Iš pažiūros, ne itin sunki Anglijoje nutikusi autoavarija padarė nepataisomą žalą moters gyvenimui. 2019 metų rugpjūčio 30 dieną, į tuo metu stovėjusį Nijolės šeimos automobilį atsitrenkė važiavusi iš galo mašina.
„Nuo smūgio pavažiavom net 2,5 metrų į priekį, nors žmogus teigė važiavęs tik 10 mylių per valandą greičiu, tačiau nuo 10 mylių, 2,5 metrų lengvai į priekį nepariedėsi, nes kitaip būtų bamperis prie bamperio.
Kai įvyko avarija, gale sėdėjo mano dvi mažametės dukros. Viena tuomet buvo šešių metukų, kuri su kėdute nuo smūgio pavažiavo į priekį ir susižeidė keliukus, o vyresnėle pasitempė kaklą. Vyras taip pat pasitempė kaklą, o viskas kliuvo man, nes nuo metu, kai įvyko smūgis taisiausi diržą. Man nuo kaklo iki sėdmenų nuo judesio ėjo tarsi elektra per visą kūną – tokį skausmą jaučiau“, – pasakoja apie prieš dvejus metus nutikusią avariją, kuri nepakeičiamai palietė Nijolės gyvenimą moteris.
Atvykus greitajai ir policijai, Nijolė pasakoja, kad tuo metu visi juokėsi, nes mašina nebuvo sulamdyta, tačiau ją visgi išvežė į ligoninę. Pirmieji medikų verdiktai po rentgeno buvo tai, kad moteriai nulūžo stuburo atšakėlė, kuri gali nuplėšti nervą:
„Griežtai neleido nei kojų kelti, nei pačiai stovėti, tiesiog – gulėti. Po rentgeno sekė ir daugiau įvairių tyrimų, todėl mane paliko ligoninėje gulėti penkias dienas, per kurias nuo skausmo leido morfijų, o keturias iš jų – turėjau gulėti, nes negalėjau atsikelti. Anglijoje niekas taip ilgai ligoninėje nelaiko, jei nėra stipraus pažeidimo ar ligos.“
Pirmosios padarytos klaidos
Nijolę nustebino ligoninės išrašas, kuriame buvo parašyta vienintelė diagnozė: mėlynė nugaroje. Be jos, moteris į namus išleista buvo su ramentais, tačiau čia, pasak moters, buvo padarytos pirmosios klaidos.
„Viskas buvo žiūrima pro pirštus, aš klausiau, kodėl tuomet mane tiek ilgai laikė ir leido kas šešias valandas kiekvieną dieną morfijų, jei tai tik mėlynė nugaroje. Nei išraše, nei niekur kito nebuvo parašyta apie tai. Grįžus į namus mane sekė nežmoniški nugaros skausmai, negalėjau nei sėdėti, nei stovėti, koja ir ranka buvo aptirpusi“, – pasakoja apie pirmuosius ligos patirtus skausmus N. Lučina.
Tada dauguma Anglijos gydytojų moters simptomus nurašė stresui, kad būtent nuo jo atsirado ir rankų, ir kojų tirpimai. Ieškodama pagalbos, moteris ėjo pas įvairiausius gydytojus ir vis kartojo, kad taip neturėtų būti.
„Vėl kartojo tyrimus ir jų metu buvo rastas pažeidimas, kad yra suspaustas diskas, kuris liečiasi į nervą, todėl buvau nusiųsta pas traumatologus, kurie išrašė gerti stiprius vaistus, nuo kurių viskas ir prasidėjo, – pasakoja moteris.
Nijolei tuo metu leisdavo injekcijas nuo skausmo, tačiau skausmai buvę tokie milžiniški, kad gydytojai jų dozę didindavo iki maksimumo. Nuo šių vaistu N. Lučinai atsirado daugybė šalutinių požymių, dėl kurių pasiskundusi gydytojui nesulaukė jokio atsako, o dozės tik didėjo ir didėjo, mat iškęsti tokių skausmų moteris negalėjo: „Man pradėjus gerti net po 14 paracetamolio tablečių per dieną, gydytojai nusprendė dar labiau padidinti pagrindinių nuskausminamųjų dozę.“
Moteris pasakoja, kad neapsikentusi Nijolės skundų šeimos gydytoja ją išsiuntė tiesiai į pirmosios pagalbos priimamąjį, kuriame sulaukė sunkiai galva suvokiamo Anglijos medikų šaltumo: „Ten nuėjusi pasakiau savo visus simptomus. Į juos buvo sureaguota taip: ranka ir plaštakos raumuo nyksta todėl, kad aš nieko nedarau, petį skaudą todėl, kad aš netaisyklingai sėdžiu, po avarijos atsirado šlapimo nelaikymas todėl, kad aš esu gimdžiusi 4 vaikus, stuburą skaudą todėl, kad viskas yra mano galvoje, o kad mane mėto į šonus vaikštant, todėl, kad esu labai stambi moteris ir turėčiau pagalvoti apie dietą. Išėjusi tik verkiau ir verkiau, nes su tokiu gydymu beliko gerti tik vaistus.“
Su kiekviena diena sveikata vis sparčiau blogėjo
Ieškodama atsakymų, kodėl vis labiau ir labiau silpnėja rega, atvykusi su vyru pas specialistus, gavo dabar juoką sukelianti atsakymą.
„Jie pasakė, kad aš senstu. Nebegalėjau nei kalbėti, nei gerai matyti, todėl juokinga iš jų pusės buvo pasakyti, kad tai senėjimas. Aišku, to parašyti negalėjo, tad nurašė, kad regą suprastino stresas“, – pasakoja apie specialisto verdiktą Anglijoje N. Lučina.
Moters sveikatą gydytojai ignoravo beveik metus, o vykę vizitai dažniausiai dėl pandemijos buvo vykdomi telefonu, tad niekas nepastebėjo prastėjančios Nijolės būklės. Tik po metų, leidžiant į kaklą ir petį injekciją, medikams nerimą sukėlė moters kaklas.
„Tuo metu buvau nemiegojusi beveik penkiolika mėnesių ant vieno šono, dėl ko atsirado klubo skausmas. Buvo pradėjusi kirstis kalba, pati pastebėjau, kad vis dažniau ir dažniau griuvinėju. Buvau nukritusi veidu į plyteles lauke, tiesiog susisuko kojos ir viskas. Atsiradus itin stipriam rankos nykimui, nes iš jos buvo likusi tik skūra, kaulas ir kelios įdubos, buvau nusiųsta per neurologą, kurį tuo metu kaip tik buvo pakeitusi nauja gydytoja“, – pasakoja moteris.
Neurologė pamačiusi Nijolę, ją nedelsiant išsiuntė atlikti tyrimų, kurie ir parodė tikrąją moters ligą – šoninę amiotrofinę sklerozę. Tai – sunki, nepagydoma, greitai progresuojanti nervų sistemos liga, pažeidžianti tiek galvos, tiek nugaros smegenų motorines nervines ląsteles.
„Sirgdami šia liga, tokie žmonės nugyvena nuo pusės iki dviejų metų. Tuo metu mano veido pažeidimai buvo labai baisūs. Pradėjus gerti vaistus, šie simptomai sumažėjo, todėl dabar galiu ir su jumis lengviau kalbėti, ko anksčiau negalėjau padaryti. Turėjau labai didelį seilėtekį, dėl kurio būdavo baisūs springimai, tačiau jį prislopino kanapių aliejus.
Sužinojusi savo diagnozę, verkiau du mėnesius. Atrodė, kad sielą išverkinėju, tačiau susiėmiau ir sau pasaukiau, kad verkimas dar nei vienos ligos nepagydė. Ačiū Dievui, kad susirgau aš, nes turbūt nuprotėčiau jei tai būtų mano vyras, mano vaikai. Aš esu labai stipri ir su tuo susitvarkysiu“, – su jauduliu balse atvirauja Nijolė.
Šeima – visas turtas
Užsiminus apie šeimą, moters balse pasigirdo graudulys. Apie ją kalbėti Nijolei labai sunku ir jautru. Šiuo metu moteris džiaugiasi tuo, kad gali tiek vaikus, tiek vyrą apkabinti, pabučiuoti.
„Aš juk dar laiko turiu juos pabučiuot, apkabint, juk kai dirbame to laiko neturime, vis bėga laikas, o kad apsikabinti vaikus, argi mes to laiko turim, būnam pavargę, tad aš to laiko dar turiu. O šeimoje šiuo metu yra labai sunku, nes viską perėmė vyras, net suši išmoko daryti“, – bando juokauti Nijolė.
Pozityviai į gyvenimą bandanti žiūrėti moteris, net kalbėdama telefono rageliu spinduliuoja iš savęs teigiamą energiją. Susitaikiusi su diagnoze, Nijolė vis priduria, kad kalbėti taip paprastai apie savo mirtį yra keista:
„Stengiuosi nepasiduoti, bet iš tikrųjų šnekant apie sveikatą, labai skauda kojas, rankas, veidą, visa tai vyksta su mėšlungiu ir po nakties atsikeli tarsi sudažyta, tavo kūnas kaip akmuo, labai skauda jį, bet į viską žiūriu pozityviai: į tai kas yra šiandien, o kas bus rytoj – pamatysim, nes labai yra sunku galvoti, kad tu miršti, labai sunku.“
Užsiminusi apie mirtį, moteris priduria, kad lietuviai apie mirtį yra pratę kalbėti labai tyliai, nedrąsiai. „Mes ją bijome aptarti, bet na ir kas. Anglijoje taip nėra, aš pati jau turiu paskutinės savo dienos planą, kas vyks tą dieną, kai jau išeisiu. O kodėl gi ne? O kodėl nesuplanavus visko, kad mano šeimą tądien nepatirtų papildomo streso?“, – tvirtina Nijolė.
Visgi, didžiausia motyvacija gyventi moteriai telkia mintis, kad nori kuo ilgiau išbūti šalia savo mažamečių dukrų, suteikti joms kuo kokybiškesnį laiką kartu: „Aišku, negaliu supint kasų, nes neišlaikau šukų, bet galiu jas pabučiuoti, pasakyti, kad labai myliu, galiu dar duot patarimą, nes dvylikametė ji keičiasi, turi daug klausimų, tad ir nepasiduodam, einam iš paskutinių.“
Vyriausioji moters dukra jau treti metai kaip nebegyvena kartu vienuose namuose, o šiais metais, namus palikti žada ir dvidešimt vienerių metų Nijolės sūnus. Tiesa, ilgą laikęs svarstė dar likti namuose, tačiau pastūmėtas motinos pradės naują gyvenimo etapą.
„Sūnus kaip paukštis jau ruošiasi skleisti sparnus, nors buvo sakęs, kad „Mama, gal aš dar pabūsiu“. Man svarbu pamatyti, kad mano vaikai visi stovi tvirtai ant kojų, todėl sakiau jam, kad nežiūrėtų, jog sergu, sakau bandyk, aš dar galėsiu tau padėti, nes bus labai sunku. Tai nusprendėm, kad jis bandys, o mes jį palaikysime. O mažytės, mano širdelės, tai jos vis dar su manimi“, – pasakoja apie naujus pokyčius šeimoje N. Lučina.
Moteris susigraudina prakalbusi apie laiškus, kuriuos rašė savo vaikams: „Labai verkiau, kai rašiau mergaitėms laiškus, atvirutes, nes noriu po savęs palikti daug prisiminimų. Sunku šnekėti apie šeimą, nes matot, mums su vyru buvo labai sunkiai.
Esu antrą kartą ištekėjusi, jis man padėjo du vaikus užauginti ir dar dviejų savo širdelių sulaukėm. Mes niekada nesibardavom, kai nesutardavo mūsų nuomonės, tiesiog nekalbėdavom, kad neįskaudintume vienas kito, nes kai pyksti, taigi kiek mes prisakome blogybių. Todėl dabar su vyru visą tai labai sunkiai pernešame, jis dabar yra mano rankos, mano viskas.“
Pasiteiravus, ar neketina grįžti į Lietuvą gydytis, moteris tikina, kad išgirdusi diagnozę ieškojo ir domėjosi gydymu Izraelyje, Rusijoje ir pačioje Lietuvoje, tačiau visgi nusprendė likti ten, kur jau yra sukurti tikrieji šeimos namai.
„Norėčiau grįžti paskutines dienas pabūti Lietuvoje, bet negaliu važiuoti dėl mergaičių, jos jau čia šaknis leidžia, čia draugai, čia jų mokytojai, čia jau jų kalba. Man mano namai yra Lietuva, aš labai noriu grįžti, bet mano vaikams bus per sunku: netekimas mamos, emigracija. Mes patys praėjom tą emigraciją, tai buvo labai sunku“, – atvirauja Nijolė.
Pašnekovė taip pat priduria: „Jau kaip yra, taip yra, nes po 11 metų emigracijoje, mes Lietuvoje jau nieko neturime, mes kuriamės namus čia, o ir adaptuotis Lietuvoje reikėtų labai daug laiko, kurio mes neturime.“
Prašyti šeimos, kad atvyktų būti kartu šalia, moteris nedrįsta. „Jiems ir taip sunku. Labai daug jie ieško informacijos, padėjo mums finansiškai prisidėdami, nes tikrai yra reikalingi pinigai, kadangi vyras dirba vienas“, – sako Nijolė.
Akupunktūra, baseinas, masažai – pagrindinė reabilitacija
Anglijoje vis dar nesulaukusi reabilitacijos, N. Lučina sau padėti bando eidama gydytis ir lengvinti ligos simptomus į masažus, akupunktūrą, baseiną. Tiesa, visos šios veiklos reikalauja nemažos sumos pinigų, kurią mokėti tenka savomis lėšomis.
„Iš tikrųjų, kai sužinojau kad yra liga, mes labai ilgai sėdėjome su vyru ir šnekėjome, ar mes susitvarkysime. Sveikatos apsaugos sistema Anglijoje veikia labai lėtai, nesakau, kad jie dirba blogai, tiesiog lėtai. Aš einu privačiai masažų, kur vieno masažo kaina priklauso nuo to, kokį jį darai. Man reikia atpalaiduojančio, nes mano raumenys yra įtempti ir kaina būna nuo 40 iki 60 svarų vieno seanso. Kartais einu du kartus į savaitę, tai susidaro nemaži pinigai ir taip jau vaikštau keturis mėnesius.
Žinoma, yra daug pigiau pasiimti abonementą baseine, tačiau per šaltas vanduo man sukelia raumenų spazmus, dėl to teko jo atsisakyti, nes tinka tik labai šiltas vanduo. Akupunktūra labai padeda, mano rankos labai šalo, o dabar po jos atsirado šiluma pirštų galuose, atsirado mažesni tempimai naktį, nes būna, kad taip tempia veidą, patį kūną, kad net dantys traška nakties metu, ant kiek raumenys įtempi. Mano žandai labai sukandžioti iš vidaus nuo mėšlungio“, – pasakoja Nijolė.
Kiekvienos savaitės antradienį moteris važiuoją į šalies „Hospisą“, kuriame susirenka skirtingas ir liūdnas diagnozes turintys asmenys. Ten būti Nijolei labai patinka, mat supa gerą energiją skleidžianti aplinka, malonus kolektyvas bei ten besilankantys asmenys.
„Ten mūsų daug, kaip aš sakau, daug mirtininkų. Su tokia diagnoze esame tik dviese: aš ir kita moteris, o visi kiti yra vėžininkai, turintys nepagydomą stadiją. Vieni kitus palaikome, paguodžiame. Ten dažnai girdi, kad išeisime, o supratus, kad tai tavo likimas, būna keista girdėti. Esi tarytum filmo dalis, kurio pagrindinis veikėjas esi tu, toks yra jausmas“, – tikina pašnekovė.
N. Lučina juokiasi, kad visą gyvenimą svajojo laimėti milijoną, kurį pasak jos, ir gavo, mat šia liga serga dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, o jauni – labai retai. Tad moteris ir juokiasi, kad „va tau ir jackpot‘as (liet. laimėjimas). „Visame blogume reikia ieškoti gero, aš turiu laiko, tai svarbiausia“, – priduria Nijolė.
Daug Nijolės šeimai prisidėdami prie jos gydymo padėjo Anglijoje gyvenantys lietuvių bendruomenės nariai, kurių dėka moteris gali vaikščioti į masažus. Tačiau dabar moteriai svarbiausia yra skleisti savo istoriją.
„Man ne tiek svarbu parėmimas finansiškai, kiek žmonių pasidalinimas mano istorija. Tai yra vertingiausia man informacija, nes labai daug apie šią diagnozę sužinojau iš kitų žmonių patarimų, kurie patarė išbandyti ir akupunktūrą, ir baseino terapiją. Dėl to visų labai prašau, kad jei negali prisidėti finansiškai, tegul pasidalina mano istorija“, – prašo pagalbos nepagydomą ligos diagnozę turinti Nijolė Lučina, kurios vienintelis tikslas dabar yra kuo daugiau laiko spėti dar praleisti su vyru, vaikais.
Prisidėti prie Nijolės Lučinos gydymo finansiškai galite rekvizitais: „PayPal“: paypal.me/NLucina [email protected] arba Banko sąskaita: SANTANDER UK, Vardas: NLucina., Sort code: 090129, Account number: 61110056., Santander's BIC (Bank Identifier Code also known as SWIFT code). It’s ABBYGB2LXXX, The IBAN for this account is: GB71ABBY09012961110056.
Naujausius įrašus apie moters kasdienybę bei dalintis jos istorija galite adresu: https://www.facebook.com/Nijole-LucinaYou-but-not-you-Tu-nesi-tu-134776028745167
