Naujienų portalui tv3.lt susisiekus su legendinio Kuršėnų vyniotinio kūrėja Eugenija Dragūniene, moteris nuo pat pirmos minutės nestokoja geros nuotaikos ir pozityvo.
Nors 89-erių senjorei gyvenime teko iškęsti net beveik šešerius metus trukusią tremtį, šiandien ji plačiai šypsodamasi sako: „Dabar mano senatvė yra ori ir be galo laiminga.“
Megztomis kojinėmis apdalina visus
Kol pasaulyje ir Lietuvoje nebuvo įsismarkavęs koronavirusas, Eugenija savo dienas leisdavo ypač aktyviai, nepaisant to, kad moteris yra sulaukusi garbaus amžiaus.
Atsikėlusi anksti ryte, ji pirmiausia nueidavo į dušą, išgerdavo vaistus ir tiesiu taikiniu keliaudavo į savo pamiltą miestelio bažnytėlę. Moteris prasitaria, kad ji yra iškentusi ir tris operacijas, o šiuo metu ji turi vaikščioti su dviem lazdomis, tačiau net ir tai nesustabdo energingosios Eugenijos.
„Aš dabar labai gerai einu su tomis lazdelėmis. Labai mėgstu skaityti knygas, dabar kaip tik baigiu skaityti knygą „Tigras tai ne katinas“, labai mėgstu ir megzti.
Anksčiau megzdavau ir sukneles, ir šalikus, dabar jau viskas pabodę, todėl mezgu tik kojines. Visus jomis apdalinu, arčiau manęs gyventumėte, tai ir jums padovanočiau“, – nuoširdumo kvatodama nestokoja moteris.
Dienomis Eugenijai netrūksta ir bendravimo su kitais, ji nuolatos pasiskambina su kitomis tremtinėmis, vis palinksmina ir sunkiau sergančias drauges.
Dienos be žaliojo kokteilio neįsivaizduoja
Moteris prasitaria, kad ji savo dienos neįsivaizduoja be sveiko žaliojo kokteilio ir juokaudama sako, kad, matyt, jis ir gali būti jos neblėstančios energijos paslaptimi:
„Iš vakaro užmerkiu migdolus, ryte išplaku ir tada dedu obuolius, bananą ir savo augintus lapinius kopūstus. Viską išplaku ir geriu tokią košytę, pavaišinu ir kaimynę, ir dukrą, čia toks mano dienos ritualas.“
Na, o prasidėjus karantinui, Eugenija sako, kad vaikšto daug mažiau, o parduotuvėse lankosi retai. Mat garbaus amžiaus sulaukusiai moteriai jose yra tikrai neįdomu.
„Senam žmogui nereikia ir tų papuošalų, kosmetikos. Visko man užtenka, svarbiausia, kad esu laiminga ir išgyvenau, sulaukiau laisvės“, – nuoširdžiai pripažįsta moteris.
Teko ištverti ir tremtį
Legendinio Kuršėnų vyniotinio sumanytoja Eugenija šiuo metu vis dar gyvena Kuršėnuose, tačiau moteris prasitaria, kad yra kilusi iš be galo gražaus Pakražančio bažnytkaimio Kelmės rajone.
Nors dabar moteris savo senatve nesiskundžia ir džiaugiasi neblėstančia energija, vis dėlto jos gyvenimas ne visada buvo lydimas šviesos. Moteriai teko ištverti net 5,5 metų tremtyje.
„Lageryje mes tik ir kalbėdavome, kas bus, kai grįšime į Lietuvą, kai būsime laisvi, kai susitiksime... Mes visi tikėjome, kad Lietuva bus laisva, labai daug melsdavomės. Nors man buvo vos aštuoniolika metų, bet jau tada ten buvusi vienuolė mane išmokė visų pagrindinių maldų“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Kaip pasakoja ji pati, pirmiausia buvo areštuotas jos tėtis, kuris tuo metu buvo savanoris.
„Jis buvo stalius, labai gražius namus mums pastatė, o Mama buvo kaimo šviesuolė, mokėjo ir skaityti, rašyti, kaime buvo labai gera siuvėja“, – prisimena ji.
Mokydamasi mokykloje, Eugenija priklausė būreliui, kurio nariai tikėjo, kad žodis gali padėti daug daugiau nei ginklas. Todėl čia buvo platinami laikraščiai, atliekamos kitos patriotinės misijos.
„Buvo toks Šiaulių vadas, pamenu, buvo Vėlinės ir manęs paprašė, kad su kitomis merginomis nueitume ant jo kapo uždegti žvakelių. Pasirodo, mus sekė, jau kitą dieną mano draugė buvo areštuota, o aš nieko nelaukusi išvykau į Kauno miestą pas gimines“, – pasakoja Eugenija.
Tuo metu būdama jauna mergina Eugenija padėdavo gauti taip reikalingo popieriaus:
„Petrašiūnuose gamindavo popierių, išmesdavo per tvorą suvyniotus rulonus ir mes ateidavome naktį jų pasiimti. Pėsčiomis eidavome iki IX forto, tranzuodavome sunkvežimiais ir į Žemaitiją atveždavome popieriaus, kad galėtume spausdinti laikraštėlius.“
Bausmė dešimčiai metų tremtyje
Po kurio laiko Eugenija buvo areštuota Kaune. Moteris sako, kad tais laikais kitiems skirdavo ir po 25-erius bausmės metus tremtyje, o ji buvo nuteista dešimčiai metų tremtyje.
Legendinio vyniotinio kūrėjai teko gyventi net keliuose lageriuose, iš kurių moteriai pasisekė sugrįžti atgal į Lietuvą.
Grįžusi iš tremties, Eugenija baigė vidurinę mokyklą. Moteris turėjo svajonę tapti mokytoja, tačiau į Šiaulių pedagoginį universitetą ji, deja, nebuvo priimta. Tuomet moteris nutarė atvažiuoti pas vieną bičiulę, gyvenusią Kuršėnuose, ir čia įsidarbino vietiniame cukraus fabrike.
„Pasibaigė sezonas, darbo nebebuvo, tai atėjau į visuomeninį maitinimą, išsiuntė mane į kursus. Tuo metu Kuršėnuose kūrėsi pramonė. Baigusi keturis kursus, įkūriau konditerijos cechą ir pradėjau dirbti konditere“, – šypteli pašnekovė.
Legendinis vyniotinis atsirado atsitiktinai
Eugenija pasakoja, kad pradėti konditerijos verslą Kuršėnuose buvo labai sunku. Mat tuomet moteris neturėjo nei skardos, nei formelių, nei minkymo mašinos. „Viską minkydavome savo rankomis. Galima sakyti, kad viską pradėjome nuo nulio“, – priduria ji.
Netrukus Kuršėnuose atsirado restoranas, o jo apačioje veikė cechas. Čia Eugenija su savo kolegomis dirbo jau dviem pamainom, nors tuo metu produktų ir nebūdavo gausu.
„Buvo varškė, tarp kitko, labai gera varškė, kurią atveždavo po 30 kilogramų. Sviestą ir grietinę veždavo po 20 kilogramų dideliais bidonais, o pieno gaudavome, kiek užsakydavome. Netoliese buvo cukraus fabrikas, tai jo ir pudros mums netrūkdavo“, – vardija moteris.
Taip po truputį ceche dirbusios moterys ėmė sukti galvas, kuo gi būtų galima nustebinti savo klientus.
„Ir tas atsibodę, ir tas, kurdavome ir įvairius tortus: kelmus, gulbes, figūrinius tokius, beržo šakas, tokia mada juk buvo! Paskui kažkaip visiškai atsitiktinai ėmėme kurti vyniotinį“, – juokiasi pašnekovė ir papasakoja unikalią istoriją, kaip gimė legendinis Kuršėnų vyniotinis:
„Iškepėme biskvitą, įdėjome sviesto, sumirkėme – ištižo. Tada dėjome varškės, paskui atidirbome biskvitą ir varškę. Tada reikėjo padaryti išeigą dešimčiai kilogramų – tą ir padarėme. Komisija patvirtino receptą ir pradėjome kepti.“
Vyniotinį pagal mamos receptą kepa dukra
Konditerijos ceche per dieną Kuršėnų vyniotinio buvo iškepama 40 kilogramų. Ir kaip prisimena pati Eugenija, klientai jį išpirkdavo greitai. Tokio vyniotinio kilogramo kaina siekdavo 2,5 rublio. Tiesa, populiarus būdavo ne tik legendinis vyniotinis, lietuviai ne ką mažiau mėgdavo ir sukurtą tortą „Vandenis“.
„Man šis tortas dar ir dabar labai patinka. Dabar yra labai populiarus sviestas, o tada buvo cukrus. Tai sukūrėme tokį tortą „Vandenis“. Būdavo, išplaki želatiną, sluoksniuoji su vaisiais, biskvitu ir apipili šokoladu. Toks tortelis kainavo vos tris rublius“, – šypteli pašnekovė.
Už legendinį Kuršėnų vyniotinį ir tortą „Vandenis“ Eugenijai buvo suteiktas meistro vardas. Konditerijos ceche moteris dirbo iki pat pensijos.
Išėjusi į pensiją saldumynų gaminimo Eugenija taip pat neapleido ir savo namuose kurį laiką buvo įsirengusi mažą privatų cechą, kaip pati sako, kad būtų nenuobodu.
Anapilin iškeliavus mylimam Eugenijus vyrui, į Kuršėnus sugrįžo jos dukra Daina Putvinskienė ir, čia įkūrusi „Kuršėnų konditeriją“, legendinį vyniotinį pagal mamos Eugenijos receptą kepa iki šiol.
„Dukra labai sėkmingai dirba ir turi menišką gyslelę. Galiu pasakyti, kad ji daro daug gražesnius tortus nei aš darydavau“, – pripažįsta moteris.
Energijos paslaptis – sultyse?
Dabar Eugenija legendinio Kuršėnų vyniotinio vis paragauja, kai jį iš darbo parneša dukra. Kaip sako pati jo kūrėja, vyniotinis nėra jau toks ir kaloringas ar per daug saldus.
„Valgau aš jį, bet tikrai ne kiekvieną dieną, žinote, svoris vis tiek auga“, – juokiasi pašnekovė.
Lapkričio 13-ąją atšventusi 89-ąjį gimtadienį moteris iki šiol nestokoja geros nuotaikos ir pozityvo. Kiekvieną vakarą moteris stengiasi prieš miegą pasivaikščioti ir tai ragina daryti kitus.
Paklausus, kokia yra tokios maksimalios neblėstančios energijos paslaptis, Eugenija tik šypteli, kad tikriausiai tai lėmė keli dalykai.
„Gal čia tos mano žalios sultys taip veikia... Kai buvau lageryje, tai nebuvo nei riebalų, nei cukraus, kraujagyslės neužsikimšo nuo kruopų ir balandos.
69-erių metų išvažiavau pas bičiulius į Ameriką. Jie žaliavalgiai, prabuvau ten tris metus, su jais bendraujame iki šiol. Tai gal tos žalios sultys man ir padeda?“, – mąsto moteris.
„Korona aš tikrai nesirgsiu“
Na, o dabar legendinio vyniotinio kūrėja džiaugsmą atranda artimųjų tarpe megzdama kojines. Eugenija džiaugiasi, kad nors ir sveikata ne visada buvo auksinė, vis dėlto Dievas ją apdovanojo itin gera atmintimi.
O štai koronaviruso apsuptyje moteris vis tiek nepraranda optimizmo ir visiems linki, kad virusas juos aplenktų.
„Svarbiausia, kad tik ta korona aplenktų. Aš daug meldžiuosi, tikiu, kad man Dievulis padės ir dabar visiems sakau, kad aš jau ta korona tai tikrai nesusirgsiu“, – geros nuotaikos nestokoja Kuršėnų vyniotinio sumanytoja.
