Kasmet birželio 22–24 dienomis Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Ši trumpiausia naktis nuo seno yra sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Anksčiau lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę, tik į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Jono varduvėmis.
Magiškas laikotarpis iki pat 29-os dienos
Etnologė Eglė Valentė sako, kad Joninių arba kitaip Rasų šventė pasaulyje yra minima tikriausiai nuo tada, kai planetoje vos tik atsirado žmogus. Mat šią dieną gamtos ir žmogaus ryšys yra toks stiprus, kad jo sunku ir nepajausti.
„Tai metas, kai saulė yra pačiame aukščiausiame savo stovėjimo taške. Birželio 21–29 dienomis būna pačios ilgiausios dienos, būtent šiuo periodu nuo pačių seniausių laikų ir buvo švenčiamos Rasos–Kupolės. Tai metas, kai gamta yra labiausiai kupina savo gyvybės, jėgų, žydėjimo ir viso augimo pike“, – pasakoja etnologė.
E. Valentė ganėtinai gražiai šią šventę pavadina slenksčiu, kuris iš žydėjimo pereina į sėklos brandą, derlių. Pasak etnologės, žmogus ir gamta yra be galo tapatūs ir ne tik tie, kurie gyvena arčiau jos. Būtent Joninių išvakarėse ir dieną kiekvienas iš mūsų gali gamtoje pasijusti tarsi visumos dalis.
Ritualai Joninių naktį būtini
Beje, etnologė pabrėžia, kad Jonines arba Rasų šventę minėti tikrai nebūtina tik birželio 24-ąją. Mat visas šis laikotarpis iki pat birželio 29-osios yra magiškas ir bet kuri pasirinkta diena bus tinkama atlikti senoviniams papročiams. Paklausite, o kam gi reikia tų Joninių apeigų? Etnologė ir tam turi atsakymą, kuris yra ganėtinai paprastas:
„Kaip ir per šv. Kalėdas, Kūčių vakarienės metu valgome, atliekame ritualus, lygiai tas pats galioja ir Rasų šventės metu. Ką suvalgai, tuo ir esi. Mūsų atliekami ritualai yra magiški veiksmai. Jie padeda mums geriau įsivardinti save, pagražinti mūsų vidų. Jie skatina mus pažinti save ir atsiskleisti paparčio žiedu, kuris yra kiekvieno mūsų viduje“.
Joninių vainikas – vidinė mūsų karūna
Daugeliui Joninių naktis neįsivaizduojama be vainikų. Būtent juos mes piname iš įvairiausių lauko augalų ir gėlių. Etnologė sako, kad toks ant galvos dedamas vainikas mums kiekvienam atstoja tarsi vidinę tiarą:
„O kas yra tas vainikas? Tai tas pats, kas karaliaus karūna. Tokiu būdu mes įprasminame ir įvardijame nimbą, savo karūną. Štai, koks grožis yra apie mane, ką aš skleidžiu ir ką aš pasirinkau“, – sako pašnekovė.
Pinamoje puokštėje – ateities ženklai
Tiesa, ne visos moterys iš augalų ir gėlių pina vainikus, kitos pasirenka kurti tradicinę devynių žolynų puokštę, vadinamąją kupolę. Anot etnologės, tokiu būdu mes išsipranašaujame, kas mūsų laukia ateinantį pusmetį ar net visus metus.
„Tai ne Zodiakas, bet štai žolynų kalva pasako apie mus, mūsų veiksmus ir ateitį. Kokį augalą, gėlę nusiskyniau, tai tas manyje augs, žydės ir kalbės. Tai atskleidžia ir parodo mums, kas šiandien mes esame“, – priduria E. Valentė.
Tam, kad teisingai suprasti visų žolelių reikšmes ir saugomas paslaptis, tokių tradicinių švenčių metu būna kviečiamos žolininkės ir žiniuonės, kurios žino augalo prasmę, esmę ir gali gražiai apie jį papasakoti.
Pasak E. Valentės tokie atliekami būrimai gamtoje turi tik teigiamą prasmę ir jokių neigiamybių čia nėra. Mat dabar yra stebuklingas gamtos piko metas, kuriame tvyro gausybė teigiamų emocijų.
Deginami laužai – pamirštama praeitis
Joninių naktis dažnam neįsivaizduojama be deginamų laužų. Mat nuo seno tikima, kad šiąnakt būtina peršokti per laužą ir taip sudeginti viską, kas buvo praeityje. Manoma, kad tuomet žmogus apsivalo ir visas neigiamas emocijas paleidžia dūmais.
Būtent dėl to yra populiarus ir kitas paprotys – per Jonines eiti į pirtį. Etnologė pasakoja, kad lygiai taip pat, kaip gyvatės išnyra iš senos savo odos, tą reikia padaryti ir žmogui. Todėl ėjimas į pirtį simbolizuoja apsivalymą, švarą ir pasiruošimą naujam sėkmingo gyvenimo etapui.
Vainikai vandenyje – ryšys su protėviais
Joninių naktį galima pastebėti ne tik deginamus laužus, bet taip pat ir plukdomus vainikus su žvakėmis vandenyje. O štai ir čia slepiasi ganėtinai simboliška prasmė. Pasak etnologės, mes taip susijungiame su mūsų buvusiomis kultūromis.
„Deginami vainikai su žvakėmis ir paleidžiami vandeniu, tai mūsų ženklas ir žinia protėvių pasauliui. Visą tai, kas yra po vandeniu, tai yra jau buvę. Žinią mes siunčiame protėviams, mirusiesiems, gentainiams, mokytojams ir draugams.
Tai tas pats, kas šv. Kūčių metu prie stalo mes turime visus savo artimuosius šalia. Šis bendravimas su buvusia kultūra yra be galo svarbus ir stiprus, žiūrėdami į tolstančias plaukiančias liepsnas, mes tarsi susiliejame ir kalbame su visa praeitimi. Tai padėka visiems, kurie šią kultūrą mums paliko“, – pasakoja E. Valentė.
Paparčio žiedo ieškojimas – poros susiliejimas
Stebuklingą Joninių naktį bene didžiausia atrakcija tampa paparčio žiedo ieškojimas. Etnologė sako, kad tai dar vienas būdas savyje atrasti visažinystę ir taip susilieti su gamta:
„Kartais jį sekasi surasti, o kartais ir ne. Kitą vertus, paparčio ieškojimas nebūtinai turi vykti po vieną, tai gali vykti ir poroje. Joninių naktis tai metas, kai labiausiai yra išsiskleidę žiedai, tai jaunimo metas, kurie yra brandoje. Jiems laikas vesti ir tekėti. Todėl nieko keisto, kad šio žiedo ieškoma dviese, poroje. Kartais jį atranda, kartais ne. Lai šis žiedas būna pastebėtas ir žydi kiekviename iš mūsų“, – šypteli etnologė.
