Kalėdų stalo tradicijos įvairiuose kraštuose skiriasi. Lenkai labiau mėgsta žuvį, paprastai karpį. Švediška Julbord pasižymi įvairove, tiesa, čia visuomet bus silkės. Tačiau Anglijoje gruodžio 25 dieną patiekiami valgiai yra įspūdingi (kartais ant britų stalų kalakutą pakeičia žąsis), ir tokie jie yra jau nuo Karalienės Viktorijos laikų.
Geras maistas turi teigiamos įtakos žmogaus nuotaikai, rašo „The Economist“. Ir dalis to malonumo yra pajuntama iš karto. Tie, kurie vengia persivalgymo ir šeimyninių kivirčų, mėgaujasi cukraus kiekio kraujyje padidėjimu po valgio. Tai paskatina endorfinų – cheminių medžiagų, veikiančių kaip laimės hormonai – antplūdį jų smegenyse.
Tačiau šis malonumas yra dar gilesnis. Gyvūniniuose baltymuose, tokiuose kaip vištienos kepsnys, kumpyje ar žuvyje, yra visų organizmui reikalingų amino rūgščių, įskaitant ir tokių, kurių jis negali pasigaminti pats. Tirozinas ir triptofanas yra reikalingi dopamino – neuromediatoriaus, kontroliuojančio malonumo ir pasitenkinimo jausmą – ir serotonino, kuris padeda reguliuoti nuotaiką, gamybai. Briuselio kopūstuose yra folio rūgšties – vitamino, be kurio smegenys negali tinkamai funkcionuoti. O spanguolėse yra daug vitamino C, kuris, be kita ko, dalyvauja dopamino pavertime į noradrenaliną – kitą neuromediatorių, kurio trūkumas, manoma, yra susijęs su depresija.
Augant psichikos sveikatos sutrikimų skaičiui, vis daugiau mokslininkų pradeda domėtis, kaip maistas ir maisto papildai veikia žmogaus protą. Smegenys – sudėtingiausias ir daugiausiai energijos reikalaujantis kūno organas – beveik neabejotinai turi savo specialius mitybos poreikius. Tad sveiki atvykę į besiformuojančią mitybos psichiatrijos sritį.
Suaugusio žmogaus smegenys, kurios sudaro apie 2 proc. kūno masės, sunaudoja apie 20 proc. medžiagų apykaitos energijos. Norint palaikyti tinkamą jų veiklą, reikia daug vitaminų ir mineralų. Net mažiausioms smegenų dalims reikia daugybės būtinų maistinių medžiagų. Vien triptofano pavertimui serotoninu reikia vitamino B6, geležies, fosforo ir kalcio.
Atskirti smegenų mitybos poreikius nuo likusio kūno poreikių yra sudėtinga. Mažai gelbsti net rekomenduojamos paros normos. Jos buvo suformuluotos Antrojo pasaulinio karo metais, siekiant nustatyti maistines medžiagas, kurių reikia karių fizinei sveikatai palaikyti. Tačiau smegenims reikalingų medžiagų normos niekada nebuvo apskaičiuotos. Bent jau iki šiol.
Palyginti su kitomis sritimis, mitybos mokslas nėra pakankamai ištirtas. Tai iš dalies lėmė tai, jog yra sunku tai padaryti kokybiškai. Atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai, naudojami vaistams išbandyti, yra sudėtingi. Labai mažai žmonių sutinka ilgus metus laikytis eksperimentinės dietos. Taigi didžioji dalis mitybos mokslo remiasi stebėjimo tyrimais, kuriais bandoma nustatyti ryšį tarp tam tikrų maisto produktų ar maistinių medžiagų ir ligų. Bet jų negalima naudoti, siekiant galutinai įrodyti priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikimų ir konkretaus mitybos veiksnio. Tačiau, kaip ir su rūkymo bei plaučių vėžio atveju, pradėjus lyginti daugybę tokių tyrimų, pradeda ryškėti tam tikros tendencijos.
Dabar yra žinoma, kad kai kurie mitybos įpročiai yra ypač naudingi smegenims. Viename neseniai atliktame tyrime buvo pastebėta, kad Viduržemio jūros regiono maisto racionas, kuriame gausu daržovių, vaisių, ankštinių augalų ir nesmulkintų grūdų, mažai raudonos ir perdirbtos mėsos bei sočiųjų riebalų, sumažina insulto, protinės veiklos sutrikimų ir depresijos tikimybę. Kituose neseniai atliktuose tyrimuose, analizuojančiuose „žaliąją“ Viduržemio jūros dietą, kurioje yra daug polifenolių (antioksidantų, esančių žaliojoje arbatoje), nustatyta, kad ji sumažina su amžiumi susijusią smegenų atrofiją. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad uogos, galimai, geriau nei kiti vaisiai, sumažina demencijos riziką.
Mokslininkai mano, kad tokia dieta gali sumažinti smegenų uždegimą. Tai, manoma, paveikia tokias sritis kaip hipokampas, kuris yra susijęs su mokymusi, atmintimi ir nuotaikos reguliavimu, ir kur suaugusiems vystosi nauji neuronai. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad kai jie yra šeriami maistu, kuriame gausu omega-3 riebalų rūgščių (pavyzdžiui, iš graikinių riešutų), flavonoidų (daugiausia randamų arbatoje ir vyne), antioksidantais (kurių gausu uogose) ir resveratroliu (aptinkamu raudonosiose vynuogėse), suaktyvėja jų neuronų vystymasis, sumažėja uždegiminiai procesai. Tokie rezultatai atitinka tyrimus, kurie rodo, kad tie, kurie reguliariai valgo itin perdirbtą, keptą ir saldų maistą (didinantį smegenų uždegimą), turi didesnę depresijos išsivystymo riziką.
Bado žaidynės
Kalėdinės puotos dažnai yra laikomos apsirijimo orgijomis. Tačiau kadangi daugelyje garnyrų yra daržovių, kai kuriems žmonėms tai yra pats sveikiausias jų valgis per visus metus. Tik 10 proc. suaugusiųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose suvartoja rekomenduojamą daržovių kiekį per parą ir tik 12 proc. suvalgo pakankamai vaisių. Panaši situacija pastebima daugelyje pasaulio šalių. Norėdami kompensuoto savo mitybos nevisavertiškumą, daugelis pradeda vartoti vitaminus ir maisto papildus.
2018 m. 54 proc. Šiaurės Amerikos gyventojų ir 43 proc. azijiečių vartojo maisto papildus. Dažniausiai žmonės renkasi multivitaminus, vitaminą D ir omega-3 riebalų rūgštis. Daugiausia maisto papildams išleidžia Amerika, po jos seka Vakarų Europa ir Japonija. Remiantis vienu skaičiavimu, pasaulinė maisto papildų rinka 2021 m. pasiekė 152 mlrd. JAV dolerių ir tikimasi, kad iki 2030 m. ji kasmet paaugs apie 9 proc. Tačiau daugelyje regionų papildų pramonės reguliavimas yra silpnas arba jo visiškai nėra. Negana to, nėra atlikta pakankamai kruopščių tyrimų, siekiant išsiaiškinti jų naudą ir riziką.
Maisto papildų istorija prasideda 1912 m., kai lenkų kilmės amerikiečių biochemikas Casimiras Funkas iškėlė hipotezę, kad norint palaikyti žmogaus sveikatą, jam reikia nedidelių kiekių nenustatytų organinių medžiagų. Ši idėja sukėlė tikrą revoliuciją. Ir mokslininkas buvo teisus. Kartu su makroelementais, tokiais kaip baltymai ir angliavandeniai, buvo ir neatrastų maisto komponentų – mikroelementų. Pirmasis vitaminas, kuris buvo išskirtas ir susintetintas 1936 m., buvo tiaminas arba B1. Jo trūkumas sukelia beriberį – ligą, kuri gali paveikti tiek širdies ir kraujagyslių, tiek centrinę nervų sistemas. Šis atradimas pradėjo vitaminų izoliavimo, charakterizavimo ir gamybos lenktynes, dėl kurių, galiausiai, išsivystė papildų pramonė.
Praėjus pusei amžiaus po C. Funko atradimo, atsirado mąstymų apie tai, kad maistinės medžiagos gali gydyti psichines ligas. Kanados psichiatras Abramas Hofferis bandė gydyti šizofrenikus didelėmis vitamino B3 dozėmis. Tada, 1968 m., chemikas ir Nobelio premijos laureatas Linusas Paulingas sukūrė terminą „ortomolekulinė psichiatrija“, kuris apibūdina teoriją, kad keičiant medžiagų, kurios paprastai būna organizme, koncentraciją galima gydyti psichikos ligas. Tačiau tuo metu buvo mažai įrodymų, patvirtinančių jų teiginius. Negana to, Amerikos psichiatrų asociacija 1973 m. paskelbė ataskaitą, kurioje atmetė ortomolekulinę psichiatriją, pabrėždama kontroliuojamų eksperimentų trūkumą ir padarydama išvadą, kad didelės B3 dozės yra „nenaudingos ir potencialiai pavojingos“.
Didelio masto ir kruopščiai atliktų tyrimų mitybos psichiatrijos srityje nebuvimas tapo galimybe tiems, kurie nori reklamuoti papildų potencialą, neturint jokio mokslinio pagrindimo. Vienas tokių pavyzdžių yra Autumn Stringam. 1992 m., gimus pirmajam jos kūdikiui, kanadietė A. Stringam buvo paguldyta į psichiatrijos skyrių su sunkia pogimdyvine psichoze. Jos šeima turėjo psichikos ligų istoriją, įskaitant bipolinį sutrikimą, psichozę, depresiją ir savižudybes. Jos prognozė buvo niūri. Tačiau tada jos tėvas, kartu su savo draugu, dirbančiu gyvūnų pašarų versle, sukūrė maisto papildus, kuriuose yra įvairių vitaminų ir mineralų. Jie, jų teigimu, buvo įkvėpti maisto papildų, duodamų kiaulėms, siekiant sumažinti jų patiriamą nerimą ir stresą. A. Stringam teigė, kad ją pagydė būtent šis preparatas. Jos istorija išpopuliarėjo ir šeima pradėjo pardavinėti šias tabletes.
Tačiau nebuvo atlikti jokie bandymai, įrodantys jų veiksmingumą ar saugumą. Teiginiai, kad šie papildai buvo vaistas nuo visų ligų, paskatino vieną šizofreniką atsisakyti jam paskirtų vaistų. Vėliau jis nužudė savo tėvą ir sunkiai sužeidė motiną. 2003 m. Kanados vaistų reguliavimo institucija, susirūpinusi dėl neištirtų papildų vartojimo rimtiems psichikos sveikatos sutrikimams gydyti, konfiskavo tabletes. Šis atvejis sutvirtino daugelio įsitikinimą, kad mikroelementų naudojimas psichinei sveikatai gydyti yra grynas šundaktariavimas.
Ir vis dėlto šiandien daugelis mokslininkų palaiko idėją, kad yra stiprus ryšys tarp to, ką žmonės valgo, ir jų psichinės sveikatos. Tyrimai parodė, kad vitamino B12 trūkumas sukelia depresiją ir blogina atmintį bei yra susijęs su manija ir psichoze. Mažas vitamino D kiekis yra susijęs su padidėjusia demencijos ir insulto rizika bei su neurologinio vystymosi sutrikimais. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad didelės vitamino B6 dozės – 100 mg per dieną, o ne 1,3 mg rekomenduojamos paros normos – sumažina nerimą. Viskonsino universiteto mokslininkas Robertas Przybelskis, ištyręs „atminties kliniką“ lankančius pacientus, pastebėjo, kad 40 proc. jų trūko bent vieno vitamino (iš penkių, kurių buvo ieškoma), o 20 proc. tyrimo dalyvių trūko dviejų.
Epikūrizmas
Taigi kodėl gi tiesiog neišgėrus saujos vitaminų, kad nereiktų nerimauti dėl sudėtingos ir, galbūt, brangios dietos? Iš dalies todėl, kad retai tiksliai žinote, ką gaunate. Korko universiteto koledžo psichiatrijos profesorius Tedas Dinanas papildų pramonę apibūdina kaip „laukinius vakarus“. Skirtingai nuo griežtai reguliuojamuose vaistuose, papilduose gali būti daugiau arba mažiau medžiagų, kurių, esą, turi jų papildai. Per didelis vitamino A kiekis gali būti žalingas nėštumo metu. Vartojant beta karotiną ir vitaminą E kyla įvairių pavojų sveikatai. Didelės vienos maistinės medžiagos dozės gali sutrikdyti kitų medžiagų įsisavinimą.
Bet kokie mikroelementų vartojimo, sergant psichinės sveikatos sutrikimais, tyrimai po incidento su A. Stringam Kanadoje sustojo. Ir vis dėlto, kai kurie liko suintriguoti. 2003 m. į Julią Rucklidge, klinikinę psichologę iš Kenterberio universiteto Naujojoje Zelandijoje, kreipėsi kolega iš Kanados, kad sužinotų, ar jai būti įdomu atlikti tokius tyrimus. Ji buvo skeptiška: „Mane mokė, kad mityba yra visiškai nesvarbi smegenų veiklai.“ Ji prisimena, kad tuo metu ji buvo sužavėta teigiamų duomenų apie antidepresanto „Prozac“ ir stimuliatorių, tokių kaip metilfenidatas, vartojamų esant dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimui, veiksmingumą. Ji pasakoja, kad džiaugėsi turėdama šiuos naujus vaistus kaip įrankius psichikos sveikatos problemoms gydyti.
Tada ji buvo priversta suabejoti savo įsitikinimais. Ji metus nesėkmingai bandė gydyti vaiką, sergantį obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Jo tėvai nesutiko duoti jam vaistų. Vieną dieną, šeimai paliekant ligoninę, gydytoja prisiminė, kad stalo stalčiuje ji turi dėžutę papildų, skirtų jos planuojamam tyrimui. Ji pasiūlė juos tėvams įspėdama, kad ji nežino, ar tai veiks. Jie grįžo po dviejų savaičių, teigdami, kad vaiko manija dingo.
Daktarė J. Rucklidge buvo skeptiška, kad bet kokį vaiko pagerėjimą lėmė maisto papildai, tačiau tai įkvėpė ją atlikti daugiau bandymų. Nuo to praėjo jau keli dešimtmečiai, per kuriuos ji įrodė, kad maisto papildai yra naudingi vaikams, sergantiems dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimu, ypač tiems, kuriems nesiseka reguliuoti savo emocijų. Šis tyrimas neseniai buvo pakartotas Amerikoje. Atsiranda ir kitų papildų veiksmingumo įrodymų. Rugsėjo mėnesį paskelbti didelio tyrimo rezultatai parodė, kad kasdienis multivitaminų vartojimas gali pagerinti vyresnių nei 65 metų žmonių protinę veiklą. Tyrėjai stebėjo daugiau nei 2 000 žmonių ir nustatė, kad trejus metus vartojant maisto papildus, kognityvinės funkcijos suprastėjimas sumažėja 60 proc.
Mitybos psichiatrija dar tik pradeda formuotis. Aiškėjant, kurie mikroelementai veikia smegenis, laukia kitas etapas – nustatyti, kaip jie tai daro. Tam galėtų padėti kita nauja tyrimų sritis.
Vienas iš labiausiai intriguojančių pastarųjų metų mokslo pasiekimų yra žarnyne esančių mikroorganizmų, kaip tarpininkų tarp to, kas patenka į burną, ir to, kas vyksta smegenyse, svarbos atradimas. Dabar mokslininkai žino, kad mikrobai sudaro sudėtingą žarnyno ekosistemą, vadinamą mikrobioma. Šiems mikrobams reikia mikroelementų. Mityba, kurioje jų trūksta (būdinga daugeliui Vakarų šalių), gali sukelti žarnyno mikrobiomos disbalansą.
Ar tai gali turėti įtakos žmonių mąstymui ir jausmams? Daugėja įrodymų, kad egzistuoja ryšys tarp žarnyno ir smegenų. Jį sukurianti mikrobiomos dalis yra vadinama psichobiomu. Medžiagos, kurias gamina įvairios bakterijos, virusai ir grybeliai, prasiskverbusios į kraujagysles, gali patekti tiesiai į kraują arba stimuliuoti nervą klajoklį, jungiantį žarnyną ir smegenis. Žarnyne esančios bakterijos, be kita ko, gamina ir triptofaną – aminorūgštį, kuri, kaip manoma, gaunama tik su maistu.
Tyrimai taip pat įrodė, kad mikroorganizmai, randami jogurte ir kituose fermentuotuose maisto produktuose, mažina nerimą. Labiausiai dr. T. Dinaną stebina tai, kad žmogaus gebėjimą susidoroti su stresu gali pakeisti viena bakterijų padermė. Tyrimai rodo, kad dvi bifidobakterijų rūšys ir viena laktobkterijų rūšys mažina stresą. Atlikus tyrimą su bakterijų neturinčiomis pelėmis, nenormalus atsakas į stresą buvo pakeistas, kai joms buvo sušvirkštos Bifidobacterium infantis dozės. Dėl šių išvadų atsirado „psichobiotikų“ sąvoka. Tai bakterijos, kurių vartojimas gali turėti panašų poveikį kaip antidepresantai ar vaistai nuo nerimo.
Didžiausi sunkumai plėtojant šią naują tyrimų sritį slypi ekonomikoje. Priešingai nei vaistai, vitaminai, mineralai ir mikrobai nėra patentuojami. Farmacijos įmonės neturi jokių komercinių paskatų tirti tabletes, kurias gali gaminti bet kas. Sunku pasitikėti pramonės remiamais tyrimais, nes jie linkę į palankias išvadas. Tokius bandymus turėtų atlikti vyriausybės, universitetai ir sveikatos priežiūros institucijos. Žinoma, niekas negali pakeisti tinkamos mitybos. Bet tai suteikia peno apmąstymams.
NE dirbtinei "mėsai" ir "baltymams" iš vabalų !