Prie Joniškio ligoninės vairo stojęs ir savo vietą regione atradęs medikas atviras – iki atvykstant į šią gydymo įstaigą jis jau buvo per žingsnį nuo emigracijos. Nors šiandien ir džiaugiasi galėdamas kurti pokyčius, M. Gedminas pripažįsta, kad kone kasdien tenka atsimušti į sieną.
Pašnekovas teigia, kad kartais yra nepelnytai nuvertinamas gydytojo darbas regiono įstaigoje, o visuomenė vis dar linkusi vadovautis stereotipais, kad geras gydytojas – perdegęs gydytojas.
„Nori dirbti per naktį ar normaliomis darbo valandomis ir neperdegti, pasidžiaugti savo gyvenimu su vaikais ir šeima? Tai tos sąlygos šiuo atveju yra kur kas geresnės rajone. Lietuvai labai reikia tokio pavyzdžio ir mano misija Joniškyje sukurti jį, kad gydymo įstaiga regione gali būti gera darbo vieta, kur galima džiaugtis darbu“, – sako jis.
Plačiau apie gydytojo darbą regione ir sunkiai išjudinamas sveikatos sistemos bėdas – portalo tv3.lt interviu su Joniškio ligoninės vyriausiuoju gydytoju M. Gedminu.
Vos prieš kelerius metus baigęs skubiąją mediciną, būdamas tik 32-ejų, jau užimate solidžias ligoninės vadovo pareigas. Toks kelias ir buvo svajotas?
Tikrai neįsivaizdavau jo taip, tiek ir geografine prasme galvojau, kad liksiu Kaune, dirbsiu akademinį darbą, juolab mano pati didžiausia aistra – rezidentų, studentų mokymas. Bet įvyko, kaip įvyko. Į Šiaulius išvažiavau atsekęs paskui draugą, kuris sakė, kad nauja ligoninės vadovybė nori pokyčių. Visgi po to kažkaip pamačiau, kad tų mano pokyčių nelabai reikia ir prieš išskrendant iš Lietuvos netyčia atsidūriau Joniškyje. Taip čia ir įsitvirtinau, bet tikrai niekaip tokio savęs prieš kelis metus negalėjau įsivaizduoti.
Tai turime išgelbėtą emigrantą?
Nesinori man kažkur išvažiuoti, visada norėjosi čia save realizuoti. Tikrai labai tikėjau, kad tai galėtų būti bet koks centras, kur galėtum tą daryti. Tai dabar čia tos sąlygos yra. Bet buvo labai daug neužtikrintumo, nes, ką ir dabar matau, pasipriešinimo yra labai daug. Žinau, kad norisi būti savimi, daryti tai, kas atrodo pacientams gerai, kas mokslo įrodyta. Nes tokioje medicinoje bent man kančia yra būti, kai išmaniajame telefone turi CityBee, Wolt‘ą, GoogleMaps, yra 21 amžius, bei ateini į ligoninę, ligoninės valdyseną, o matai teisės aktus, kurie nekeisti 20–30 metų.
Ypač kai per Kazickų šeimos fondą buvo galimybė šešias savaites praleisti Amerikoje, pamatyti, kaip viskas atrodo, supranti, kad tai nėra kažkoks kosmosas, svajonė. Tai įmanoma įgyvendinti, mes esame Europos Sąjungos šalis, turime visas technines galimybes, bet mūsų smegenys nenori veikti, esame susipriešinę, susiskaldę. Jei yra galimybė kažką daryti, kol yra Vitalijus Gailius, tokia savivaldybės palaikymo komanda, aš labai norėčiau įsišaknyti, būti reikalingas. Čia yra namai, čia visada būsi namuose.
Kiek jūsų kasdienybėje dabar skubiosios medicinos?
Vadovo darbe nesu pilnu etatu, turiu daugiau nei pusę jo, o skubiosios pagalbos gydytoju dirbu maždaug penkias šešias paras per mėnesį. Nesąmonė būtų jaunam žmogui atsisakyti medicinos. Administracinis darbas gali nuplaukti, dėl to darai drąsiai pokyčius, nes nesu prisirišęs prie kėdės. Noriu būti geras skubiosios medicinos gydytojas ir mano pagrindinis tikslas taip sukurti aplinką gydytojui ir slaugytojui, kitiems specialistams, kad būtų patogu dirbti teikiant paslaugas pacientui.
Nes jei sėdėsi kabinete, kuris patogus, šiltas, gerai apšviestas, išremontuotas, tu labai atitrūksi nuo tos realybės, kai matai supuvusias kojas, žmones, kuriems reikia pagalbos ir ne visada turi reikiamų priemonių ar seni aparatai. Tai sakai, kad reformą reikia daryti aparatūrai pirkti, o ne iš naujo sienas apšildyti.
Esate pastebėjęs, kad Lietuvoje būti jaunu mediku – lyg sieną daužyti norint išjudinti dešimtmečiais trūnijančią sistemą. Ar ir dabartiniame darbe kasdien lydi toks jausmas?
Tikrai yra sunku. Kai buvau Jaunųjų gydytojų asociacijoje, vadovo amplua, atrodė, kad labai išmanai sistemą, pabuvai kažkur konferencijoje kitoje šalyje, pasisėmei žinių, jas gali pritaikyti ir panašiai. Bet kai pats ateini čia, į gilesnius procesus, pradedi matyti ligonių kasų teisės aktus, sutarčių su ligoninėmis sudarymo principus, realiai tu pradedi jausti pinigų srautą, tu matai, kad viskas yra baisu.
„Sąlygos, kokiomis turi dirbti rajono medikas, yra kažkoks kosmosas.“
Mes turbūt visi jaučiame, kokia mūsų sistema yra neefektyvi, bet pacientai nesupranta, kiek ji labai yra neefektyvi. Ir kai bandai teikti siūlymus, bendrauti su valstybinėmis institucijomis, matai, kad yra toks atgrasymas, visiškas nenoras keistis. Galbūt dėl to, kad tu jaunas, aštriai kalbi, pastebi subtilias korupcijos apraiškas, kažkam vos ne turi duoti pyragus, kad būtum „geras draugas“, bet iš esmės nėra kalbama argumentais. Aš nesuprantu to ir jei ne palaikymas šeimoje, mano žmona Greta, nebūtų kur ašarų išlieti, nebūtų Joniškio mero palaikymo, jauni gydytojai sutikę atvažiuoti padėti, būtų be galo sunku, niekaip neištverčiau.
Jei dabartiniam medicinos studentui pabaigus mokslus kas pasiūlytų važiuoti į tokį miestelį kaip Joniškis, tikėtina, kad jis tik pasukiotų pirštu ties smilkiniu. Ką galėtumėte jam pasakyti?
Aš lygiai tokį patį nusistatymą turėjau, bet tai nenuostabu, nes jis tau yra brukamas į galvą. Reikia suvokti, kad yra nepajudinamos medikų kastos. Pirmiausia jos yra tarp skirtingų specialybių. Sakykim, neurologai, kardiologai – pati aukščiausia kasta, gi mano atstovaujamoji skubioji medicina – vadinamoji šudrų kasta. Mes tie, kur prijomnike dirbam, kur nei kokie kyšiai vaikšto, esi lyg toks varguolis...
Bet taip pat yra kastos tarp rajonų ir centrų, pajuokiami tie medikai, neva jie nieko nepadarė, nors sąlygos, kokiomis turi dirbti rajono medikas, yra kažkoks kosmosas. Kai turi vienas budėti, nelabai turi su kuo pasitarti, dar kokia įranga...
Visgi tikrai matau, kad Joniškio rajone su tūkstančiu eurų mes sugeneruojam kelis kartus daugiau naudos, nei kad matydavau tie tūkstančiai atneša dideliame centre. Čia yra nuolatiniai projektai, kurie eina kraujagyslių ligoms gydyti, dar kažkam, bet nematau tos naudos, kurią ji atneštų pacientui. Ir jei nebūtų įvykę tam tikrų įvykių universitete, būčiau susitaikęs su tuo, ką mačiau, būčiau likęs.
Galbūt visiems jauniesiems medikams primygtinai reikėtų padirbėti regione?
Aišku, turbūt nėra kažkokio recepto, kad reikia važiuoti į rajoną ar likti centre. Kiekvienas jaunas žmogus turėtų sąmoningai įvertinti, ko jis nori. Galbūt iš pradžių tu pinigų nori, bet tas atsakymas yra, kad jei nori būti laimingas, tai iš esmės svarbiausia būti savimi ir surasti tą laisvę.
O didžiuliame centre tu būsi sraigtelis, turėsi daryti tai, ką turi daryti, tokia tvarka, kokia yra, nes ji labai sunkiai keičiasi, yra labai daug skirtingų interesų. Rajone gi tu esi įvertinamas, kas medikui labai svarbu, nesi popierių tvarkytojas, tai bendruomenei tu esi svarbus. Čia gali išties prisidėti prie pokyčių, tai labai kviesčiau atvažiuoti į rajoną.
„Rajone gi tu esi įvertinamas, kas medikui labai svarbu, nesi popierių tvarkytojas, tai bendruomenei tu esi svarbus. “
Taip pat tai, kad žmonės nevažiuoja į regionus, iš dalies yra iš pačių gydymo įstaigų vadovų kaltė. Jei jis ten dirba 20–30 metų ir skundžiasi, kad pas jį niekas neatvažiuoja, tai savyje reikia ieškoti problemos.
Mažoje rajono įstaigoje gal atrodo mažesnės karjeros perspektyvos?
Universitetuose paplitusi tokia nuomonė, kad jei išvažiuosi į regioną, tapsi amatininku, mokslo „nedarysi“. Tai, atsimenu, kaip kalbėjau su studentais per vieną konferenciją, klausiau – jūs stojote į mediciną, kad mokslininkais taptumėte ar žmones gydytumėte?
Nes dabar yra taip, kad jei nesi parašęs mokslinio straipsnio, neturi šalia pavardės „doc.“ ar „dr.“, jautiesi menkesnis, nes yra ta hierarchija. Bet ar iš tikrųjų esi menkesnis? Ar tu nori matyti paciento akis, išgirsti jo padėką? Nori dirbti per naktį ar normaliomis darbo valandomis ir neperdegti, pasidžiaugti savo gyvenimu su vaikais ir šeima? Tai tos sąlygos šiuo atveju yra kur kas geresnės rajone. Lietuvai labai reikia tokio pavyzdžio ir mano misija Joniškyje sukurti jį, kad gydymo įstaiga regione gali būti gera darbo vieta, kur galima džiaugtis darbu.
Perdegęs, per kelias darbovietes lankstantis medikas visuomenėje – jau lyg įprastas susiformavęs jo įvaizdis.
Tai yra nesąmonė, kad žmogus turi būti pervargęs. Mes medicinoje nemokame atskirti kančios ir sunkumo. Čia panašiai kaip ir neva „berniukai neverkia“ arba, kaip mums sakė, kad „štai kai aš mokiausi, tai dengiau per budėjimą 200 pacientų“ ir panašiai. Tai čia buvo traumatizmas, tu buvai išnaudojamas ir tai nėra tas dalykas, kuriuo reikėtų girtis.
Sunkumai žmogų užgrūdina ir tai nėra nieko blogo. Bet jei žmogus jaučia kančią, kad jis ateina į šią sritį, negauna oraus atlygio, pradeda ant visų pykti, po to tas pyktis galų gale pereina į pacientą, pyktis transformuoja patį žmogų, prasideda alkoholis, konfliktai šeimoje. Tai tas pats sąmoningumo klausimas, ko tu nori – būti savimi, būti laimingas? Nes jei tau sukelia kančią toks atlyginimas, tai nedirbk čia.
Dėl to ir emigracija yra toks dalykas – kaip skambutis pažadinti visuomenei, valdžiai, kad reikia vertinti sveikatą, vertinti medikus, panaikinti korupciją ir padaryti, kad žmonės galėtų oriai užsidirbti. Nes jei ateini, dirbi, gauni varganą atlyginimą, dėl to neturi teisės išsilieti ant paciento, tau niekas jos nesuteikė.
Kai kurie dėl mažesnių nei Vakaruose algų besiskundžiantiems medikams atkerta, kad jie –ne išskirtiniai, ir kitų specialybių atstovai jaučiasi ne iki galo įvertinti. Ar medikai kartais nori per daug, ar tie pinigai sistemoje tiesiog suvaikšto ne į tas kišenes?
Čia yra kalbama ir apie tokį dalyką kaip visos Lietuvos posovietinį šoką, laisva rinka pas mus atėjo staiga, nesame kaip Amerika, kuri turi ilgas konkurencijos tradicijas. Taip kad pas mus socialinė lygybė yra labai išplitusi.
Gydytojai dabar kaip ir jau nelabai gali skųstis, nes dėl esamo trūkumo ypač regionuose finansinės galimybės yra geros, bet jos kartais yra suplaktos su didžiuliais krūviais, ką jau reikėtų atsieti. Yra normalu jaustis įvertintu, bet yra labai daug purvo žiniasklaidoje, nuolatiniai įžeidinėjimai iš pacientų, pyktis dėl buvusios korupcijos, kuri iš dalies yra dėl to, kad neefektyviai buvo valdoma sistema, nebuvo lyderystės. Ir aš atėjęs galvojau, ką jūs darėte tuos 30 metų? Matau iš biurokrato ar valstybės tarnautojo, politiko pusės kažkokius darymus, bet kad medikui būtų gerai, pacientui, nematau tų dalykų.
Medikai nebent centruose dėl algų kažką galėtų sakyti, kur tas poreikis yra mažesnis, nes ten didesnė koncentracija. Dar yra slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai, ergoterepautai, reabilitacijos specialistai. Ir tikrai pastebiu, kai sako, kad nėra orus atlyginimas. Ir paklausiu, kas yra orus atlyginimas, tai žmogaus tiek savivertė yra sutrypta, kad jis negali pasakyti.
Mano mintis yra tokia, kad imkime ir viską suveskime į matematiką. Paimkime slaugytoją, kuri yra baigusi bakalaurą ir turi trejus metus patirties – ar yra normalu, kad toks žmogus vairuotų lizingu pirktą hibridą, ar gyventų kelių kambarių bute, ar galbūt name rajone. Jei tai pasakai ekonomistui ir klausi, kas yra normalu, oru, tai jis pasako, kad jei nori tokio gyvenimo, tau reikia tokių ir tokių pajamų.
Tada pažiūri, kiek toks slaugytojas gali pakonsultuoti pacientų per dieną ir iš to išplaukia įkainis. O kas yra oru, diskutuokime su visuomene, turėkime susitarimą. Suprantama, kad visa Lietuva tokia, bet nenorime būti nuskriausti, lyginant su kitomis specialybėmis. Taip, IT yra ant bangos, bet ji kažkada praeis, tačiau norisi, kad sveikata kaip ir tas pats švietimas, kur matomos tos pačios lyderystės bėdos, nebūtų paskutinėje vietoje.
Dėl ligoninių vadovų kadencijų ribojimų šviežiai batalijos vyksta Seime – ar tai išties būtų vienas sprendimų?
Tai turbūt nėra panacėja, bet tai yra absoliučiai būtinas dalykas – be abejonių turi būti vadovui dvi kadencijos. Vadovo tikslas yra pakeisti kultūrą, įdiegti naujus procesus ir vadovas ateina su savo matymu, kuris iš pradžių yra šviežias, bet po to vis tiek užsisėdi. Ir neuromokslininkai yra įrodę, kad vidutiniškai reikia septynių metų, kad pakeistum žmonių mąstyseną. Taip kad tavo tikslas pirmąją kadenciją yra daryti viską taip gerai, kad liktum antrai kadencijai ir galėtum užbaigti procesus. Ir po to net neturi turėti vilčių, kad liksi ilgiau, nes tada tu pagarbiau elgiesi su žmonėmis, kurie yra tavo pavaldiniai. Ir jei esi labai geras vadovas, tu eisi vadovauti į kitą įstaigą, čia nėra problemų.
Nes jei neturi ribų kadencijoms, yra labai lengva taip sukurti mikroklimatą, kad pas tave joks jaunas specialistas ir neateina. Mes neturime profesinių sąjungų mentaliteto, darbuotojų iniciatyvumo, taip kad viską galima „uždusinti“. Ir dabar daug ligoninių yra daugiamečiai vadovai ir savivaldybių valdžios realiai per tiek metų perauga ir kažkokių pokyčių tikėtis neįmanoma.
Paties pavyzdys iškalbingas – atėjai į vadovo, kuris ligoninės vadovo pareigose praleido kelis dešimtmečius, vietą. Ar tas užsistovėjimas jaučiamas?
Yra įvairių nuomonių. Pats pamačiau itin nuostabių žmonių, instrumentatorių, tarp jų – ir slaugytojų, kurie turbūt yra geriausi Lietuvoje, man taip sako gydytojai. Universiteto klinikose nemačiau tokių kompetentingų žmonių, bet jiems ir nebuvo sąlygų save realizuoti. Bet ir tie žmonės džiaugiasi – pagaliau nauji vėjai, inovacijos.
„Jei neturi ribų kadencijoms, yra labai lengva taip sukurti mikroklimatą, kad pas tave joks jaunas specialistas ir neateina.“
Bet yra ir nemažai tokių, apie 20–30 proc., kurie nenori pokyčių, jie labai tikėjosi 10 metų ramiai sulaukti pensijos. Bet kai jiems sakai, kad pacientas yra svarbiausias ir kad nėra jokių argumentų, jog nesimokyti kažko, nes smegenų neuroplastiškumas yra duotas iki gyvenimo galo, tai negali pasiteisinti, kad jau kažkas per senas mokytis.
Dar vieną nepasitenkinimo banga kyla dėl ligoninių reformos. Joniškio ligoninė viena pirmųjų ėmėsi pokyčių, dar nelaukusi reformos. Kokia jūsų įstaigos patirtis?
Mūsų visuomenė vis dar yra tokia įsibaiminusi ir jei dviem trečdaliams žmonių po revoliucijų ištrūkstant iš Sovietų Sąjungos gyvenimas nepagerėjo, o pablogėjo, tai nieko nuostabaus, kad į bet kokias reformas žiūrima skeptiškai.
Bet realybė tokia, kad dalis rajono ligoninių neišgyvens ir ne dėl to, kad vykdoma reforma. Ir būtent dabar yra kritinis laikas, dar trys, penki, daugiausiai – dešimt metų, per kuriuos išeis terapeutai, kurie daugeliu atveju yra 75 metų ir vyresni iš darbo ir tiesiog ligonines nebeturės iš ko išlaikyti.
Nes šalia savęs turėti akušerijos ar chirurgijos skyrių dar savaime nereiškia paslaugos kokybės. Ją gali turėti gerą tik tada, kai yra pakankamas pacientų srautas.
Rajono ligoninei reikia modernaus vidaus ligų skyriaus, su geriausia įranga, kur galima tas pačias endoskopijas atlikti, o daugiau viskas yra dienos ar ambulatorinė medicina. Kam važinėti į Šiaulius ar į Panevėžį iš Biržų? Žmogus turi šalia gauti gastroskopijas, ateiti pas reumatologą, į regioną reikia kviestis specialistus. O vidaus ligų stacionaras lieka ir čia dirba plataus profilio generalistai, yra skubios pagalbos gydytojai, kurie gali teikti ir trumpalaikes reanimacijos paslaugas, užtikrinti žaizdų sutvarkymą ir pan.
Taigi tos ligoninės arba veiks tokiu modeliu kaip veikia Joniškio ligoninė, arba jų tiesiog neliks už penkių metų. Nes dabar į jas prikviesti gydytojų neįmanoma, mano amžiaus ir mentaliteto žmogaus neprikviesi. O pasipriešinimas – durklas pačiam sau. Ne vieta Lietuvos sveikatos sistemai priešintis pokyčiams. Aišku, reikia diskusijos, apie tai galvoti, bet ne kaip ožiui įsirėmus priešintis.
Ką darote, kai pavargus nuo visko apima beprasmybės jausmas?
Turiu savo praktiką – jogą, meditaciją, ką atradau prieš kokius penkerius metus. Ir, aišku, šeimos, artimųjų, nuostabios žmonos palaikymas – slaugytojos, kuri puikiai pajaučia, supranta, kaip reikia slaugyto tiek fizine, tiek mentaline prasme. Taip pat mentorius V. Gailius, meras, kuris turi labai daug patirties ir, aišku, kolegos, kai bet koks geras žodis padeda ir padeda judėti. Ir labai svarbu pertraukos, ir pats kartais perdegi, tiek visko darai, reikia tiesiog pabūti su savimi. Bet jei ne visi aukščiau išvardyti dalykai, turbūt būtų neįmanoma atsitiesti.
Dėkoju už pokalbį.
