Helen Mullins tvirtino, kad iš priimamojo buvo išsiųsta namo, pasakius, kad ją kankina pagirios, nors ji skundėsi, kad kūnas lyg nutirpęs. Tačiau 41 metų moteris iš Notingamo iš tikrųjų patyrė insultą ir jai prireikė skubios operacijos, kurios metu buvo pašalinta dalis kaukolės.
Helen dirbo iki vėlumos, tvarkydamasi po renginio lauke 2020 metų rugpjūčio mėnesį, kai pirmą kartą pastebėjo, kad kairė ranka ėmė tirpti, rašo mirror.co.uk.
Ėmė skaudėti galvą, nebejautė kairės pusės
Kitą dieną jai pradėjo skaudėti galvą ir ji nebejautė kairės kūno pusės. Helen sakė: „Mane tai išgąsdino, nes praradau visišką rankos kontrolę. Skausmas buvo panašus į migreną priekinėje galvos srityje. Tai buvo nepakeliama“.
Helen paskambino greitajai pagalbai ir jai pasakė, kad tai migrena, todėl ji turėtų gerti stiprius skausmą malšinančius vaistus. Tačiau vėliau, tą dieną, Helen pastebėjo, kad jos simptomai tik blogėjo, ji pradėjo sunkiai vaikščioti. Buvo iškviesta greitoji pagalba ir ji buvo nuvežta į Karalienės medicinos centrą.
Penkių vaikų mama tikėjo, kad teta ir sesuo prižiūrės jos vaikus ‒ 23-jų Dominica, 15-os Kylah, 12-os Alistaire, 11-os Izack ir 8-rių Miah. Helen tvirtino, kad, kai atvyko į A&E, gydytojai pasakę, jog jos simptomai susiję su pagiriomis. Ji pasakojo:
„Kai nuvykau į ligoninę, negalėjau taisyklingai vaikščioti, mano kairė koja buvo visiškai nutirpusi. Žinojau, kad kažkas negerai, bet man buvo pasakyta, kad elgiuosi lyg girta ir akivaizdžiai mane kankina pagirios. Prieš tai dirbau iki vėlumos ir šiek tiek išgėriau, bet aš tikrai nebuvau girta, nes į savo darbą žiūriu labai rimtai.
Tuo metu aš buvau patyrusi raiščių traumą, bet ramentus palikau namuose ir laikiausi už suolų bei sienų ir man darėsi vis blogiau. Man buvo pasakyta, kad man tiesiog reikia poilsio ir rehidratacijos“.
Ištiko insultas, kurį sukėlė krešulys
Helen grįžo namo, bet kitą dieną grįžo į ligoninę, kai skausmas pablogėjo. Tąkart buvo pasakyta, kad ją ištiko insultas, kurį sukėlė krešulys, todėl reikia nedelsiant operuoti.
Ji pridūrė: „Buvau labai sutrikusi, nes net nežinojau, kas yra insultas. Jiems teko operuoti, kad būtų pašalinta dalis kaukolės, nes spaudimas smegenims buvo per didelis. Kitas dalykas, kurį sužinojau, buvo tai, kad pabudau ligoninėje jausdama lyg vietoj galvos būtų neryškiai rodantis televizorius“.
Po operacijos ji sveiko tris mėnesius. Iš pradžių negalėjo kalbėti, bet kalba greitai grįžo. Ji buvo maitinama per zondą ir jai buvo skirta intensyvi fizioterapija bei profesinė terapija, padedanti judėti.
Per Covid-19 pandemiją moteriai buvo ypač sunku būti ligoninėje. Helen pasakojo: „Prisimenu, kaip netrukus po operacijos pradėjau galvoti apie savo vaikus bei nerimavau, ar šaldytuve yra pakankamai maisto.
ie keli mėnesiai buvo sunkūs. Aš susidūriau su savo kūno pokyčiais, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojau, o fizinis krūvis taip pat buvo labai sunkus, nes pakinklyje susidarė kraujo krešulys, kuris sukėlė daug skausmo.
Sunkiausia buvo, kai sesuo atvežė vaikus manęs aplankyti, bet jie mane matė tik pro langą ir visi verkė, aš net negalėjau jų apkabinti. Tai mane gniuždė. Mano psichinė sveikata po to pablogėjo, buvau emociškai palūžusi“.
Helen buvo išrašyta iš ligoninės lapkričio 3 dieną po ilgų trijų mėnesių toli nuo šeimos.
Su pagalba gali vaikščioti
Ji sakė: „Man buvo leista grįžti namo lapkritį ir iki kitų metų liepos mėnesio buvo skirta slauga. Mano kairioji pusė vis dar paralyžiuota, bet kairė koja gali judėti, todėl dabar galiu daugiau judėti vaikštynės pagalba. Iš dalies praradau regėjimą kairiąja akimi, o kairė ranka vis dar nėra pakankamai atsigavusi“.
Nors ir buvo sunku, ji džiaugiasi būdama namuose ir dėkoja už pagalbą šeimai ir draugams.
Ji pridūrė: „Mano tėtis buvo Dievo dovana, padėjo kaip tik galėjo, o visi draugai buvo nuostabūs. Jie net sutvarkė namą, kad jis būtų paruoštas, kai mane išrašys iš ligoninės. Išrašymo metu turėjome šeimos ir draugų komandą, kuri padėjo manimi pasirūpinti. Jie visi buvo nuostabūs“.
Nepaisant visko, Helen dabar su pagalba gali vaikščioti ir neseniai sugebėjo nueiti daugiau nei 2000 žingsnių.
Ji dalyvauja „Insulto asociacijos“ kampanijoje „Stride for Stroke“, bandydama nueiti 2022 žingsnius ir surinkti bent 2022 svarus labdarai. Ji taip pat nori skleisti žinią, kad insultas gali ištikti bet ką ‒ jauną ar seną.
Helen sakė: „Juokauju su seserimi, kad jaučiuosi kaip kapitonas Tomas, judėdama su vaikštyne. Jau sugebėjau nueiti porą tūkstančių žingsnių, todėl norėjau priimti šį iššūkį „Insulto asociacijai“.
Aš nueisiu 2022 žingsnius ir noriu surinkti bent 2022 svarus. Po insulto praradau tiek daug, bet dalinuosi savo istorija puslapyje „Helenos kelias į sveikimą“. Turėjau nuostabų palaikymą ir galiu padėti kitiems“.
Notingamo universiteto ligoninių fondo atstovas spaudai sakė: „Norėtume palinkėti poniai Mullins kuo geriausios kloties sveikstant ir stengiantis didinti gyvybiškai svarbų insulto asociacijos žinomumą ir lėšas“.
