Iš Alytaus kilusi mergina nuo vaikystės turi judėjimo negalią – ji gimė neišnešiota ir gimdymo metu patirtos komplikacijos atsiliepė kojoms. Merginai buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius.
Ji sako, kad negalios niekada nelaikė paslaptyje: „Niekada neslėpiau ir neslėpsiu savo negalios, nes vaikštau kitaip, nei kiti. Tai visiems matoma, kam dar apgaudinėti. Nelabai net kreipiu dėmesį, jei kažkas spokso – einu ir nueinu kur man reikia.“
Apie sutrikimą kalba pozityviai
Apie negalią ji kalba iš teigiamos pusės ir mini, kad patirtys padėjo atrasti save, optimizmą bei ryžtą. Tiesa, negalią reikėjo prisijaukinti ir su ja susigyventi – toks požiūris atėjo tik su laiku.
„Pati pradžia, pats susitaikymas buvo labai sunkus, tikrai reikėjo pereiti per daug visko ir visko pamatyti, kad dabar taip pozityviai galėčiau kalbėti ir jaustis. Man patirtis ir susigyvenimas padėjo tapti tuo, kuo esu dabar. Visą gyvenimą nebuvau vien tik pozityvi ir optimistė, buvo ir sunkių dienų. Tik priėmus save ir supratus, kad galiu būti tuo, kuo aš noriu, tapau tuo, kuo esu dabar“, – sako Indrė.
Ryžtą bei stiprybę atrasti labai padeda aplinka – artimieji, draugai ir pozityvūs žmonės. Pašnekovė džiaugiasi, kad nuo pat vaikystės buvo apsupta draugiškų žmonių, kurie ją priėmė ir palaikė.
„Turiu be galo stiprų draugų, artimųjų palaikymą, buvo momentų, kai lankiausi ir pas psichologą ir su tuo nieko nėra bloga. Manau, kad tai man padėjo save pažinti ir priimti. Aš visada augau apsupta sveikų žmonių, bet nebuvo atvejų, kai jie tyčiodavosi, kad kreivai vaikštau ar panašiai.
Dabar išvis keičiasi požiūris į negalią turinčius žmones ir galbūt dėl to lengviau yra kažkiek, nes dabar tai labiau matoma, prieinama ir suprantama. Bet viskas, manau, prasideda ir yra mūsų galvose. Kaip apie save galvosi, taip viskas ir bus“, – apie patirtis kalba ji.
Aplinkiniai žiūri kaip į sveiką asmenybę
Mergina sako, kad žmogui, kuriam sunku vaikščioti, kai kuriose viešose vietose dar nėra pakankamai pritaikyti laiptai ar priėjimas.
„Dar kai kur einant į viešas vietas žmogui su negalia pritaikymo trūksta. Kai kur ir aukšti bordiūrai, laiptai. Aišku, kai kur tos pastangos pritaikyti padarytos ne iki galo – rampos neįgaliesiems per stačios, žmogus gali tiesiog nudardėti nuo jų.
Iš žmonių niekada nesu sulaukusi jokių lengvatų, kad čia man kažką padarys lengviau. Visi į mane dabar žiūri kaip į sveiką asmenybę – taip, aš galbūt nedalyvausiu sporto varžybose, bet visi darbai ar projektai, kuriuos užsibrėžiu, yra padaromi“, – teigia ji.
Mergina mėgsta keliauti, šiuo metu pradėjo savanoriauti ir Alytaus miesto bendruomenės centre, kuriame dirba su jaunimu. Ji sako, kad jauni žmonės vis labiau priima kitus tokius, kokie jie yra:
„Šiais metais pradėjau savanoriauti ir mane šita veikla beprotiškai veža. Turbūt atradau sritį, kurioje galėčiau save realizuoti. Buvau toks pasiklydęs žmogus ir nežinojau net kas man patinka. Savanorystė dabar mano pagrindinis variklis ir veikla. Mane jaunimas ten tikrai labai gerai priėmė. Tai dar vienas puikus pavyzdys, kad dabar jauni žmonės supranta ir priima tave tokį, koks tu esi ir nenurašo tavęs dėl negalios."
Apie negalią kalbama nepakankamai
Paklausus, ar apie negalią girdi pakankamai istorijų ar žmonių pasidalinimų, Indrė pripažįsta, kad kalbama galėtų būti dar daugiau. Ji mano, kad trūksta pavyzdžių kitiems, kad jie ne tokie vieni:
„Manau, kad dar nepakankamai žmonės šneka apie negalią – trūksta didesnio pritaikymo, palaikymo. Nereikia nurašyti, kad jei jau žmogus su negalia, tai reiškia, kad jis negali mokytis, dirbti ar dar kaip savęs realizuoti. Jis gali viską – jam gal reikia tik kitokio pritaikymo, kitokio palaikymo, bet tikrai apie tai kalbėti reikia. Dabar matau, kad vis daugiau neįgalieji integruojami tarp sveikų žmonių. Kuo daugiau tai bus daroma, tuo labiau pasaulis supras.
Bus lengviau tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems bendrauti. Manau, kad dabar žmonės su negalia dar nedrįsta apie tai šnekėti, gal jiems trūksta palaikymo.“
