Kūdikio netektis, rodos, atima viską – dūžta visos svajonės ir vizijos, susikurtos galvoje. Giedrė su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalino jautriais išgyvenimais, kuriuos į jos gyvenimą atnešė perinatalinė mirtis – kūdikio netektis nėštumo pabaigoje.
Tai buvo antrasis moters nėštumas. Tuo metu rodėsi, kad viskas klostosi kuo puikiausiai, nors dėl sukausčiusios pandemijos ir būdavo sunkiau patekti pas medikus, tačiau visų patikrų metu iš specialistų lūpų pasigirsdavo žodžiai, kad viskas gerai.
„Vizitų metu kartodavo, kad viskas gerai. Mano nėštumo rodmenys buvo geri, gimdymas buvo numatytas 2020 metų rugsėjį“, – pasakojo pašnekovė.
Atsakymų neranda iki šiol
38 savaites visi tyrimai rodė, kad vaisius vystosi puikiai. Kol vieną naktį Giedrė pajuto, kad pilvelyje auganti dukrytė nebejuda. Apsilankymas ligoninėje baigėsi ne taip, kaip visi tikėjosi. Pabandžius pamatuoti kūdikio tonusus, atlikus tyrimą ultragarsu gydytojai tepasakė, kad mergaitės gyvybę užgeso, ji nustojo judėti.
„Tuo metu ji jau galėjo gimti, aš galėjau ją sūpuoti ant rankų gyvą ir sveiką... Faktas, kad mano kūdikis mirė, netilpo galvoje. Viskas dužo. Supratau, kad turiu padaryti tai, ką turiu, vien dėl to, kad išgyvenčiau dėl kito savo vaiko, kuris laukia namuose“, – graudinasi Giedrė.
Ji pasakoja žinojusi, ką reiškia netekti kūdikio ankstyvuosiuose nėštumo mėnesiuose, tačiau niekas neparuošė tam, kad kūdikio gyvybė gali užgesti jam dar nė neišvydus šio pasaulio. Juolab, net medikai negalėjo pasakyti, kodėl taip nutiko:
„Atlikus tyrimus išvada buvo tokia, kad placenta suteikė kūdikiui nepakankamai maisto medžiagų. Bet kodėl tai įvyko taip staiga – aš nežinau, iki pat šiandien neturiu atsakymo.“
Situacijos nepalengvino ir tai, kad nepaisant visų aplinkybių teko pagimdyti vaiką. Vaiką, kurį jau ruošėsi sūpuoti ant rankų, tačiau vos spėjus pasisveikinti laukė atsisveikinimas.
„Personalas tuo metu tikrai labai gražiai elgėsi, stengėsi globoti rūpesčiu, bet aš vis klausiau, gal man galėtų padaryti cezario pjūvį. Kai esi pagimdžiusi vieną sveiką kūdikį, sunku įsivaizduoti, kaip galima gimdyti negyvą kūdikį.
Ligoninės personalas pasakė, kad tikrai nedarys cezario, teks pagimdyti natūraliai, nes cezario operacija yra moters žalojimas. Teko susikaupti ir atlikti tai, ką turėjau atlikti“, – sunkiausius momentus prisimena Giedrė.
Norėjosi slėptis nuo viso pasaulio
Kaip pati sako, tuo metu didžiausia paguoda buvo tai, kad vyras gimdymo metu galėjo būti šalia. Visgi, su kiekviena diena darėsi vis sunkiau...
„Baisiausia buvo išeiti iš ligoninės tuščiomis rankomis. Aš išėjau visiškai viena. Tiesiog paklausiau, ar galiu išeiti sekančią dieną po gimdymo, man pasakė „taip“.
Išėjau absoliučiai viena, be jokios informacijos, be jokio suvokimo, kaip man toliau gyventi. Atsistojau ir išėjau. Dabar tai atrodo taip siaubinga... Išeiti iš gimdymo namų, kur girdi verkiančius kūdikius, žinoti, kad pagimdei negyvą vaikelį ir išeiti be nieko, be jokios perspektyvos, be jokios ateities.“
Ji priduria, kad be galo svarbu yra iškart sulaukti pagalbos, nuo tos sekundės, kai šeimos išgirsta, kad neteko kūdikio. Visi užplūdę jausmai dažnai išstumia mintis apie pagalbos ieškojimą, o kai kurie nė nežino, kur kreiptis.
„Šeimos, patyrusios kūdikio netektį, turi būti lankomos gydytojų, nepaliekamos nuošalyje nuo pat tos dienos, kai grįžta namo iš ligoninės. Taip, kaip lankomos šeimos su kūdikiu.
Pagalba, kurios dažnai reikia paskatinti ieškotis, būtina. Natūralu, jog didžiuliame skausme ir gedule paskendę tėvai net neturi jėgų ir idėjų ieškoti, kas gali jiems padėti“, – pastebi pašnekovė.
Pirmieji mėnesiai po netekties atmintyje šmėžuoja lyg per rūką, nes visą tą laiką lydėjo neapsakomas skausmas. Be galo sunku buvo ir Giedrės vyrui, ir dukrai, kuriai tuomet buvo 10 metų.
„Vyrui buvo lygiai taip pat sunku, bet jis prižiūrėjo mane, kad tik aš atsilaikyčiau. O aš labai jaudinausi, kaip dukra gyvens toliau. Aš pati savimi tada negalėjau pasirūpinti, galvojau, kaip tuomet padėti jai?“, – graudinasi moteris.
Pirmuosius mėnesius net nebūdavo jėgų išeiti iš namų – vien mintis apie tai būdavo apipinta baimėmis ir net gėda:
„Tada gyvenau daugiabutyje, natūralu, kad visą laiką vaikščiojau su tikrai dideliu pilvuku, kaimynai, kurie pažinojo, žinojo, kad greit gimdysiu. Staiga išeini į lauką ir be pilvuko, ir be vaiko.
Nemoku paaiškinti, kokia apima gėda, baimė, savigrauža. Tai yra jausmų lavina, kuri nesustoja. Atrodo, geriau pasislėpti nuo viso pasaulio, nesirodyti, nes tai yra nepakeliamas sunkumas.“
Dalis širdies visada liks su dukrele
Giedrė sako, kad nepatyrusiems tokios netekties sunku suvokti, kokį skausmą išgyvena šeimos. Ir laikas šiuo atveju negydo, tai įvykis, visam gyvenimui įsirašantis į širdį ir atmintį. Reikėjo drąsos net patiems artimiausiems papasakoti apie tai, kas nutiko.
Draugams apie netektį ji pranešė socialiniuose tinkluose, tai buvo priimtiniausias būdas paaiškinti, kas nutiko:
„Kaip tyčia, labai ilgai niekur neskelbiau, kad laukiausi. Ilgai nieko nesakėme, bet vėliau įsidėjome labai gražią nuotrauką iš šeimos fotosesijos. Sulaukiau labai daug dėmesio, sveikinimų ir po nepilno mėnesio gimė negyvas kūdikis...“
Šeima, tėvai, artimieji, artimiausios draugės tapo ramsčiu – iš jų Giedrė visada sulaukė palaikymo, dėmesio, supratingumo.
„Dalis širdies yra su lauktu kūdikiu, bet yra dėl ko gyventi. Mano dukros, vyro, artimųjų ir draugų palaikymas labai daug duoda. Aš neįsivaizduoju, kaip kiti žmonės pasirenka apie tai nekalbėti, sugeba tai išgyventi vieni, užsidaryti savyje.
Tai yra nepasakomai didelė skaudi žaizda, kurią gali išgydyti tik dėmesys, supratimas ir suvokimas, kad esi ne viena, patyrusi tokią skaudžią netektį“, – svarsto pašnekovė.
Giedrė atvirauja, kad didelės pagalbos sulaukė ir iš psichologės Kristinos Navickienės, jei ne ji, nežinia, kaip viskas būtų vykę toliau.
„Man netilpo nei galvoje, nei širdyje, kaip man toliau gyventi. Aš ieškojau informacijos ir radau Kristinos kontaktą, jos sukurtą puslapį, ten perskaičiau kitų mamų istorijas. Dalis jų, atrodo, papasakotos mano lūpomis.
Supratau, kad tai yra žmogus, į kurį aš privalau kreiptis, kitaip man bus tikrai blogai. Kristina buvo tas žmogus, kuris mane iš naujo išvedė į gyvenimą“, – kalbėjo moteris.
Susitaikymui prireikė pusės metų
Prireikė pusės metų, kad Giedrė galėtų ramiai išeiti iš namų. Nors gatvėje pamačiusius mamas su kūdikiais širdį perverdavo nepakeliamas skausmas.
„Į besilaukiančias ir kūdikius labai ilgai buvo sunku žiūrėti. Jeigu pamatydavau gatvėje tokį patį vežimėlį, kokį buvau nupirkusi savo dukrytei, iš karto viskas vėl sukildavo, negalėdavau žiūrėti, nusisukdavau.
Kildavo pyktis, kodėl kitiems išeina, o man ne, nusivylimas savimi... Praėjus dviem metams aš išdrįsau paimti artimų žmonių kūdikį ant rankų. Ne savo, bet kūdikį. Tai, ko aš netekau“, – ašarą nubraukia pašnekovė.
Prabėgo dveji metai, tačiau dieną, kai gimė jos dukrelė, Giedrė negali daryti nieko kito, tik galvoti apie ją:
„Diena, kai ji gimė, rugpjūčio 31-oji, labai simboliška. Jau antri metai visada pasiimu laisvadienį, nes negaliu dirbti, negaliu nieko daryti. Ta diena yra skirta jai.
Tai tarsi ritualas – ramiai pabūti, uždegti žvakutę, parašyti sau prasmingą laišką. Vienaip ar kitaip, tai yra ir mano dukrytės gimimo, ir mirties diena. Kai ta diena baigiasi, aš vėl sugrįžtu į save.“
Su kūdikio netekties skausmu susiduria daugybė moterų, kurioms pagalbos ir palaikymo reikia labiau nei kada nors anksčiau. Giedrė pabrėžia, kad tokioms moterims būtina suteikti psichologo pagalbą nuo pat pirmos minutės, kai sužinoma apie netektį.
Netektį išgyvenusioms moterims ji pataria susikurti ritualus, tinkamai atsisveikinti su vaikeliu: „Susitaikymas galbūt nėra vienintelis svarbus dalykas. Turi atrasti prasmę netektyje, kad ir kaip keistai tai skamba. Tikriausiai tik tas, kas patyrė tokį išgyvenimą, supranta, kad net ir tame turi būti kažkokia prasmė. Tai padeda atsistoti ant kojų, vėl norėti gyventi.“
Daugeliui susidūrusių su kūdikio netektimi reikalinga pagalba. Psichologė Kristina Navickienė įkūrė puslapį kudikionetektis.lt, kur pateikiama informacija, kaip tvarkytis su netektį lydinčiu skausmu, kokių veiksmų imtis netekus kūdikio. Giedrė ragina perskaityti puslapyje pasidalintas kitų mamų istorijas, nes jos padeda suprasti, kad esi ne viena.
