L. Bojarskaitė sako, kad mokslininkai iki šiol nesutaria, kodėl žmonės sapnuoja. Viena teorija, pasak jos, sako, kad sapnai – pasąmoningi troškimai, kurie iškyla į paviršių miego metu. Kita teorija sako, kad tai – dienos patirtys ar emocijos.
„Labai dažnai sapnuose pasireiškia tai, apie ką daug galvoji, kas tuo metu tau yra svarbu. Kita teorija teigia, kad simuliuojame realybę, įsivaizduojame scenarijus, kai bėgame nuo priešų, kad realiame pasaulyje žinotumėme, kaip elgtis.
Šiais laikais, kai nebėra plėšrūnų, dažnai simuliuojame ginčus, socialines situacijas. Kita grupė mokslininkų galvoja, kad sapnai yra tiesiog pašalinis produktas mūsų smegenų ląstelių aktyvumo ir jie apskritai nieko nereiškia.
Kita, man labai įdomi teorija, kad sapnai evoliuciškai išliko, dėl to, kad tie žmonės, kurie sapnuoja, mėgsta dalintis savo sapnais, o tai veda prie stipresnių socialinių ryšių, o socialiniai ryšiai padėdavo pagerinti išlikimo tikimybę“, – sako specialistė.
Nespalvoti sapnai
Pirmiausia, sako L. Bojarskaitė, svarbu suprasti, kad mes nežinome, ar sapnavome spalvotai, ar ne. Vienintelis būdas tai ištirti – apklausti sapnavusį žmogų, tačiau prisiminimai apie tai, ką sapnavome, gali būti kitokie nei pats sapnas.
„Yra didelis skirtumas tarp to, ką iš tikrųjų sapnuojame ir tarp to, ką atsimename. Galbūt sapnavome spalvotai, tačiau spalvų neatsimename.“
Vis dėlto, pasak specialistės, yra įdomi hipotezė, susijusi su televizija ir fotografija. Seni sapnų aprašymai parodė, kad daugumos žmonių, gyvenusių iki televizijos ar fotografijos atsiradimo, sapnai buvo spalvoti, tačiau atsiradus pirmiesiems televizoriams ir fotografijai duomenys pasikeitė.
„1943 metais tyrimas parodė, kad 70 proc. dalyvių pranešė, kad spalvų sapnuose arba nemato, arba mato retai, o tik 10 proc. visada matė spalvas. Tai labai įdomu, nes vėliau, kai atsirado spalvota televizija, 2000 m. atlikti tyrimai parodė, kad rezultatai labai pasikeitė.
17 proc. atsakė, kad sapnuoja nespalvotai, o net 60 proc. atsakė, kad sapnuoja spalvotai. Mokslininkai pradėjo galvoti, kas gali turėti tam įtaką. Ši tendencija labai sutapo su tuo, kad iki televizijos atsiradimo žmonės sapnavo spalvotai, kai atsirado nespalvota televizija ir fotografija sapnavo nespalvotai, o dabar vėl spalvotai“, – sako mokslininkė pridurdama, kad netgi ir dabar atliekamų tyrimų metu pastebima, kad žmonės, vaikystėje žiūrėję nespalvotą televiziją, turi didesnę tikimybę sapnuoti nespalvotus sapnus.
Kodėl sapnuojame košmarus?
Dažnai sakoma, kad sapnuojantis žmogus išsimiega prasčiau, tačiau tai, pasak L. Bojarskaitės, nėra tiesa – tyrimai nerodo, kad sapnai turi įtakos miego kokybei. Vis dėlto, kai kurie sapnai gali sutrikdyti mūsų miegą – tai košmarai.
„Blogas sapnas nėra košmaras, košmaras yra toks blogas sapnas, kai jau iš jo pabundi. Dažniausiai košmarus sukelia stresas ar trauminės patirtys. Mūsų smegenyse miego metu vyksta „emocijų apdirbimas“.
Įsivaizduokime, kad yra emocinis prisiminimas ar trauminė patirtis. Miego metu vyksta procesai, kurie priveda prie emocinio krūvio nuėmimo, kad tas prisiminimas liktų kaip faktas, o ne emocija, kurią tektų vėl ir vėl išgyventi per naujo.
Tai susiję ir su potrauminio streso sindromu – žmonių, turinčių potrauminio streso sindromą, vis pakartotinai išgyvenančių traumą, miegas sutrikęs, būtent dėl to jie negali to krūvio nuimti“, – paaiškino L. Bojarskaitė.
Jei sapne ar košmare matote naują ar nepažįstamą veidą, tai nereiškia, kad nesate to žmogaus sutikę. Tikima, kad žmogaus smegenys negali sukurti naujų, nematytų vietų ar veidų.
„Tai susiję su tuo, ar mes apskritai galime kada nors sukurti ką nors naują? Yra tikima, kad mes negalime įsivaizduoti kažko absoliučiai naujo, ko nesame matę. Visi nauji dalykai yra jau žinomų, matytų detalių kitoks sugrupavimas. Žmonės, kuriuos matome sapnuose, dažniausiai yra pasąmoningai išsaugoti žmonių veidai ar veidų detalės, sudėtos į vieną bendrą veidą“, – paaiškino specialistė.
Stipresnė už košmarą patirtis – miego paralyžius
Dažnai miego paralyžių žmonės įvardija kaip vieną baisiausių patirčių gyvenime, tačiau kas tai iš tikrųjų yra? Miego paralyžius, aiškina L. Bojarskaitė, priskiriamas parasomnijos miegų sutrikimo grupei. Tai būsena, kai prabudęs žmogus yra sąmoningas, suvokia aplinką, tačiau negali pajudinti nei vieno raumens.
Ši būsena dažniausiai trunka kelias sekundes ar minutes, tačiau gali tęstis iki 10 min. „Taip atsitinka dėl to, kad turime dvejų tipų miegus. Yra lėtasis miegas, dar vadinamas giliuoju miegu, ir greitasis arba greitųjų akių judesių miegas, angliškai vadinamas REM miegu“, – pasakoja ji.
Miego paralyžius užklumpa pabudus iš greitojo miego, kurio metu žmonės sapnuoja labai daug ir labai gyvybingai. Tam, kad žmogus nepradėtų sapnuojamų judesių atlikinėti realybėje, raumenys yra paralyžiuojami ir, galima sakyti, atjungiami nuo smegenų.
„Miego paralyžius nutinka, kai prabundame iš greitojo miego, bet paralyžius dar užsilieka. Gali netgi pasitaikyti, kad atrodo lyg pats į save žiūri iš aukščiau, lyg išėjimas iš kūno. Šias būsenas dažniausiai sukelia stresas, įtampa, miego sutrikimai, jei esi ilgą laiką normaliai nemiegojęs, pamaininis darbas, dažniau pasireiškia jauniems ir jautriems žmonėms“, – pasakoja specialistė.
Ji pabrėžia, kad dažnai pasireiškiantis miego paralyžius gali būti narkolepsijos (liga, kai sunku dienos metu neužmigti) požymis, o miego paralyžius dažnai pasireiškia ir žmonėms, kenčiantiems nuo apnėjos (miego metu atsirandantys kvėpavimo sutrikimai).
Labai dažnai miego paralyžių lydi ir baisūs vaizdiniai, figūros ar šešėliai kambaryje, tačiau L. Bojarskaitė sako, kad viską galima paprastai paaiškinti.
„Mūsų smegenims reikia viską paaiškinti ir suprasti mūsų aplinką, kažkokią prasmę suteikti, istoriją sukurti. Kai tu guli lyg ir prabudęs, bet ką tik iš sapno, tai ta siena tarp sapnų ir realybės dar plonytė. Smegenys bando sugalvoti, kas vyksta, o kadangi situacija nėra maloni ir pakankamai baisu, kad esi prabudęs ir negali pajudėti, smegenys pradeda kurti istorijas iš to, ką esi girdėjęs, matęs ar skaitęs“, – paaiškina specialistė.
Jei paralyžius kartojasi dažnai, L. Bojarskaitė pataria kreiptis į gydytojus, tačiau kartais užtenka tiesiog sumažinti stresą bei įtampą, rūpintis miego higiena, o miego paralyžiui atsitikus svarbiausia stengtis išlikti ramiems ir bandyti pabusti, pajudinti raumenis.
„Geriausiai padeda, kai kitas žmogus pažadina. Jei gyveni su kitu žmogumi reikėtų paprašyti, kad jis, pamatęs, kad tau yra miego paralyžius, kažkaip gražiai pajudintų ir išbudintų. Paprastas prisilietimas geriausia padeda“, – sako ji.
