Savo keliones ir nuotykius prosenelės sodyboje merginos fiksavo savo „TikTok“ paskyroje „ciairdabar“. Šiuo metu bičiules seka daugiau nei 46 tūkstančiai žmonių.
Prieš tai keliavote po pasaulį. Kur buvote?
Iveta: Pradėjome nuo Indijos, ten baigėme jogos mokslus. Tada keliavome į Lotynų Ameriką. Visos kelionės truko pusantrų metų. Keliavome vis žemyn Lotynų Amerikos regionu: nuo Kosta Rikos į Kolumbiją, Ekvadorą ir Peru. Paskutinėje stotelėje pasilikome pusei metų, nes mums ten patiko.
Amanda: Galbūt būtumėme ilgiau pasilikę Lotynų Amerikoje, bet kelionės pabaigoje pajutome labai stiprų jausmą, kad reikia grįžti į Lietuvą. Keista buvo tai, kad Lietuvoje anksčiau negyvenome, nes augome Airijoje. Grįžimas į Lietuvą buvo didžiausias žingsnis, kurį padarėme.
Kaip dėliojosi jūsų grįžimo planas?
Amanda: Įdomiausia apie grįžimą yra tai, kad kelionių metu pajutome vidinį šaukimą grįžti į tėvynę, būti čia, dalintis tuo, ką turime. Tuomet svarstėme, kur Lietuvoje gyventumėme. Žinojome, kad Ivetos senelė turi butą Šiauliuose. Galvojome apie Vilnių, Kauną. Tada paskambino mano senelė, kol buvome kelionėje, ir pranešė mums, kad yra tuščia prosenelės sodyba. Ją senelė planavo parduoti, nes manė, kad niekas neketina joje gyventi, bet dėl visa ko paskambino man pranešti. Aš labai apsidžiaugiau, sakiau: „Oho, ačiū Dievui“.
Iveta: Mes nuo pat kelionės pradžios manifestavome sodybą. Norėjome Kosta Rikoje nusipirkti savo žemės lopinėlį ir jame galėti sau užsiauginti kelias daržoves bei gyventi gamtoje, atsiskyrus.
Amanda: Ir būtent tuo metu sužinojome, kad yra sodyba Lietuvoje. Man tiek daug jausmų sukėlė šis įvykis. Prieš tris metus numirė mano prosenelė, kuriai priklausė sodyba. Pamenu, kad leisdavau vasaras sodyboje. Bet ne tik aš, o ir mano senelė, ir mama būdamos mažos. Tad mes prosenelės sodyboje dabar įrengėme šventyklą, kurioje anksčiau buvo pobūvio salė. Ten tvarkėme krosnį ir atitraukėme seną spintą. Kitoje baldo pusėje atradau užrašą, kuriame mano mama būdama maža užrašė savo vardą. Tad ši žemė mus stipriai susiejo su protėviais.
Kaip aplinka pasitiko jūsų norą grįžti į Lietuvą?
Iveta: Niekada gyvenime nepaminiu šito fakto, bet gavome labai daug energetinio palaikymo iš visatos. Juk užsinorėjus grįžti atsirado sodyba, „TikTok“ platformoje auditorija pasipildė lietuviais, kurie išreiškė labai daug palaikymo. Žinojome, kad turime kažkokią pradžią. Pamenu, kad vėliau mano senelė paskambino, nes ji nerimavo dėl mūsų su Amanda, ką mes toje Lotynų Amerikoje veikiame. Aš jai pasakiau, kad planuojame sugrįžti į Lietuvą. Tai ji sakė: „Važiuokit, važiuokit, aš jums nuo buto raktus duosiu“.
Amanda: Ivetos senelė sakė: „Svarbu ne Lotynų Amerikoje, ne Indijoje su tais šamanais“ (juokiasi).
Kai atvykote į Lietuvą, prosenelės sodyba jau kelis metus buvo negyvenama. Reikėjo nemažai pastangų įdėti, kad galėtumėte ten įsikurti. Ar kilo sunkumų?
Iveta: Grįžus į čia pamatėme, kad gyvenimas labai primityvus: nėra vandentiekio, kūrenama krosnis, kad būtų galima sušilti. Primityvus gyvenimas.
Amanda: Tačiau, mums grįžus iš džiunglių, sodyba atrodė kaip penkių žvaigždučių viešbutis.
Iveta: Senelė netikėjo, kad mes čia gyvensime, joje buvo šalta, pilna voratinklių. O mes įėjome ir pasakėme, kad viskas bus gerai.
Amanda: Mums grįžus iš džiunglių ir pamačius, kad yra lovos, kambariai, tai atrodė fantastika. Senelė davė mums tris dienas čia, tikrai netikėjo, kad pasiliksime.
Kaip tuomet sekėsi įsikurti?
Iveta: Pirmosios trys dienos nebuvo lengvos, nes atsikraustėme kovo mėnesį, buvo šalta. Žiemos nebuvome matę tris metus. Buvo reikalų. Bet džiaugėmės, kad turėjome gerą palaikymą: Amandos senelė gyveno penkiolikos minučių kelio atstumu nuo mūsų. Ten galėjome išsiskalbti rūbus. O vasarą pasistatėme dušą lauke, kaip Balyje, po medžiais. Smagiai įsigyvenome. Čia daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai atvykome. Tvarkėme kambarius, įsirengėme palėpę, kuri būtų burtų ir magijos buveine.
Lietuvoje žmonės ir gamta stipriai skiriasi nuo jūsų apkeliautų kraštų. Ar susidūrėte su kultūriniu šoku?
Amanda: Kai grįžome į Lietuvą, tai buvo prie ko priprasti. Lietuvoje buvome ilgai negyvenę. Kelionėse šviečia saulė, visi laimingi, dvasiški, sąmoningi, visur meilė ir šviesa. Grįžome į Lietuvą, norėjome skleisti meilę ir šviesą, bet visos pagrindinės temos Lietuvoje – karai, pinigai ir kainos. Reikėjo susipažinti su Lietuva, žmonėmis, aktualijomis. Bet dabar jau esame už tikrumą, kuriuo pasižymi lietuviai.
Iveta: Čia jautėsi agresyvesnė kolektyvinė sąmonė. Vakar skaičiau straipsnį apie miškų kirtimą Lietuvoje, o medžių kirtimas padaro mūsų emocinį foną padaro labiau agresyvų. Įvairovės medžių nėra tokios kaip anksčiau, tad kolektyvinė sąmonė labiau atsiskyrusi nuo gamtos ir jaučiasi daugiau agresyvumo.
Ar kultūrinis šokas grįžus į Lietuvą buvo sunkiausia dalis?
Iveta: Buvo sunkesnių dalykų, prie ko reikėjo priprasti. Mes grįžome į visiškai kitokį gyvenimo būdą, jis labai skyrėsi nuo pamokų, kurias išmokome Lotynų Amerikoje. Grįžti čia ir skleisti savo žinutę buvo sunku.
Amanda: Aš neapibūdinčiau to kaip tik su Lietuva susijusių aspektų. Bendrąja prasme, grįžti į Europos visuomenę, kur viskas yra apie materialią vertę, korporacijas, darbą ir pinigus, nėra lengva.
Iveta: Sunkiausia buvo priprasti prie Lietuvos, kaip šalies, padėties. Realiai buvo šokas pamatyti kainas čia, už kiek daug dalykų reikia mokėti. Čia sunkiau gyventi nei kitur, o kainos didesnės.
Amanda: Dėl to nenuostabu, kad viskas sukasi apie materiją, kaip išgyventi. Jaučiasi didelis nesaugumo jausmas, visi nori išgyventi. Mes taip pat bandėme jaustis saugiai, galvojome, ką daryti dėl finansinio saugumo.
Kaip tuomet kaime išgyvenate jūs? Galbūt pavyksta užsidirbti iš kuriamo turinio „TikTok“ platformoje?
Iveta: Mes darome renginius, vedame jogos užsiėmimus. Dirbame.
Amanda: Iveta prie mūsų finansinio saugumo prisideda labiau. Aš turėjau savo santaupų.
Iveta: Iš kuriamo turinio neuždirbame nė kiek. Aš anksčiau dar dirbdavau nuotoliniu būdu. Tada administruodavau socialinius tinklus. Bet šiuo metu prie pajamų gavimo stipriai prisideda rengiamos stovyklos ir renginiai, vykstantys mūsų sode.
Kas jums kaime buvo sunkiausia?
Amanda: Vasarą viskas sekėsi puikiai. Visi, kas atvažiuodavo, vartodavo tokius žodžius kaip „rojus“ ar „portalas“. Pamiršdavome, kad egzistuoja kitas pasaulis. Bet, kai atėjo šaltasis sezonas, reikėjo kūrenti krosnį, šildytis vandenį norint nusiprausti, tai reikėjo priprasti.
Iveta: Vienu momentu buvau pavargusi nuo viso to. Viskas, ko tu nori, kainuoja laiką. Tarkime, nori nusiplauti rankas, tai turi nueiti iki šulinio, parsinešti vandens ir tik tada galėsi nusiplauti. Vargina visas procesas. Bet prieš kelias dienas pajutau kažką kito. Pas mus lauke yra tualetas. Pamenu, ėjau į lauko tualetą ir taip nuoširdžiai pirmą kartą susiliejau su gamta. Ten pajunti tokį intymų ryšį su aplinka, juk reikia išeiti į lauką, pajusti gryną orą, susilieti su kiemu. Pasijauti gyvas.
Amanda: Aš neseniai irgi pajutau tą malonumą. Vakare darėmės valgyti, užsikūrėme laužą ir išėjome visi į lauką. Va taip mes vakarieniavome pirmadienio vakarą. Turėti galimybę vakarieniauti prie laužo pirmadienio vakarą yra kažkas tokio.
Socialiniuose tinkluose buvote patalpinusios įrašus, kuriuose repuojate. Kokiomis dar linksmybėmis užsiimate kaime?
Iveta: Pasidalinsiu tokiu juokingu faktu apie mus. Mes vadinamės „čia ir dabar“, nes taip greitai keičiamės ir evoliucionuojame, kad supratome, jog žmogui ribų nėra. Anksčiau dirbome darbus nuo devynių iki penkių, paskui tapome jogos meistrėmis, vėliau reiki meistrėmis. Tarp viso to išmokome darbo su augalais ir pradėjome domėtis žolininkyste. Amanda nuo paauglystės rašo eilėraščius. Bet aš niekada neturėjau noro kažką įrašyti. Maniau, kad nemoku to daryti. Kaip ir Amanda manė, kad nemoka dainuoti. Tai einant tuo kelionių ir savęs pažinimo keliu Amanda ėmė dainuoti, aš pradėjau rašyti.
Amanda: Kai padėjome viena kitai atsiverti, supratome, kad visa tai galime. Vieną dieną galime būti mechanikėmis, kitą dieną – dainininkėmis.
Savo įrašuose teigiate, kad jūsų vakarėliai apsieina be alkoholio. Kaip tuomet atrodo jūsų linksmybės?
Iveta: Mes alkoholio nevartojame. Mūsų vakarėliai labai linksmi ir be to. Mėgaujamės maistu, geriame kakavą arba skanius vaisinius kokteilius. Bet dažniausiai geriame kakavą, ji mums yra tarsi pasilepinimas. Mano nuomone, gerai paruošta kakava gali atverti širdį, suteikti energijos. Tai yra mūsų pats gražiausias ir skaniausias gėrimas. Mes juo tikime ir linkime visiems švęsti gyvenimą paprastai, kaip vaikystėje.
Kas jums kaime labiausiai patinka?
Amanda: Buvimas gamtoje. Nepalyginsi buvimo mieste ir buvimo kaime. Ypač tai pajauti, kai sąmoningai atkreipi dėmesį į savo vidinę savijautą šiose dvejose terpėse. Iškart jaučiasi skirtumas. Čia vienkiemis, tai jaučiasi laisvė, gyvastis, galimybė garsiai juoktis, verkti, klykti, šokti, dainuoti, kurti. Lengva susitelkti į save, išgirsti save. Nėra išorinių dirgiklių, kaip mieste: ekranų, pasiūlymų. Čia galime sugrįžti į savo esmę ir ryškiai save girdėti ir išreikšti.
