Taigi, šį rudenį vyks mano pusbrolio vestuvės. Tiesą pasakius, su pusbroliu ilgą laiką bendravome artimai, kartu su vyru dažnai pasikviesdavome jį į svečius, be to jis yra mano sūnaus krikšto tėtis. Tačiau viskas pasikeitė, kai jis susirado naują merginą, dabartinę sužadėtinę Kristiną.
Kristina tikrai nėra pėsčia, laiko mano pusbrolį stipriai po padu, tačiau šiandien ne apie tai. Esu ne kartą pastebėjusi, kad Kristinai nepatinka nei mano, nei apskritai kieno nors vaikai, o ir pati yra ne kartą pasakiusi, kad jai „vaikai kelia šleikštulį“. Taip, čia jos tiksli citata.
„Cirkas, ne kitaip“
Tačiau, kai Kristina su mano pusbroliu paskelbė apie vestuves, nė pagalvoti negalėjau, kokį cirką jie surengs. Gavusi jų vestuvių pakvietimą vos nenualpau. Apačioje puikavosi eilutė:
„Mieli tėveliai, į šventę prašome atvykti be vaikų“.
Kaip šitaip galima išskirti šeimas? O ką, mano pusbrolis nenorėtų, kad jo vestuvėse dalyvautų jo septynmetis krikšto sūnus? Akivaizdu, kad ne. Juk tai ne kūdikis, ne mažas vaikas, kuris verktų, trukdytų šventę.
Be to juk vaikai yra tyriausias Dievo kūrinys, tai kodėl gi reikia juos „mesti per bortą“?
Vaikas klausia, kada galės pamatyti savo dėdes vestuves, o kaip man jam pasakyti, kad jis šventėje nepageidaujamas? Kažkoks absurdas, tokios šventės – cirkas, ne kitaip.
Autorius: skaitytoja Simona
