Kas nežino, apie ką aš čia – I. Valinskienė rašo knygą vaikams. Labai gražus ir prasmingas darbas, sakyčiau, ne kiekvienam įkandamas, reikia turėti gebėjimą prieiti prie mažojo skaitytojo, viską sudėlioti taip, kad būtų ir įdomu, ir įdėtų kokią nors prasmingą pamoką į galvą, ugdytų.
„Protu nesuvokiama“
Žmogus ėmėsi rašyti knygą, papasakojo, kad viena jų bus apie išgelbėtą benamį gyvūną, apie ką bus kitos dar neatskleidė, bet nesuprantu tik vieno – nuėjus į komentarų skiltį atrodo, kad žmonės net neskaito iki galo, kas parašyta, ir pradeda komentuoti absoliučius vėjus. Tiesiog, protu nesuvokiama.
Komentarų skiltys išvis tapo „vienas apie batus, kitas apie ratus“ – rašo, kad tik rašyti, nesvarbu, ką, nesvarbu, kaip, svarbiausia peikti ir parodyti, kad va, ir aš galėčiau, šiuo atveju, knygą parašyti. Tai imkit, rašykit, kas jums trukdo? Kai parašysit, išleisit, tada ir girkitės, o dabar visi greiti pasigirti, kad „ir aš sugebėčiau“, ir sėdėti rankas sudėjus.
Man norisi tik džiaugtis, kad žmonės nebijo imtis naujų veiklų, išnaudoti savo kūrybinį potencialą – sako, esam gyvi, kol yra pirmų kartų. Tai ir išnaudokim juos, o jei baiminamės imtis kažko patys, tai bent nekaišiokim kitiems pagalių į ratus. Šlykštu matyti, kiek pagiežos turi kai kurie ir kaip bjauriai ją išlieja.
Taip, kad sveikinimai I. Valinskienei žengiant nauju keliu, o visiems pavyduoliams ir visų galų meistrams palinkėsiu daugiau džiaugsmo gyvenime, kad net nesinorėtų svaičiotis nepagrįsta kritika.
Autorius: skaitytoja Miglė
