Apie visa tai „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ papasakojęs Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius Marius Brazaitis akcentavo, kad nors šiluminės traumos gali kaip reikiant pakenkti, žmogaus organizmas geba prisitaikyti prie temperatūros pokyčių ir pajausti artėjantį perkaitimą.
Specialistas priminė, kad adaptaciniai organizmo mechanizmai įsijungia peržengus mūsų komfortinės temperatūros, kuri yra 23–25 laipsnių, ribą.
„Ir namuose žiemos metu palaikome panašią temperatūrą – apie 22–24 laipsnius šilumos. Aišku, dar priklauso nuo to, kaip esame apsirengę, bet tai laikoma nuogo kūno komfortinė temperatūra. Taip, kai kuriems gal patinka aukštesnė temperatūra. Bet iš esmės didžiausia rizika sveikatai atsiranda tomis sąlygomis, kai organizmas negeba išspinduliuoti sukauptos šilumos“, – sakė mokslininkas.
Pulti „saulei į glėbį“ rizikinga
Jis pabrėžė, kad kai temperatūra būna didžiulė – 30 laipsnių ir daugiau, ypač pirmomis atostogų dienomis tokiomis sąlygomis ilgai būti saulėje ir degintis, kai organizmas dar yra neprisitaikęs, rizikinga.
„Kokie mechanizmai čia įsijungia? Visų pirma, šiluma stimuliuoja šilumos receptorius ir per juos signalas yra perduodamas į galvos smegenis, kur yra termoleguliaciniai centrai. Jie paleidžia prakaitavimą, paskatina kraujagyslių išsiplėtimą ir padidina širdies susitraukimo dažnį. Tokiu būdu organizmas ginasi nuo perkaitimo“, – aiškino M. Brazaitis.
Kitaip sakant, mes kaip ir psichologiškai mėgaujamės šiluma, bet organizme jau įsijungia gynybinės reakcijos.
4 temperatūriniai „slenksčiai“
Mokslininkas dėstė, kad yra netgi mokslininkų sugrupuoti receptoriai pagal jų „įsijungimo“ slenksčius, t. y. prie kokių temperatūrinių slenksčių aktyvuojamas vienas ar kitas receptorius.
„Vienas iš tokių receptorių aktyvuojamas maždaug prie 28 laipsnių, kitas nuo 36–37 laipsnių, dar kitas – nuo 43 ir paskutinysis – nuo 48 laipsnių. Tai jau labiau yra skausmo receptorius. Kas nutinka, kai aktyvuojamas pirmas receptorius? Truputį padidėja širdies susitraukimo dažnis, po truputį išskiriamas prakaitas, kraujagyslės išsiplečia ir atitinkamai krenta kraujospūdis.
Įsijungus antram receptoriui viskas išlieka tas pats, tik viskas intensyviau. Jei aktyvuosime receptorių, kuris veikiamas 43 laipsnių, viskas dar labiau intensyvėja. Ir čia jau prasideda problemos, nes širdies susitraukimo dažnis padidėja iki pakankamai aukšto lygio – susitraukimų dažnis gali būti nuo 120 iki 160 ir šioje vietoje spaudimas jau nebekrenta, bet pradeda kilti“, – dėstė profesorius.
Vienaip ar kitaip, prakaitavimas tuo metu yra gausus, daugiau prakaito liaukų įsijungia į vėsinimą, kraujagyslės pilnai išsiplėtusios ir širdis dirba maksimaliu pajėgumu.
„Ketvirtas receptorius – tai jau nudegimo, skausmo receptorius. Bet nereiškia, kad prie šito receptoriaus buvęs išsijungia, kartais jie veikia abudu kartu“, – pridūrė pašnekovas.
Trys veiksniai, kaip organizmui reikia adaptuotis
Paklaustas, kaip greitai būnant tam tikroje temperatūroje „įsijungia“ šie receptoriai, M. Brazaitis pasakojo, kad pajusti šilumos pojūčiui užtenka kelių minučių.
„Jei esate neįšalęs, į tas sąlygas atėjęs iš normalios aplinkos, tam, kad įsijungtų visi mechanizmai, tereikia kelių minučių. Jei jūs gyvenate kondicionuojamoje aplinkoje, buvote prie 22–23 laipsnių ilgą laiką, tai šie slenksčiai kiek „pasislenka“, nes oda turi pradėti šilti, mat šie receptoriai yra kiek giliau nei odos paviršius“, – aiškino jis.
Specialisto aiškinimu, yra trys pagrindiniai veiksniai, kuriuos reikia adaptuoti ir pripratinti prie temperatūros pokyčių – tai širdis, prakaito liaukos ir kraujagyslių išsiplėtimas.
„Ir kai kraujagyslė išsiplečia, tai ir kraujo kiekis turi padidėti tam, kad palaikytų normalų kraujo spaudimą. Taigi čia vienas svarbesnių dalykų yra pakankamas skysčių vartojimas. Priešingu atveju, jei labai gausiai išprakaituojama, tirštėja kraujas, tada širdžiai labai sunku jį varinėti po visą organizmą. Tai apsunkina širdies susitraukimus ir širdies dažnis dar labiau didėja“, – sakė jis.
Pasak profesoriaus, 35 laipsnių karštis savaime nereiškia, kad tas įsijungęs receptorius jau yra pražūtingas: „Bet ilgą laiką būnant tokiose sąlygose, nekeičiant elgsenos, neieškant būdų, kaip save atvėsinti, tai gali sukelti tam tikras šilumines traumas. Bet pas mus pakankamai gerai išvystytas subjektyvus pojūtis, jaučiame perkaitimą, žinome tam tikrą ribą. Juk nuėjus šį pirtį žinome, kada iš jos išeiti“, – pridūrė jis.
Kiek skysčių reikia išgerti kaitinantis saulėje?
Jei žmogus deginasi ant smėlio pajūryje, kiek jis turėtų išgerti vandens?
„Tiek, kiek neteko. Paprastai karštyje tai priklauso nuo aktyvių prakaito liaukų kiekio. Skirtumas gali būti nuo 200 ml per valandą iki rekordo, kiek esame matę, – 3,5 litrų per valandą. Bet čia kalbama apie skysčio poreikį fizinio darbo metu. Jei žmogus pasyviai būna pajūryje, jis gali netekti 100–200 ml, kas yra santykinai mažas kiekis. Taigi išgerti pusę litro vandens netekus tiek skysčių būtų normalu“, – kalbėjo M. Brazaitis.
Jis priminė, kad apskritai mokslo yra nustatyta, kiek žmogaus organizmas per tam tikrą laiko vietą geba įsisavinti skysčių, tai tuo ir vertėtų vadovautis.
„Yra nustatyta, kad žmogus per 6 minutes gali įsisavinti 100 ml. Vadinasi, per valandą jis gali įsisavinti apie litrą vandens, visas kitas kiekis tiesiog lieka jūsų skrandyje, apkrauna jį, apsunkina. Čia kalbant apie tas sąlygas, kad yra prakaituojama, nes jei kaupsis skysčiai ir bus padidėjęs šlapinimasis, tai reiškia, kad jau yra skysčių perteklius“, – aiškino LSU mokslininkas.
Kada jau per karšta?
Paklaustas, nuo kokio širdies dažnio reikėtų atkreipti dėmesį, kad jau yra karšta, mokslininkas priminė, kad tai yra labai individualu.
„Bet mokslo yra pasiūlyta tokia fiziologinio karščio streso formulė. Du pagrindiniai komponentai čia yra vidinė temperatūra ir širdies susitraukimo dažnis. Tai paėmus šiuos du kintamuosius, kuomet yra pasiekiama 10 balų, tai laikoma dideliu šiluminiu stresu“, – pastebėjo specialistas.
Kaip aiškino jis, vidinė šiluma – tai mūsų temperatūra. Tiesa, pridūrė, kad yra visiškai normalu, jog ilgai būnant aukštoje temperatūroje 36 laipsnių kūno temperatūra gali pakilti nuo pusės iki laipsnio, pavyzdžiui, 37,5.
Tuo metu kitas rodiklis – pulsas, priklausomai nuo žmogaus amžiaus, lyties, treniruotumo gali pakilti nuo 10 iki 50 tvinksnių per minutę, kai šiaip ramybės būsenoje jis siekia nuo 60-ies iki 110–120. M. Brazaitis priminė, kad būnant karštyje pasyviai pulsui padidėti prireikia ilgesnio laiko, fizinio krūvio metu tai įvyksta daug greičiau.
Anot jo, ši fiziologinio karščio streso formulė taikoma norint apskaičiuoti ribą, kuri galimai gali būti pasiekta fizinio darbo ar šiluminio streso metu ir dar nesukelti rizikos.
„Bet šiaip rizika didžiausia, jei aukšta vidinė temperatūra užtęsiama. Pavyzdžiui, jei nueinama į pirtį, užkyla temperatūra, tai dar nėra rizikos veiksnys perkaitimui ar šiluminei traumai. Didesnė rizika, jei tokioje būsenoje išbūnama ilgą laiką – 20–30 minučių jau gali būti ta riba. Jei pasiekiama 40 laipsnių temperatūra pabūna ilgesnį laiką, tai gali padaryti žalos įvairiems organams ir sistemoms“, – įspėjo M. Brazaitis.
Kaip pasiruošti vykstant į šiltus kraštus?
Paprašytas patarimų, ar galima kažkaip pasiruošti geriau adaptuotis prie šilumos vykstant į šiltus kraštus, pirmiausia profesorius priminė, kad reikėtų pažinti save, žinoti, kaip organizmas reaguoja į karštį.
„Yra kad ir ta pati pirtis, dirbtinės sąlygos įvertinti, kokia yra reakcija į atitinkamą šilumą. Švelnesnė temperatūra mažina spaudimą, didesnė – kelia. Jei yra žmogui yra hipotenzija (žemas kraujo spaudimas), vadinasi, šiluminės intervencijos sumoje žmogus turi vėsintis, nes šaltas vanduo kelia spaudimą.
Tai jei norime, kad nuvykus į to klimato sąlygas jaustumėmis gerai, reikia pasižiūrėti, koks drėgnumas, kokios oro sąlygos ir pagal tai stengtis susiplanuoti savo buvimą lauke. Kad visa tai pavyktų švelniau toleruoti, reikia pripratinti save. Yra toks dalykas kaip aklimacija, kai tai padaroma dirbtinėmis sąlygomis. Tad galima eiti į tą pirtį ir pabūti kažkurį laiką, galima mankštintis pirtyje ir taip ruoštis. Ir sumoje optimalus laikas, kada pilnai adaptuojamės ir pasiekiamas atsparumas kartojant stimulą diena iš dienos, yra dvi savaitės“, – dėstė M. Brazaitis.
Mokslininkas priminė, kad šiltuose kraštuose gyvenantys žmonės tiesiog turi susiformavusį atsparumą karščiui.
„Tie, kurie gyvena Afrikoje, Australijoje, Indijoje, Pusiaujo šalyse, jie atsparesni karščiui ir greičiau adaptuojasi, geriau jį toleruoja. Tai nulemia jų gyvenimas, nes jie tiek žiemą, tiek vasarą daug laiko praleidžia karštyje ir taip įgauna galimą pranašumą prieš šiauriečius. Yra net pastebėta, kad pietiečių būna žymiai geresni rezultatai lyginant su šiauriečiais, kai varžybos vyksta karštomis sąlygomis. Bet verta paminėti, kad visi mes turime gebėjimą adaptuotis prie karščio“, – pasakojo LSU profesorius.
