Komentuodamas 5–11 m. vaikų skiepijimą nuo COVID-19 gydytojas infektologas prof. habil. dr. Vytautas Usonis pažymėjo, kad nežinomųjų dėl to praktiškai neliko ir tėvai jau netrukus turės galimybę nuspręsti dėl šio skiepo.
„Situacija yra tokia, kad Europos Sąjunga, Europos vaistų agentūra šitą vakciną užregistravo. Reiškia, ji atitinka visus griežčiausius vakcinoms keliamus saugumo ir veiksmingumo reikalavimus todėl Europos Sąjungoje, taigi ir Lietuvoje yra legali. Vertinant iš juridinės pusės viskas yra tvarkoje.
Kitas dalykas, gamintojas sako, kad Europoje ši vakcina turi atsirasti apie gruodžio vidurį, „Pfizer-BioNTech“ užsiminė, kad galbūt jau gruodžio 16 d. Kadangi visokie sutartiniai dalykai veikia, gruodžio viduryje ši vakcina Lietuvoje tikriausiai bus“, – komentavo gydytojas.
Kaip nurodė jis, Lietuvos pediatrų draugijos valdyba kol kas susilaiko nuo rekomendacijos penkiamečių skiepyti šia vakcina.
„Tačiau tai nereiškia neigiamos pozicijos. Siekiant geriausio visų Lietuvos vaikų intereso, nutarta palaukti iki savo nuomonę išsakys JAV ir kitų didžiųjų valstybių, Europos Sąjungos pediatrų organizacijos“, – pridūrė V. Usonis.
Svarbiausia, kad tėvai turėtų galimybę
Nors dalis tėvų teigia nenorintys skubėti skiepyti vaikų ir kaip pavyzdį rodo šalis (Jungtinę Karalystę, Norvegiją, Ukrainą), kur vakcinuojami tik gretutinių ligų turintys vaikai, V. Usonis pažymėjo, kad jei tėvai nenori skiepyti vaiko, to daryti niekas ir neverčia.
„Visi vaikai turi turėti tokią teisę ir jei tėvai nuspręs skiepyti savo vaikus, jie turi turėti tokią galimybę. Nuo lapkričio 25 Europos Vaistų agentūra įregistravo vakcinos indikaciją vaikų nuo 5 metų skiepijimui, tai kur kliūtis?
Šiuo metu Lietuvoje nekalbame apie privalomą vaikų skiepijimą, kalbame apie tai, kad tie žmonės, tos šeimos, kurios norės, tokią galimybę turi turėti ir ją turės“, – pažymėjo profesorius.
Ar skiepyti persirgusį vaiką?
Paklaustas, ar reikia skubėti skiepyti persirgusį, antikūnų turintį vaiką, ar jis tada turėtų pasiskiepyti po kelių mėnesių, V. Usonis teigė, kad taisyklė čia paprasta kaip ir suaugusiesiems.
„Biologija tokia, kad tiek persirgimas, tiek vakcinos įskiepijimas sukuria pirminę imuniteto reakciją, o po 3 mėnesių gali būti sustiprinanti dozė. Tai, kad terminas iš pradžių buvo 6 mėnesiai, tai buvo daugiau administraciniai dalykai, dabar šis laikotarpis kiek sumažėjo.
Taigi biologine prasme praėjus 3–4 mėnesiams po persirgtos ligos ar pirminės vakcinacijos gali būti skiepijama sustiprinanti dozė. Jei yra pakankamai daug antikūnų, žmogus gali būti apsaugotas, bet tai sudėtinga tikrinti, tad pagrindinė rekomendacija yra praėjęs laikas. O jei nežinome ligos fakto, ji nebuvo oficialiai patvirtinta, toks žmogus traktuojamas kaip nesirgęs, neturintis imuniteto ir jį reikia skiepyti kaip dar neimunizuotą“, – aiškino V. Usonis.
Kartu jis pabrėžė, kad antikūnų tirtis tiek vaikams, tiek suaugusiems apskritai nerekomenduojama.
„Nebent žmogui iš smalsumo tą norisi padaryti, tai galima, bet tai nėra būtina todėl, kad jei tų antikūnų nėra, sustiprinančiąja doze reikia skiepytis. Jei antikūnų kažkiek yra, jie sustiprinančiai dozei nepakenkia.
Nėra taip, kad imunitetas yra kaip į kokį indą supiltas skystis, kurio vis mažėja ir tada jį turime papildyti. Sustiprinanti dozė sukelia visiškai kitokį imuninį atsaką. O juo labiau kalbant apie omikron atmainą, labai svarbu, kad žmonės būtų ne tik paskiepyti pirmosiomis vakcinos dozėmis, bet gautų ir sustiprinančią dozę. Esant mažiausių abejonių, rekomenduojama konsultuotis su pirminės grandies gydytojais, atlikti būtinus tyrimus“, – komentavo jis.
Šalutiniai reiškiniai – itin reti
Pasiteiravus, ką pasakytų tiems, kurie baiminasi skiepų dėl jų šalutinių reiškinių, pavyzdžiui, paaugliams berniukams pasitaikančio miokardito, V. Usonis priminė, kad pats koronavirusas čia gali pridaryti daugiau žalos.
„Tų šalutinių reakcijų yra, tačiau minėtieji miokarditai labai reti, Lietuvoje tėra pavieniai atvejai iš dešimčių tūkstančių paskiepytų vaikų. Visi povakcininiai miokarditai buvo nesunkūs ir praėjo taikant minimalų gydymą be jokių liekamųjų reiškinių. O mažesniems vaikams tie miokarditai dar turėtų būti retesni nei paaugliams.
Bet kuriuo atveju labai nedidelė miokardito rizika neturi būti priežastimi neskiepyti vaiko, nes jei jis susirgtų, tai po ligos nemalonių liekamųjų reiškinių yra nepalyginamai daugiau ir jie nepalyginamai sunkesni, lyginant su labai nedidele povakcininio miokardito rizika“, – pabrėžė gydytojas.
Anot jo, tiek Lietuvos, tiek didžiųjų valstybių, kur paskiepyta žymiai daugiau vaikų, gydytojai jau turi patirties, mato, kad miokarditai nors ir nemalonus dalykas, praeina be didesnio gydymo.
„Reikia gal daugiau tėvų dėmesio, jei yra prastesnė vaiko savijauta po skiepo, reikia atkreipti dėmesį, kad būtų anksčiau diagnozuota būklė. Bet tai nėra didelė problema ir stabdis skiepytis“, – pakartojo jis.
Nesupranta pykčio dėl galimybių paso
Paklaustas, ar būtų pagrįsta kalbėti apie galimybių pasą ir jaunesniems nei 12 m. vaikams, ar mažesni vaikai vis tik viruso taip efektyviai kaip paaugliai neplatina, V. Usonis akcentavo, kad jokios kalbos apie galimybių pasą šio amžiaus vaikams nėra.
„Kalbant apie paauglius, nežinau, kodėl galimybių pasas piešiamas kaip didelis siaubas. Juk paaugliai nori dalyvauti socialiniame gyvenime, susitikti su draugais, eiti į sporto klubus, tai mūsų rūpestis, kad vaikai, nuėję į viešas vietas, būtų saugūs.
O tą užtikrinama, kai atėję vaikai atsineša pažymą, kad jie buvo arba skiepyti, arba persirgę, tai reiškia, turi žymiai mažesnę tikimybę, kad gali užkrėsti mano vaiką. Jei tėvai turi savo nuomonę ir ignoruoja visuomenės interesą ir kitų vaikų saugumą, tai yra jų reikalas, bet tada reikia nuo jų mūsų vaikus saugoti“, – savo nuomonę išsakė jis.
Kartu profesorius siūlė gyventi šiandiena ir priminė, kad visi labai sunerimę dėl naujosios omikron atmainos.
„Šios padermės plitimo galimybės gali pakeisti visas mūsų anksčiau taikytas nuostatas, nes jo plitimas yra žymiai didesnis ir per šias savaites turi paaiškėti, kiek sunkią ligą ji sukelia. Bet kad tai turės įtakos epidemiologiniams dalykams, tai visiškai neabejotina. Taigi daug kas gali keistis kalbant ir apie tai, kas gali efektyviau platinti virusą ir pan.“, – komentavo V. Usonis.
Sunkūs COVID-19 atvejai tarp 5–11 m. vaikų išlieka reti
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) stebėsenos duomenimis, 5–11 metų vaikai pastaraisiais mėnesiais Europos bendrijos šalyse sudarė vis daugiau naujų susirgimo ir hospitalizacijų dėl COVID-19 ligos atvejų.
Nors visose amžiaus grupėse padidėjo COVID-19 ligos hospitalizacijų skaičius, tačiau tarp COVID-19 liga susirgusiųjų vaikų vyravo lengvos ligos formos ir palanki ligos klinikinės eigos baigtis.
Sunkūs COVID-19 ligos atvejai tarp 5–11 metų amžiaus vaikų išlieka reti, t. y. hospitalizuotų vaikų buvo 0,61 procentas ir 0,06 proc. atvejų reikėjo intensyvios terapijos paslaugų.
Kaip nurodo ECDC, iš viso, kai pradėjo dominuoti pandeminio viruso delta variantas, iš dešimties Europos bendrijos šalių pranešta apie 65 800 simptominių COVID-19 ligos atvejų tarp 5–11 metų amžiaus vaikų.
Lietuvoje vaikų susirgimai sudaro 25 proc.
Kaip rodo Lietuvos duomenys, jei pernai rudens bangos metu vaikų nuo 0 iki 19 metų procentas tarp visų naujų atvejų sudarydavo 6–7, dabar jis siekė daugiau nei 30 proc.
„Taigi praktiškai kas trečias teigiamas COVID-19 atvejis buvo fiksuojamas tarp vaikų. Po vaikų atostogų šis procentas yra kiek pakritęs ir, jei pažiūrėsime praėjusios savaitės duomenis, vaikai sudarė apie ketvirtadalį visų naujų atvejų, taigi 25 proc.“, – situaciją šią savaitę pristatė LSMU profesorius Mindaugas Stankūnas.
Kaip nurodė jis, nuo praėjusių metų kovo mėnesio, kai prasidėjo pandemija, iki šio spalio pabaigos iš viso dėl kovido stacionare buvo gydyta 39 tūkst. asmenų, iš jų 1222 buvo vaikai. Tuo metu iš per visą pandemijos laikotarpį reanimacijos-intensyvios terapijos skyriuose (RITS) gydytų 6200 asmenų 177 sudarė vaikai.
„Taigi iš visų stacionarizuotų asmenų dėl COVID-19 vaikai sudarė 3 proc. Ir jei pasižiūrėtume paskutinius du mėnesius, per tą laikotarpį stacionare gydyti 405 vaikai. Taigi matome, kad vaikai tikrai serga ir jų gydymui reikalinga stacionarinė pagalba. Per pastaruosius du mėnesius reanimacijos pagalbos prireikė 52 vaikučiams dėl COVID-19“, – apibendrino jis.
Riziką išaugina gretutinės ligos, bet daug sirgusių vaikų – sveiki
ECDC informacijoje taip pat pažymima, kad gretutinių sveikatos būklių turėjimas 5–11 metų amžiaus vaikų grupėje yra susijęs su maždaug 12 kartų didesne hospitalizavimo ir 19 kartų didesne tikimybe patekti į intensyvios terapijos skyrių.
Tačiau daugumai (78 proc.) hospitalizuotų tokio amžiaus vaikų nebuvo pranešta apie kitas gretutines sveikatos būkles.
Tą patvirtino ir Kauno klinikos Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas, teigdamas, kad didžioji dalis šioje įstaigoje gydytų vaikų neturėjo gretutinių ligų.
„Be abejo, kad lydinčios ligos apsunkina paciento būklę. Tačiau absoliuti dauguma vaikų, patekusių į intensyviosios terapijos skyrių ar mūsų ligoninę, neturėjo gretutinių ligų“, – pastebėjo gydytojas.
Vargina liekamieji reiškiniai
Kaip nurodo ECDC, užregistruota, kad 5–11 m. amžiaus vaikams pandeminis SARS-CoV-2 virusas sukėlė vaikų dauginį uždegiminį sindromą bei pokovidines būkles, tačiau šiuo metus sunku kiekybiškai įvertinti šių sveikatos būklių paplitimą ir naštą.
JAV ligų kontrolės centro (CDC) duomenimis, apie miokardito atvejus buvo pranešta iki 37 kartų dažniau nevakcinuotiems jaunesniems nei 16 metų vaikams, kuriems diagnozuota COVID-19 liga, lyginant su kitais tos pačios amžiaus grupės pacientais.
ECDC informuoja, kad be tiesioginio COVID-19 ligos poveikio sveikatai, COVID-19 ligos pandemija paveikė 5–11 metų vaikų fizinę ir psichinę sveikatą bei gerovę.
Be to, kasdienės socialinės ir edukacinės veiklos sutrikimai šio amžiaus grupės vaikams sukėlė nerimą ir kančią.
Modeliavimo duomenys rodo, kad 5–11 metų vaikų skiepijimas gali sumažinti SARS-CoV-2 plitimą visoje populiacijoje, nors šios apsaugos mastas ir trukmė šiuo metu nežinomi. Visgi paskaičiuota, kad ši intervencija 11 proc. sumažintų visos populiacijos efektyvųjį reprodukcijos rodiklį.
