Šiandien Gintarė su šypsena naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kad planų jos gyvenime – begalė, o esant visai jaunai užimtos vadovės pareigos tik dar labiau pastūmėjo siekti svajonių.
Vadovės pareigos – vos 20-ies
Įstojusi į bakalauro studijas, G. Tamašauskienė, kaip ir daugelis studentų, galvojo, kad metas susirasti darbą ir gyventi kuo savarankiškesnį gyvenimą. Taip ji įsidarbino viešbutyje administratore, o vėliau sekę pokyčiai maloniai nustebino.
„Pradirbus viešbutyje metus laiko, įvyko pokyčiai: keitėsi darbuotojai bei atsilaisvino viešbučio vadovės pozicija. Turėjome keletą skirtingų užduočių, mums buvo patikėta paruošti strateginius vystymosi planus, atlikti psichologinius testus. Po visų išbandymų man buvo pasiūlyta viešbučio vadovės pozicija“, – prisimena mergina.
Tada jai buvo vos 20 metų ir vedina didelio užsidegimo Gintarė griebė šį iššūkį už ragų. Nors baimė retkarčiais lydėjo, ryžtas neleido baimėms jos nugalėti.
„Buvau jauna. Tuo metu tikrai neturėjau jokios svarios patirties ir galvojau, kaip dabar viskas vyks. Nebuvo sunku apsispręsti, turėjau didžiulį užsidegimą, tad priėmiau iššūkį. Pradžioje galvojau, kad, na, pabūsiu mėnesį, jei matysiu, kad nesiseka – perleisiu poziciją kitam. Labai bijojau nuvilti ir neįgyvendinti tikslų. Tačiau panašu, kad didelis noras ir dar didesnės pastangos duoda savo vaisius – šiame etape keliavau trejus metus“, – su šypsena įgautą patirtį prisimena pašnekovė.
Jaunas žmogus vadovo pozicijoje atneša ne tik naujų vėjų, bet ir sulaukia įvairiausių aplinkinių reakcijų. Dėl visuomenės stereotipų, kad jaunas žmogus neturi pakankamai patirties, Gintarei teko nuryti ne vieną skaudų aplinkinių pasisakymą. Laimei, visada šalia buvo palaikanti šeima.
„Sulaukiau be galo daug palaikymo iš savo šeimos, jie visada manimi tiki labiau nei aš pati savimi. Su tokiu pasitikėjimu galima kalnus nuversti. Taip pat gavau labai tvirtą tikėjimą manimi iš įmonės vadovų, iki šiol esu jiems dėkinga už galimybę.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Sulaukiau daug spaudimo, replikų tiek į akis, tiek už nugaros, nuvertinimo ir nevertinimo: „Ką tu, jauna mergaitė, čia padarysi?“.
Pradžioje buvo sunku ir skaudu, tačiau labai greitai tai apsivertė – jei man sako, kad negaliu, vadinasi tikrai galiu. Ir dar kaip.“
Patirtis atvėrė kelius į pasaulį
Trys metai vadovės patirties nenuėjo veltui – tai atvėrė kelius į tarptautinę rinką ir tuomet Gintarė pakėlė sparnus į Kanadą. Kaip pati sako, visada vertino svečiose šalyse įgyjamą patirtį, tad gauto šanso paleisti negalėjo.
„Kad išvyktum į Kanadą, turi laimėti pakvietimą, kurio principas panašus į „žalios kortos“. Man pasisekė ir nusprendžiau, kad dabar yra tas laikas ir galimybė, kuria reikia pasinaudoti. Kadangi čia dirbau viešbutyje, ten taip pat dirbau viešbučio administracinėse pareigose“, – sukaupta patirtimi dalinasi G. Tamašauskienė.
Tiesa, čia mergina pasirinko praleisti vienerius metus, nors turėjo galimybę pasilikti ilgesniam laikui. Visgi, meilė čia nugalėjo, o aplinkiniai palaikė mintį grįžti. Gintarė juokiasi, kad daugiau klausimų artimiesiems kilo, kai sugalvojo iškeliauti. Tačiau ji nesigaili nei gyvenimo Kanadoje, nei minties grįžti.
„Kanada yra išties įspūdinga šalis. Ten tarsi viskas gerai. Gamta – atimanti žadą, kuomet ryte prieš darbą spėji užlipti į kalno viršūnę ir pažvelgti į miestą iš viršaus, o važiuojant po darbo greitkelyje gali pamatyti juodąją mešką, skabančią pakelės krūmus. Žmonės čia šilti ir be galo tolerantiški, ekonomika, medicina ir švietimas – aukšto lygio. Tai buvo tiesiog tobuli metai Kanadoje.
Apskritai, kelionių, gyvenimo ir darbo patirtis kitose šalyse žmogui duoda be galo daug: tolerancijos, suvokimo, kultūrų pažinimo, meilės žmonėms ir pasauliui, o svarbiausiai – savęs atradimo.“
Sukaupta darbo patirtis apgyvendinimo sferoje dabar jau praeityje. Grįžusi iš Kanados, Gintarė pasuko į profesiją, kuri ją visada traukė – žmogiškųjų išteklių valdymas. Ji įsitikinusi, kad pati svarbiausia organizacijos sėkmės sudedamoji dalis – žmonės, bendruomenė:
„Kai grįžau į Lietuvą, pajaučiau, kad personalo sritis man labai įdomi – žmonės, jų motyvavimas, nukreipimas, vertybiškai stiprios kultūros kūrimas ir visos kitos praktikos. Mačiau skirtumus Lietuvoje ir Kanadoje, norėjau atnešti pokyčius. Pradėjusi savo kelią personalo srityje, supratau, kad veikti tik iš pojūčio nenoriu, norėjau stipraus pagrindo. Tai mane atvedė į Žmogiškųjų išteklių vadybos magistrą.“
Verslas gimė iš noro daryti daugiau
Atradusi save naujoje profesijoje ir joje įsitvirtinusi, Gintarė po darbų keliauja namo, kur vysto ir kitą savo verslą. Jos rankose gimsta natūralaus sojų vaško žvakės „Memelhouse candles“. Pašnekovė juokiasi, kad tiksliai nepamena, kaip ši veikla užgimė, tačiau dabar turi ambicingų tikslų.
„Daug kas klausė, kaip gimė ši idėja ir aš vis bandau prisiminti – tikriausiai iš didelio noro kurti tai, kas būtų visiškai iš mano vidaus. Man gyvenime visuomet buvo pakankamai sunku turėti tik vieną veiklą, visuomet norėjosi daugiau.
Kita vertus, žvakių visuomet buvo pilni mano namai. O natūralumas ir rankų darbas yra tai, kas suteikia joms dvasią. Kiekviena žvakė yra pagaminta su didžiule meile ir teigiama energija.
Na, o natūralūs produktai ir ekologija man visuomet buvo labai svarbu. Taigi, turbūt taip šios visos idėjos po truputį ir rado viena kitą. Nebuvo dienos, kad atsikelčiau ir sakyčiau: „Labas rytas, štai, nusprendžiau – darysiu taip“, – juokiasi G. Tamašauskienė.
Mergina juokiasi, kad verslu to vadinti ne visuomet drįsta – ji tai meiliai vadina projektu, kuriam atiduoda didelę dalį savo laisvo laiko. Balandžio mėnesį projektui sulaukus pirmojo gimtadienio, Gintarė džiaugiasi, jog sekasi tikrai gerai. Visuomenė vis daugiau renkasi rankų darbo gaminius, jiems svarbu gamta ir natūralumas.
„Jų labai daug ir kas dieną atsiranda dar daugiau. Tapti numeriu vienas natūralių žvakių gamintoju Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, apkeliauti pasaulį, įsikurti namus, išsilaikyti motociklo teises. Norėčiau dalintis su žmonėmis kelionių patarimais ir atradimais. Galbūt čia gims dar vienas įdomus projektas. Ir, tiesiog, kiekvieną dieną maksimaliai džiaugsmingai gyventi.“
Turi patarimų ir kitiems
Vadovės pozicija vos 20-ies, metai Kanadoje, atrasta nauja darbo sritis ir savas verslas – didelis gyvenimo etapas. Tačiau Gintarei šis virsmas gyvenime atrodo labai natūralus, mat pati visada buvo žmogus su didelėmis svajonėmis.
„Mėgstu taisykles, turėti gana detalų planą ir jo laikytis. Visi mano tikslai suskirstyti į mažesnius žingsnius, žinau kas, kada ir po ko. Visada dedu maksimalias pastangas viso to pasiekti.
Tačiau tuo pačiu manyje yra lygiai tokia pati stipri kita pusė – galiu palikti gerai apmokamą darbą, visų taip vertinamas pareigas ir išvykti gyventi į kitą pasaulio pusę. Nes tiesiog taip sako širdis“, – šypsosi pašnekovė.
Paklausta, ar turi patarimų jauniems žmonėms, pradedantiems savo profesinį kelią, Gintarė nedvejoja – svarbiausia pasikliauti savimi, tvirtu žingsniu žengti į priekį ir džiaugtis net mažiausiais pasiekimais.
„Galvoju, kad, visų pirma, ne pareigose esmė, o tame, ką nori daryti. Mano palinkėjimai būtų daryti tai, ko nori pats, ne tai, ko iš tavęs tikisi. Eiti ten, kur jauti, kad yra tavo širdis, eiti tuo keliu ir dėti maksimalias pastangas. Kiekvieną smulkmeną daryti maksimaliai iki galo.
Svarbu būti draugiškam, žmogiškai bendrauti su visai, turėti didžiules, utopines svajones ir ne tik svajoti, bet ir eiti jų įgyvendinti. Ir, turbūt, tiesiog džiaugtis ta kelione – kasdienybe, gyvenimu, rasti džiuginančius dalykus.
Galvoju, kad jeigu darai tai, ką nori, su maksimaliomis pastangomis ir dar džiaugiesi – tai mano sėkmės receptas“, – su šypsena įkvepiančiomis mintimis dalinasi G. Tamašauskienė.
