Jaunai moteriai nustatyta Hodžkino limfoma (kraujo vėžio forma) bei gimdos kaklelio displazija (ikivėžiniai pakitimai).
Apie vėžį sužinojo netikėtai
Moteris pasakoja, kad iš pradžių pasijuto blogai, kai važiuojant automobiliu ją ištiko panikos priepuolis, pasidarė silpna ir nutirpo rankos.
„Išsigandau, nes galvojau, kad mane ištiko infarktas. Kadangi buvau netoli namų, atsiguliau ir galvojau, kad ši savijauta praeis. Vėliau teko kreiptis į medikus ir važiuoti į priimamąjį.
Po to galvojau, kad tai gali būti susiję su mažakraujyste, kurią turiu jau nuo vaikystės. Tuo metu įtarimo, kad galiu sirgti vėžiu, nebuvo. Taip pat mąsčiau, kad galbūt blogai jaučiuosi, nes per daug dirbu ir nepailsiu“, – sako S. Zinevičiūtė.
Sidona pasakoja, kad paskui jai sulašino lašelines, atstatė ir liepė eiti pailsėti, nes daktarai nieko rimto neįtarė. Jos žiniai, kraujo tyrimai nieko blogo nerodė, bet šeimos daktarė išrašė siuntimą į onkologinį skyrių.
„Norėjau dar kartą pasitikrinti, tad nuvykau pas savo šeimos gydytoją išsamesniems tyrimams. Paklausus, kas negerai, sakė, kad dar neaišku, nes reikia dar išsamesnių tyrimų.
Kraują išsityrus onkologiniame skyriuje sužinojau, kad mano kraujas yra infekuotas. Pasidarius kaulų čiulpų tyrimus, gavau diagnozę, jog sergu kraujo vėžiu. Tačiau pajaučiau, jog atsirado problemų ir su gimda. Vėliau sužinojau, jog man yra gimdos kaklelio displazija“, – teigia ji.
Depresija – dar viena Sidonos diagnozė
Moteris pasakoja, kad onkologinė liga nėra vienintelis sunkumas, su kuriuo jai tenka susidurti – jai diagnozuota depresija.
„Mane užpuolė depresija. Negalvoju apie labai blogus dalykus, tačiau jaučiu, kad man kažkas negerai. Pati nesuprantu kas vyksta su mano kūnu. Geriu antidepresantus, tačiau vienintelė pagalba, kurios man dabar reikia – psichologo, psichoterapeuto pagalba“, – pasakoja Sidona.
Moteris sako, kad pripažinti, jog sergi, neturi būti gėdinga. Ji pasidalina, kad šiuo metu jos kūne vyksta hormonų, minčių audros, nes pats kūnas nežino, kas su juo dedasi.
„Esu nežinomybėje ir pati save nervuoju, nes jaučiu, kad organizmas kažkam ruošiasi. Tai ne sloga, kurią išgydysi ir pamirši.
Aš pripažįstu, kad man yra depresija, nes manau, kad visi žmonės, kurie jaučiasi blogai, turi nebijoti kreiptis pagalbos“, – teigia S. Zinevičiūtė.
Kadangi moteris akcentuoja, kad jai svarbiausia yra šiltas, nuoširdus pokalbis, paklausus, ar ji turi su kuo pasikalbėti, atsako, kad, deja, ne.
„Tiesą sakant, aš neturiu su kuo pakalbėti. Žinoma, yra tėvai, keletas žmonių, kurie paklausia, kaip jaučiuosi, nes mano istorija šiuo metu yra matoma socialinėse medijose.
Tačiau nuo manęs nusisuko daug žmonių, nes kažkada buvau kažkam naudinga, o dabar, kai sergu, manęs niekam nereikia. Aš esu lygiai tokia pati, pasikeitė tik mano išvaizda“, – su liūdesiu pasakoja moteris.
Dukros reakcija į diagnozę
Sidona prisimena ir plaukų praradimo momentą. Visgi, ji išgirdo žodžius, kurie iki šiol jai padeda išlikti stipriai.
„Kai man kirpo plaukus, daug verkiau. Tačiau kirpėja pažiūrėjo į mane ir pasakė žodžius, kuriuos atsiminsiu visą savo gyvenimą.
Kirpėja sakė: „Ko tu verki? Juk čia tik plaukai. Jie ataugs, o pagrindinė tavo misija – pasveikti. Kai tu pasveiksi, mes atšvęsim. Čia yra mada – kitos moterys tyčia renkasi tokią šukuoseną. Tai ar labai išsiskirsi iš visų? Ne“, – kirpėjos žodžius prisimena moteris.
Visgi Sidona negali pamiršti ir dukros reakcijos. Paklausus, kaip dukra Liepa reagavo į moters diagnozę, pašnekovė atsako, kad mergaitė nesuprato, kur dingo mamos plaukai.
„Kai aš parėjau namo plika galva, ją tai šokiravo. Mergaitė klausė: „Mama, kur tavo plaukai?“ Žinoma, kad septynerių metų vaikas jautriau reaguoja“, – teigia ji.
Taip pat moteris prisimena, kai vieną dieną sulaukė skambučio iš dukros mokytojos. Tada Sidona sužinojo, kad mergaitė jaučiasi blogai ir nori būti su ja.
„Mokytoja man paskambino ir iškart nuramino, kad mano dukrai nieko nenutiko, tačiau ji jaučiasi blogai, verkia ir sako: „Bijau, kad mamytė nenumirtų“. Aš didžiąją dalį praleidžiu ligoninėse, tad suprantu, kad sunku ir jai. Juk Liepa – tik vaikas.
Kartais ji verkia ir prie manęs, o mokykloje mokytojai sako: „Žinau, ką mama dabar namuose daro – kai manęs nėra, ji verkia“, – prisiminimais dalinasi Sidona Zinevičiūtė.
„Skaudžiausia, kad dukra perima neigiamas emocijas“
Moters paklausus, kas šiuo metu jai yra sunkiausia, su mama buvusi Liepa pradėjo verkti. O moteris sako, kad sunkiausia yra tai, kad vaikas perima neigiamas emocijas.
„Man sunku gyventi su savo psichologine būsena – esu pikta, irzli. Geriu vaistus ir nežinau, kas su manimi vyksta. Niekada nebuvau pikta, visada šypsojausi.
Visą pyktį, kurį jaučiu, mato dukra. Tad ji supranta, kad man blogai. Tačiau kiek viso to gali suprasti septynerių metų vaikas? Suaugęs žmogus, galbūt, galėtų atleisti už išlietą pyktį, tačiau vaikui nepasakysi „nepyk“.
Nuo vaiko turi slėpti tą dirglumą. Kartais išeinu pasivaikščioti su šuniu, tad tuo metu paverkiu ir grįžtu namo. Sunkiausia, kai mergaitė perima mano emocijas“, – pasakoja Sidona.
Taip pat moteris sako, kad kartais neturi jėgų pasikelti iš lovos, nes nuolat kamuoja ir fiziniai skausmai.
„Mane tikrai kamuoja labai dideli skausmai: skauda dubenį, gimdą. Kartais negaliu atsikelti, pagaminti valgyti ar nueiti iki tualeto.
Bet, kad ir kaip man blogai, visada džiaugiuosi būdama namuose, nes namų sienos irgi gydo. Kai būnu ligoninėje, apsikraunu kitais dalykais: galvoju kaip sekasi dukrai, šuniui ir dar labiau save ėdu“, – išgyvenimais dalinasi Sidona.
Visgi, buityje moteris stengiasi tvarkytis pati, nes sako, kad ir sunkiu laikotarpiu sugeba pasirūpinti savimi bei dukra.
„Aš nesu neįgali. Esu pajėgi, tik kartais nuo skausmų sunkiau judėti, bet nenoriu artimųjų apkrauti savo problemomis, nes visi tų problemų turi“, – sako S. Zinevičiūtė.
Moteris laukia suplanuotos operacijos
Lapkričio 23 dieną moters laukia gimdos šalinimo operacija. Kadangi Sidonos gimdoje nėra piktybinių vėžio ląstelių, atlikus operaciją,Sidonos savijauta turėtų pagerėti. Moteris neslepia, kad šios operacijos labai laukia ir tiki, kad gėris jos istorijoje nugalės.
„Man, kaip moteriai, ši tema yra labai jautri, nes tai – mano moteriškumas. Nežinau, kaip aš po to atrodysiu. Galbūt juokinga, bet aš apie tai galvoju. Nežinau ar būsiu stambesnė, ar lieknesnė.
Galbūt reikės švitinimo ar hormonų terapijos, tad neįsivaizduoju, kaip dar pasikeis mano išvaizda. Tačiau noriu kuo greičiau pašalinti visą problemą. Už pinigus sveikatos nenusipirksi. Sveikata yra daug brangiau už bet ką“, – teigia moteris.
Liga – nėra blogo požiūrio į gyvenimą nuosprendis
Sidona sako, kad prieš susergant, bijodavo pagalvoti, ką apie ją pasakys kiti žmonės.
„Juk aš visai neseniai savo trisdešimtą gimtadienį švenčiau su plaukais, pasipuošusi, o trisdešimt pirmąjį lyg beveidė – be plaukų ir antakių.
Žinoma, būna dienų, kai galvoju, kad nežinau kaip sau padėti ir noriu, jog greičiau šitas košmaras pasibaigtų. Bet susigyvenau su tuo – leidžiu sau iš savęs pasijuokti ir sakau, kad gyvenimas yra gražus“, – juokdamasi sako moteris.
Sidona pasakoja, kad kažkada vienoje knygoje perskaitė, jog vėžys atsiranda tada, kai ant kažko labai pyksti.
„Reikia atleisti sau ir kitiems, tada liga atsitraukia. Šiuo metu savo širdyje jaučiu labai didelį dėkingumo jausmą. Manau, kad šios ligos pamoka tokia, kad reikia save mylėti ir negailėti sau laiko. Būna, vieną dieną skubi, eini, o kitą – jau guli.
Reikia nebijoti rizikuoti, šokti, mylėti, dainuoti, linksmintis ir laimingai gyventi, nes niekada nežinai, kada viskas gali pasibaigti“, – mintimis pasidalina Sidona Zinevičiūtė.
