O į Ameriką dar prieš 30 metų pirmiausia išvyko Manto tėtis. Manto pusbroliai jau gyveno Los Andžele, o pas artimuosius nuvykęs vyras po pusmečio ten atsivežė ir sūnų bei žmoną. Mantas neslepia, kad išvykti norėjosi dėl „amerikietiškos svajonės“ ir geresnio gyvenimo, tačiau daug lėmė ir tuometiniai įvykiai Lietuvoje.
„Išvykau kai man buvo 4-eri. Lietuvoje buvo dar sovietų laikai. Nežinai, ar jau Lietuva, ar dar sovietų Lietuva. Išvažiavome, kai buvo labai sunku žinoti, kas bus. Viskas labai greitai keitėsi ir nežinai, kas kaip“, – pasakoja vyras.
Iš meno išgyventi sunku
Kėdainiuose gyvenę Manto tėvai Šiaulių mokykloje dirbo dailės mokytojais, o ir laisvalaikiu Manto tėtis užsiimdavo medžio darbais, mama daug tapė. Taip jau susidėliojo, kad atvykus į JAV Manto tėtis ėmėsi įvairių remontų darbų, o mama pradėjo dažyti butus.
„Mano tėvai angliškai nekalbėjo, tai ką tu gali daryti. Eini, tvarkai namus, remontuoji, dažai. Tokie patys paprasčiausi darbai, bet eini po truputį ir kyli aukštyn. Dabar mano tėvai labai gerai išsilaikė ir davė man gerą gyvenimą“, – pasakoja jis.
Vyras pasakoja, kad jo tėvai dailės darbų ir meno nepamiršo nei tada, nei dabar, tačiau užsidirbti ir pasidaryti karjerą šioje srityje ypač sunku. Manto mama taip pat mokino ir jogos, tačiau šiai veiklai daugiau laiko skirti galėjo tik po to, kai šeima jau įsigijo savo namus.
„Mano mama mokė jogos, bet sunku būnant jogos mokytoja uždirbti pinigus. Mano tėtis dirbo tokius statybinius, rankų darbo darbus, ir nusipirko namą, o tai davė daugiau laiko, todėl mama pradėjo mokyti jogos.
Dabar ji turi žmones, kuriuos moko, mūsų namuose yra jogos studija. Tėtis irgi užsiima menu, kai turi laiko, bet kurti karjerą meno srityje ir uždirbti pinigus yra labai sunku, tokių žmonių labai mažai. Los Andžele yra lietuvių bendruomenė, yra Švento Kazimiero bažnyčia, kurioje ėjau ir į šeštadieninę mokyklą. Ten mano tėtis pastatė tokius didelius medinius kryžius“, – pasakoja Mantas.
Ir lietuvis, ir amerikietis
Nors lietuviškai Mantas vis dar kalba, jis neslepia, kad lietuvių kalbą šiek tiek užsimiršo – lietuviškai jis kalba tik su savo tėvais. Paauglystėje lankytoje šeštadieninėje mokykloje jis taip pat turėjo kalbėti lietuviškai, nors pripažįsta, kad su kitais lietuviais tarpusavyje vis tik kalbėdavosi angliškai.
„Mokyklose mokėmės istorijos, šokome tautinius šokius, ir, aišku, turėdavome kalbėti lietuviškai, bet tarpusavyje vis tiek kalbėdavom angliškai, nes taip tiesiog lengviau. Aš jau galvojau angliškai. Kai nenaudoji kalbos pasidaro sunkiau ir kalbėti. Lietuviškai dabar kalbuosi tik su tėvais“, – pasakoja Mantas.
Jis prisimena, kad vaikystėje naują kalbą išmokti buvo daug lengviau, nors ir teko pradėti mokytis vėliau, bet jau 14 metų niekas nebesuprato, kad Mantas nėra amerikietis. Vis dėlto pats Mantas sako, kad yra „ir amerikietis, ir lietuvis“.
Tačiau amerikiečius ir imigrantus, sako jis, skiria darbštumas. „Jei žiūri į pradedantį dirbti žmogų, ką tik atvykusį į Ameriką, ir amerikietį, pradedantį dirbti, matosi skirtumas.
Aš panašus į savo tėvus. Jie dirbo sunkiau, jie turėjo daugiau noro, greičiau pakilti, nusipirkti namą, o kiek matau, mano draugai, su kuriais mokiausi, jie neturi tokios ugnelės. Imigrantai yra užsidegę, jie nori daugiau, greičiau. Žinoma, ne visi amerikiečiai tokie, ne visi ir imigrantai tokie.“
„Surf Yoga Beer“
Nors Mantas jau nuo 2012 metų dirba su kompanija „Soul Cycle“ ir veda treniruotes, o prieš pandemiją keletą metų su šia įmone dirbo ir Londone, vyrui to pasirodė per mažai. Neradęs tobulos kelionių agentūros tokią jis susikūrė pats.
„Kai aš augau man patiko Los Andžele plaukioti su banglente, man patiko vanduo, kažkada, kai buvau jaunesnis, dirbau gelbėtoju. Norėjau kad būtų kažkokios pramogos, norėjau, kad būtų joga, nes užaugau su mama, kuri domisi joga. Man svarbu buvo, kad mintyse būtų galima surasti ramybę, ir joga man labai svarbi. Ir norėjau, kad galėčiau gerti“, – juokdamasis sako Mantas.
Pasak jo, kompanijų, kurios kelionėse suderintų ramybę, adrenaliną ir šventimą ar pasisėdėjimą su draugais atrasti nepavyko, „todėl reikėjo tokią sukurti“. Iki pat pandemijos kelionės vyko pilnu tempu – Mantas sako 2019 metais turėjęs 25 keliones į įvairiausias pasaulio šalis, o šiais metais kelionės vėl atsinaujina.
Pirmoji suplanuota į Kroatiją, o kartu vyks apie 60-70 žmonių. Įprastai kelionė trunka 6-7 dienas, kurios, sako Mantas, būna suplanuotos nuo ryto iki vakaro.
„Mes atsikeliame rytais, daug sportuojame, daug pavalgome, pasikalbame, o tada einame ieškoti nuotykių. Plaukiojame su baidarėmis, važinėjame dviračiais, tada vakare išgeriame ir švenčiame iki 12-1 valandos nakties. Ir taip iš naujo kitą rytą.
Tokiu būdu labai greitai susidraugauji su kitais žmonėmis. Kai sportuojame kūnas išleidžia endorfiną ir serotoniną. Kai sumaišai tai su alkoholiu tu jautiesi labai gerai, esi atsipalaidavęs ir esi labai laisvas su savimi ir su kitais. Tikrai labai lengva susidraugauti“, – su šypsena pasakoja Mantas.
Nauji planai – Meksikoje
Įprastai tokios kelionės atsieina nuo 2 iki 5 tūkst. dolerių, tačiau klientai dažniausiai yra žmonės, turintys gerai apmokamus darbus ir norintys pabėgti nuo rutinos. Mantas sako, kad kelionę su „Surf Yoga Beer“ planavo ir į Lietuvą, tačiau Lietuva – per brangi šalis.
„Aš žiūrėjau keliones po Lietuvą. Būtų įdomu, bet Lietuva yra labai brangi šalis. Žiūrėjau keletą vietų Žemaitijoje, link Palangos, Neringos, kažko, į ką būtų gražu užsieniečiams pažiūrėti, tačiau geriau į Italiją, Kroatiją keliauti“, – neslepia Mantas.
O naują projektą lietuvis planuoja dar kitoje šalyje. Prieš naujus metus Mantas su grupe keliavo į Meksiką, tačiau prasidėjo antras karantinas ir grįžti į Los Andželą nebebuvo prasmės – „Grįžę būtume sėdėję kambaryje. Geriau sėdėti Meksikoje prie jūros.“
Laikas vis ėjo, kelionė namo vis buvo nukeliama, o per pusmetį atsirado ir naujo projekto idėja.
„Po pusantrų metų 16-ai mėnesių atidarysiu naują viešbutį. Tai bus „fitness hotel“. Jame bus 20 kambarių. Viešbutyje gali sportuoti, susipažinti ir bendrauti su kitais žmonėmis“, – pasakoja Mantas.
