolis buvo ją pasiėmęs žvejoti, – jis nieko nepagavo, o mama ištraukė didelę žuvį. Ji buvo labai laiminga“, – jautriai savo kalbą užbaigia K. Prunskienės dukra.
Insultas ištinka kiekvieną valandą
Kiekvieną valandą mažiausiai vieną žmogų Lietuvoje ištinka insultas. Specialistai teigia, jog nuo to, kaip greitai ligoniui bus suteikta pagalba priklauso, ar jis išgyvens, o jei išgyvens, ar galės toliau išsiverti be aplinkinių pagalbos. Pasaulinę insulto dieną, kuri pasaulyje minima kasmet spalio 29-ąją, ir sveikos širdies ritmą mušant Afrikos būgnų šou TAM TAM LT, gydytojai mokė atpažinti pirmuosius insulto požymius – tuomet jį patiriančiam žmogui galėsime laiku iškviesti pagalbą. Akcijos metu praeiviams buvo matuojamas kraujospūdis.
Lietuvoje kiekvienais metais insultą patiria 10–12 tūkst. žmonių. Maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, miršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių. Jiems išsivysto paralyžius, atminties, kalbos, regos sutrikimai. Neretai šie žmonės tampa valstybės išlaikytiniais.
Daugelio tyrimų duomenimis, vos penktadalis darbingo amžiaus asmenų, persirgusių galvos smegenų insultu, grįžta į darbą, tačiau tam skiriamos milžiniškos lėšos, – visų pirma intensyvus gydymas, po jo – reabilitacija. Ir vienu, ir kitu atveju su šiais ligoniais dirba ne vienas medikas, o jų komandos, kartais net 10 specialistų.
Pirmieji simptomai
Ozo prekybos centre vykusioje pamokoje „Ištiko insultas: svarbi kiekviena minutė“, specialistai žmones mokė atpažinti pirmuosius insulto požymius.
„Mokslininkai yra suskaičiavę, kad patyrus galvos smegenų insultą, kiekvieną minutę žūsta 2 milijonai ligonio nervinių ląstelių. Dėl insulto miršta apie 10 proc. pacientų, trečdalis – nebegali gyventi be pagalbos, kitas trečdalis – visą likusį gyvenimą turi liekamųjų reiškinių, ir tik 20 proc. pasveiksta.
Kuo anksčiau insultą patyrusiam žmogui suteiksime profesionalią pagalbą, tuo yra didesnė tikimybė, kad jis ne tik išgyvens, bet ir liga vėliau mažiau trukdys gyventi“, – teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurologė II Neurologijos skyriaus vedėja dr. Inga Slautaitė.
Neuorologė teigė, kad galvos smegenų insultui būdingi 5 požymiai. Pagrindiniai jų – vienos kūno pusės galūnių nusilpimas, vienos pusės nutirpimas ir kalbos sutrikimas. Tai svarbiausi ir dažniausiai pasitaikantys simptomai. Rečiau ištinka ūmus galvos svaigimas ir ūmus galvos skausmas. Šie simptomai gali būti ne tik insulto, bet ir kitų ligų požymiai.
„Ištikus insultui simptomai atsiranda ūmiai, per kelias sekundes. Jei, pavyzdžiui, ranka silpsta kelias dienas, greičiausiai to priežastis – ne insultas“, – tvirtina neurologė.
Jei pastebėjote šiuos simptomus, specialistė patarė nedelsiant kviesti pagalbą telefonu 112. Jos specialistams reikėtų pasakyti, kas žmogui atsitiko, – ar staiga ėmė nebepakelti rankos, ar persikreipė viena veido pusė, ar sutriko kalba. Antra svarbi žinia – kada tai atsitiko – ar prieš 5 minutes, ar prieš valandą, o gal nematėte, kada atsitiko. Nuo šių žinių priklauso, kokių gydymo veiksmų imsis gydytojai ligoninėje. Taip pat reikia tikslaus adreso.
Pasak gydytojos, žmogus dėl insulto sąmonę praranda labai retai, taigi jo nereikia gaivinti. Negalima jam duoti vaistų, ar gerti, nes gali būti sutrikęs rijimas, ypač tuomet, jei perkreiptas veidas, ar sutikusi kalba. Tačiau nukentėjusiajam truputį galima pagelbėti – patogiai pasodinti ar paguldyti, galima šiek tiek pakelti galvą, patikrinti ar jis gali laisvai kvėpuoti. Jei turite aparatą, pamatuokite kraujospūdį, paprastai tokiems žmonėms jis būna didesnis nei normalus. Ši informacija padės greitosios medikams.
Galite surinkti vaistus, kuriuos vartojo ligonis, užsirašyti svarbiausius su jo sveikata susijusius įvykius, – gal buvo kraujavimų, darytos operacijos. Visus šiuos duomenis perduokite greitosios pagalbos specialistams.
„Nuo to, kaip greitai iškviesite pagalbą ir kaip greitai gydytojai nukentėjusiajam pradės teikti pagalbą, priklausys tolimesnė jo būklė“, – tvirtina gydytoja I. Slautaitė.
Dažniausia priežastis
„Dažniausia insulto priežastis – prieširdžių virpėjimas, kai širdis plaka netolygiai, todėl susidaro krešuliai, kurie 80 proc. atvejų nukeliauja į galvos smegenis ir ten įstringa užkimšdami kraujagyslę. Deguonies ir maitinimo netekusi smegenų dalis miršta per kelias minutes“, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro aritmijų skyriaus gydytojas kardiologas prof. Pranas Šerpytis.
Pasak profesoriaus, 5–6 kartus insulto riziką padidina dažniausias širdies ritmo sutrikimas – prieširdžių virpėjimas. Net 3 proc. suaugusių žmonių serga prieširdžių virpėjimu ir kas ketvirtam vyresniam kaip 40 metų asmeniui yra rizika jį patirti. Tam, kad ligonis atsigautų, gali prireikti 3–5 metų.
Jei žmonės, kuriems pasireiškia prieširdžių virpėjimas, būtų laiku ir tinkamai gydomi, jų neištiktų insultas, o daugelio insulto pasekmių būtų galima išvengti, jei jo ištiktiems žmonėms būtų laiku suteikta pagalba.
