„Mintis jį padaryti kilo jau senai. Prieš porą metų dukrytei buvo du metukai, dar nebuvo labai didelė žaidėja su lėlėmis, bet jau labai norėjau jai nupirkti namą. Tokio, kokio norėjau, kaina buvo apie 120 eurų, todėl iš pradžių norėjom pažiūrėti, ar jai išvis to reikia, ar jis nupirktas nestovės kampe“, – idėjos užuomazgas prisimena Indrė.
Jos atmintyje iškilo prisiminimai, kai vaikystėje jai ir sesei mama iš dėžių darydavo namelius, kuriais mergaitės buvo ypač patenkintos.
„Prisiminiau, kad mums mama darydavo namus, būdavom labai laimingos žaisdamos su jais, nors, kiek atsimenu, ten labai didelio grožio nebuvo – viena ant kitos sudėtos dėžės į aukštį, kažkur virtuvė pakonstruota, kažkur lova iš medžiagėlių. Bet užtat kiek laimės buvo... Nuo ryto iki vakaro tose dėžėse žaisdavom, dėliodavom, kilnodavom“, – šiltais prisiminimais dalijasi moteris.
Namelio „pamatus“ padarė prieš kelerius metus
Taip ji nusprendė pasekti mamos pėdomis ir padaryti namelį savo dukrai:
„Galvojau, kad jeigu nežais, nebus gaila išmesti. Taigi paprašiau vyro, kad iš darbo parneštų dėžių, ir sukonstravau namelį. Jis buvo toks kreivas šleivas, nes viską dariau be liniuotės, be matavimų, iš to, ką turėjau po ranka. Pasistengiau tik stogą tvirtą gražų padaryti“.
Indrei prireikė tik kartotinių dėžių, lipnios juostos, dažų, senų tapetų ir karštų klijų. Projektas nepareikalavo ir daug laiko – karkasui padaryti moteris su pertraukomis užtruko maždaug kelias savaites. Greičiausiai galima sakyti, kad visa laimė, jog tik tiek, mat mergaitė su nameliu nežaidė, jis tiesiog prastovėjo kampe.
Vėliau šeima išsikraustė į naujus namus, o dirbinys taip ir liko stovėti palėpėje kiek daugiau nei dvejus metus. Visai neseniai Indrė su dukrele užlipo į senojo namo palėpę pasiimti poros reikalingų daiktų, kai akys užkliuvo už senojo lėlių namelio.
„Jis buvo visas išsikraipęs nuo drėgmės, apiplyšęs, apdulkėjęs, bet jai jo labai prireikė, tai parsitysom namo. Su tokiu baisiu nenorėjau jai duoti žaisti, todėl sakiau, kad truputėlį atnaujinkim. O tada ir prasidėjo didysis darbas“, – šypsosi moteris.
Idėjos gimė pačios
Ji pasiraitojo rankoves ir kibo į namelio rekonstravimo darbus. Visas procesas buvo pakankamai sklandus, kiek daugiau iššūkių sukėlė tik vienas dalykas.
„Iš senojo namelio liko tik dėžių karkasas ir stogas. Visiškai naujai perdariau vonios kambarį, padarėm po juo terasą, naujus laiptus, „įstiklinome“ langus plastikine plėvele. Galvojau, kad tik truputį atnaujinsim, bet kai įsivėliau, tai truputį nesigavo, išėjo savaitės darbas, atliktas su visais matavimais ir panašiai.
Sunkiausia buvo sukonstruoti laiptus. Lipdžiau lipdžiau, vėl išmečiau, vėl lipdžiau, kol galiausiai sugalvojau, kaip juos padaryti tvirtus ir lygius. Jau turėjau ir minčių daryti be laiptų, bet gi negražu... Susinervinu, kad nesigauna, metu viską, užsiimu kitomis veiklomis, po to grįžtu pailsėjusia galva ir lipdau toliau. Taip pat daug kur statėm kolonas, kad ištiesintumėm antrą aukštą. O visa kita – tik fantazijos reikalas“, – šypsosi Indrė.
O moteriai fantazijos tikrai netrūksta. Ji yra baigusi dizainą, visą gyvenimą užsiėmė menais, todėl kur nors toli ieškoti įkvėpimo neprireikė:
„Internete įkvėpimo neieškojau, nes viskas liejosi iš fantazijos. Padarau ką nors, žiūriu, ko akims norisi toliau, ir taip viską lipdau iš eilės“.
Daugiausia laiko pareikalavo įvairios smulkmenos
Indrė pasakoja, kad įrengti namelį užtruko maždaug savaitę. Ji sako, kad nemažą dėmesį skyrė įvairioms detalėms ir smulkmenos, kurios ir pareikalavo daugiausia laiko bei kantrybės.
„Yra jau ir antra mažylė, kuri neleido ilgai būti prie projekto. Labai gerai, kad vyras turėjo atostogas, tai kol jis būdavo su mažyle kieme arba ją migdydavo, aš bėgdavau namo statyti. Ilgiausiai užtrukau su visokiomis smulkmenomis: vėliavėlėmis, bantukais, pagalvėlėmis, langais, kolonomis, lentynėlėmis.
Pavyzdžiui, iš atskiros dėžutės pasigaminom vonios kambarį – pačią vonią suklijavau iš kartono, o išorę ir vidų dariau papje mašė technika. Kai viskas išdžiūvo, nusidažėm, keli baldeliai mėtėsi kažkur kambary, tai susiradom ir sumontavom viską į namą.
Prilipdžius viršutiniame aukšte vonią, apačioje liko erdvės, tai pagal tokią konstrukciją iškart kilo mintis padaryti terasą – jaukią, mergaitišką, su lengvomis užuolaidomis, sėdmaišiu, pagalvėlėmis, vėliavėlių girliandomis.
Po to susipjausčiau kartoną juostelėmis ir išklijavau visą išorę, kad atrodytų kaip su lentutėmis. Taip viską po truputį dailinau, kol gavosi tai, kas matosi dabar. Aišku, norėtųsi viską dar tobuliau padaryti, bet yra kaip yra“, – šypsodamasi pasakoja Indrė.
Namelio statyboms – mažas biudžetas
Šį kartą moteriai prireikė daugiau medžiagų nei pirmąkart, tačiau ji daugelį dalykų rado namuose, todėl visos išlaidos palyginti su tuo, kiek lėlių nameliai kainuoja parduotuvėse, yra juokingai mažos.
„Pagrindinės medžiagos buvo kartonas ir karšti klijai, prireikė ir lipalo, medžiagų atraižų, o visa kita turėjau namuose. Pavyzdžiui, vonioje veidrodis yra iš mano sulūžusio veidrodėlio, kuris nereikalingas mėtėsi kosmetinėje. Užuolaidų karnizai – iš lazdelių nuo kiniečių maisto, nes turėjom daug stalčiuje.
Laiptų turėklai – iš medinių iešmelių, užuolaidos – iš medžiagų skiautelių, langus stiklinau ir vonios užuolaidėlę dariau iš plastikinių skydų, su kuriais reikėjo dirbti per karantiną. Taigi nieko naujo nepirkau, viską turėjau namuose.
Ko tikrai labai daug reikėjo, tai karštų klijų, jiems ir išleidau daugiausia pinigų, bet viską sudėjus taip plius minus būtų 20 eurų, gal net ir tiek nesigavo“, – atskleidžia Indrė.
Dukrytė nuo namelio nenorėjo atsitraukti
Ji neslepia, kad dukrytei lėlių namelis paliko neišdildomą įspūdį. Ji nekantriai stebėjo visą procesą, o galiausiai net nenorėjo nuo jo atsitraukti.
„Kiekvieną kartą grįžusi iš darželio dukrytė pribėgdavo ir žiūrėdavo, ką naujo padarydavau, vis klausdama: ar jau viskas? Jau galiu žaisti? Jau galima neštis į kambarį? O aš jai vis sakydavau, kad dar truputį reikia kai ką pataisyti, bet jau tuoj tuoj.
Kai pabaigiau, nunešėm į kambarį, pastatėm, tai žaidė labai ilgai su juo, net į kiemą nėjo. Buvo geras oras, aš su vyru ir mažyle sėdėjom kieme, kviečiau ją ateiti, pasidžiaugti, kol nepradėjo lyti ir nesutemo, o ji tik klausė, ar gali su namu išeiti. Pasijuokėm, bet namas liko kambaryje, kad nesudrėktų nuo žolės ir nereikėtų vėl iš naujo konstruoti“, – šypsosi Indrė.
Ji pasakoja, kad ir dukrytė prisidėjo prie namelio kūrimo – išsakė, kokių spalvų nori, kokie daiktai reikalingi kambaryje. Indrė neabejoja, kad tokie darbeliai gali būti puikus laiko praleidimo būdas, o galutinis rezultatas pranokti bet kokius lūkesčius, todėl nori įkvėpti ir kitas mamas imtis tokių projektų.
„Kad ir koks tas darbelis gautųsi, jis darytas savo vaikui ar kartu su juo, visada bus gražus ir mielas sau. Manau, tokie darbai lavina ir vaiko fantaziją, o kartu praleistas laikas yra labai geras ir smagus.
Tikrai kurios turi bent kažkiek noro ką nors daryti, bet galvoja, kad bus sunku ar kažkas nesigaus, siūlyčiau imti ir daryti. Gal gausis ir šleivas, kaip mūsų pirmasis, gal ir mažiukas, vos vieno kambario, bet jis toks bus vienintelis ir vaikui pats mieliausias. Nusipirkti galima bet ką ir bet kada, bet pasigaminti visada yra smagiau.
Aišku, tai užima laiko, reikalauja kantrybės, bet, pavyzdžiui, galima tokį dalyką daryti savaitgalį, susėsti su dukryte ir abiem pasidaryti kažką, turėti smagų laiką. O gal prisijungs ir tėtis? Gal jis bus projektuotojas, o jūs su dukra dizainerės? Galima darbą paversti žaidimu ir nesvarbu, kas gausis“, – neabejoja Indrė.
Tokiam darbui ryžtųsi ir antrąkart
Ji sako, kad jau ir senasis namas dukrytei be galo patiko, tačiau šis – tobulas. Pati Indrė negali nepastebėti kai kurių taisytinų dalykų, tačiau džiaugiasi, kad dukrai jie visiškai nematomi. Taip pat ji prasitaria, kad ateityje neatmestų galimybės į tokį kūrybinį darbą kibti dar kartą:
„Turbūt vaikai nemato trūkumų tokiuose dalykuose. Ji sakė, kad šitas namas tobulas, nors aš daug ką matau netobulai, bet svarbu, kad vaikas laimingas. Jeigu reikėtų antrą kartą daryti lėlių namelį, tikrai daryčiau, galbūt ir teks ateityje, kai mažoji paaugs, o šitas jau bus „sužaistas“.
Antrą kartą žinosiu, ką ir kaip daryti, kad būtų tvirta ir gražu. Kitą kartą nuo pamatų viską daryčiau tvarkingai, tiksliai suskaičiavusi, susimatavusi. Taip būtų kur kas lengviau ir rezultatas, žinoma, būtų dar geresnis“.
Indrė savo kūriniu pasidalijo ir socialiniuose tinkluose, kur sulaukė daug dėmesio ir gražių žodžių. Jai toks įvertinimas labai malonus, o vienas svarbiausių norų – įkvėpti tuo užsiimti ir kitus tėvus.
„Negalvojau, kad jis sulauks tiek daug gerų reakcijų, tikrai likau labai nustebinta, kad tiek žmonių susižavėjo mano darbu, kad taip visiems patiko. Gražūs žodžiai ir palaikymas visada pakelia nuotaiką.
Tikiuosi, įkvėpsiu ir kitas mamas imtis kokių nors projektukų. Komentaruose mačiau, kad buvo ir daugiau nagingų mamyčių su savo mažesniais projektais, bet visos jos šaunuolės, labai palaikau tuos, kurie kažką daro savo rankomis“, – sako kūrybinga mama.
