M. Chorošej-Anoškienė juokiasi, kad apie savo pirkinį galėtų kalbėti ir kalbėti – pora labai džiaugiasi savo naujais namais nedideliame gatviniame kaimelyje Trakų rajone. Ir visai nebaisu, kad čia dar laukia daugybė darbų – šią vietą jie jau vadina savo namais.
29-erių Marija ir 30-ies Laurynas visą gyvenimą gyveno Vilniuje, Laurynas vasaras leisdavo pas močiutę kaime, o Marija su juoku sako, kad vis brūžindavo asfaltą – nė vienas jos senelių negyveno kaimo vietovėje.
Gal nieko ir nebūtų keitę, bet abu rado naują hobį – kanopinių gyvūnų, kurie meta ragus, t. y. stirnų, briedžių, elnių – ragų ieškojimą.
„Pastebėjome, kad vis daugiau laiko praleidžiame miške, savaitgaliais ir laisvu laiku bėgame iš buto, nes mieste vis buvo maža vietos, važiuodavome kur nors už miesto. Nusprendėme, kad atėjo metas visam laikui keltis toliau nuo miesto“, – kaip kilo idėja prisiminė Marija.
Sodybos paieškos truko metus
Buvo vienas „bet“ – išsikėlė sau tikslą neįsiskolinti bankams didelių sumų, sodybą įsigyti iš santaupų, o, kaip pati sako, niekas neatėjo, nepadavė lagaminėlio ir nepasakė: „Prašom jums milijonas, pirkite, ką norite“. „Mes buvome realistai, pirkome pagal savo kišenę“, – šypteli pašnekovė.
Nusistatę ribas, kad gali įsigyti būstą, kurio vertė siekia iki 40 tūkst. eurų, jie leidosi į paieškas, kurių metu netrūko nei kuriozų, nei nusivylimų.
„Manau, labai suprantama, kad už tokią sumą arba tu eisi į tualetą kažkur lauke, arba stoge bus skylė ar dar kas negerai. Mūsų ieškojimai truko apie metus laiko, vieną namuką mums nugvelbė iš panosės, žiūrėjome ir kitą namelį, į kurį įėję aiškiai matėme, kad stoge yra skylė, apie kurią niekas neįspėjo. Matėme visokių variantų“, – su juoku prisimena M. Chorošej-Anoškienė.
Galiausiai į akį krito senas rąstinis namukas Madžiūnų kaime. Nors, kaip prisimena, jis turėjo ir savų pliusų, ir savų minusų. Pastarieji vos neatbaidė nuo naujojo pirkinio:
„Didžiausias minusas buvo kiemas. Kai jį pamatėme, galvojome, gal tiek to, nes buvo mažas, siauras takeliukas iki durų, o aplink jį – lysvės, šiltnamiai iš senų langų, kuriuos net išardyti sunku. Mes tikrai nemažai galvojome prieš pirkdami šį namelį.“
Tačiau susidėlioję visus minusus ir pliusus, kurių taip pat netrūko – namelyje jau buvo vonios kambarys ir tualetas, pamatas buvo tvirtas, žinant, kad namas statytas 1930 m. – po Lauryno 30-ojo jubiliejaus jie pasiėmė naujųjų namų raktus.
„Atsiėmę raktus turėjome lygiai mėnesį išsikelti iš Vilniaus ir persikelti gyventi į Madžiūnus. Mėnuo buvo labai intensyvus, jis prabėgo kaip trys dienos – akys mato, rankos nori daryti, bet ne viską spėji, nes dar turi butą, iš kurio turi išsikelti, o ten, kaip tyčia, sugedo liftas. Mes gyvenome visiškame chaose“, – juokiasi Marija.
Šimtametėje sodyboje – pokyčiai
Jiems, galima sakyti, nuskilo, kad vasara nepašykštėjo gerų orų, tad leido atlikti daugybę darbų, pirmiausia – atlaisvinti kiemą: „Kai įsikėlėme čia gyventi, atsikeli ryte – vieną lysvę sugriauni, atsikeli kitą – jau žiūrėk šiltnamio nebėra. Mes po truputį krovėme šiukšlių kalną, kuris galiausiai tapo šiukšlių Everestu. Jo jau nebėra, didžiąją dalį esame išvežę – galime laisviau ir lengviau kvėpuoti.“
Tvarkantis teko galimybė ir kiek prasiardyti namo rąstus. Marija neslepia – abu su vyru nustebo ir nudžiugo, nes rąstai dar gan sveiki ir tvirti. Kadangi pastato būklė nebloga, jie ėmėsi ir vidaus tvarkymo darbų – verandoje įsirengė miegamąjį, persidažė sienas, susitvarkė langų apvadus, nes labai norėjo, kad jie būtų tokie, kokie buvę – balti, o jau buvo apsilaupę.
„Kol kas pasikeitimai labai minimalūs, bet jie vyksta. Kol jie yra gan simboliški, labai daug į juos neinvestuojame, nes žinome, kad ateityje laukia daug didesnės investicijos, todėl tvarumo klausimas yra labai svarbus“, – sako Marija.
Kone visi jų sodyboje esantys baldai surinkti iš atiduotuvių ir prikelti naujam gyvenimui, kai kurie dar laukia atnaujinimo. Pašnekovė šypsosi – norint viską pasidaryti patiems, tai įmanoma, bet reikia daug laiko ir jėgų. Tenka susitaikyti ir su tuo, kad ne visada viskas pavyksta taip, kaip norisi:
„Vienas pirmųjų daiktų, kuriuos pasiėmėme, buvo stalas. Bandžiau jį atnaujinti, bet paviršius kaip lipnus, taip lipnus ir nieko su juo nepadarysi. Kažkur buvo padaryta klaidų. Nežinau, kur, bet yra kaip yra. Stalas nėra labai sėkmingai pakeistas, bet vis tiek savo funkciją puikiai atlieka, tiesiog dabar turi staltiesę, kuri puikiausiai slepia jo netobulumus.“
Marija pastebi – kartais pakanka baldą perdažyti, patvarkyti neveikiančius mechanizmus, pakeisti rankenėles į naujas, vienodas ir net skirtingi baldai tampa vientiso interjero dalimi ir kuria jaukumą. „Prisilietus prie daikto, atlikus bent menkiausią pakeitimą iškart jaučiasi, kad daiktas savas“, – šypteli.
Vonią atnaujino panaudodami tai, ką turėjo
O štai kai kurie remonto darbai jų namuose įvyksta visai neplanuotai – taip jie atnaujino vonios kambarį. Pradėjus keistis vaizdui kituose kambariuose, užėjus į vonią ji vis atrodydavo ne sava, be to, kartą Marija pastebėjo, kad po plastikinėmis dailylentėmis matyti medinės dailylentės.
„Vyrui užsiminiau, kad įdomu, ar visur yra medinės dailylentės ir ar joms viskas gerai. Žinojome, kad tame kambaryje seniau buvo virtuvė, buvo didelė rizika, kad kuris kampas gali būti nukentėjęs ar supelijęs, juk tai mediena, visko gali būti.
Vieną vakarą nežinau, kodėl, apimti kažkokio azarto net nepastebėję pradėjome lupti plastiko dailylentes. Nulupti nebuvo sudėtinga, bet kiek buvo laimės, kai pamatėme, kad visos lig vienos yra sveikos! Mus iki šiol kankina klausimas, kodėl jos buvo paslėptos“, – nusijuokia moteris.
Darbo buvo nemažai – visas dailylentes teko šveisti dratiniu šepečiu, vėliau kruopščiai šlifuoti, galiausiai – dengti jachtų laku, kad apsaugotų medieną nuo drėgmės. „Kol kas esame labai patenkinti rezultatu, o toliau matysime, kaip mums seksis su mediena“, – priduria Marija.
Visų kambarių atnaujinimui sutuoktiniai naudoja tai, ką turi – sako, dar pirkdami sodybą išsikėlė tikslą ją atnaujinti kuo tvariau. Jau, ko gero, būtų nelengva suskaičiuoti, kiek darbų atlikta panaudojant jau turimas medžiagas.
Vis tik, tai dar ne pabaiga, ateityje sako griebsiantys jautį už ragų ir renovuosiantys namą, kad atkurtų jį tokį, koks ir turėjo būti.
„Nenorime iš šios sodybos padaryti šiuolaikinio meno centro, tikrai nenorime griauti ir statyti stiklinio namelio ar kažko panašaus. Norime išsaugoti tai, kas jau buvo daryta žmogaus, kuris jį statė.
Konsultuosimės su išmanančiais žmonėmis, kad kuo labiau sodybą paversti būtent tokia, kokia ji turėjo būti nuo pat pradžių – palikti kuo daugiau autentikos, nes tokių kaimų, kaip mūsų, apskritai nedaug likę, visos sodybos čia labai panašios – senos, lietuviškos. Norėtųsi, kad taip ir išliktų. Nenorime bėgti nuo senovės, norime ją išlaikyti ir išsaugoti“, – ateities planus dėstė M. Chorošej-Anoškienė.
