Gydytoja anesteziologė-reanimatologė, Europos gaivinimo tarybos gaivinimo instruktorė ir edukatorė dr. Asta Krikščionaitienė teigė, kad nors tokios staigios mirtys sporte nenutinka dažnai, daugeliu atveju jų niekaip negali numatyti.
„Laimei, mirtys sporte yra gana retas dalykas, bet tai įvyksta ir to išvengti būna neįmanoma. Kai kalbame apie profesionalų sportą, jis turi didesnę riziką nei neprofesionalus sportavimas. Yra paskaičiuota, jei iki 35 metų ši rizika sportininkui yra gana nedidelė, tikėtina, viena mirtis 100 tūkst. sportuojančiųjų, tai virš 35 m. ši rizika ženkliai padidėja – iki beveik 1 iš 10 tūkst. atvejų“, – nurodė gydytoja.
Kodėl įvyksta jaunų sportininkų mirtys?
Aiškindama to priežastis A. Krikščionaitienė pasakojo, kad jaunų sportininkų mirtys dažniausiai įvyksta dėl tam tikrų įgimtų dalykų, širdies ligų, kurias, deja, ne visada lengva nustatyti profilaktiniais tyrimais.
„Širdies sustojimą gali sukelti ir fiziologinis perkrovimas intensyvaus sporto metu. Didžiausią riziką staigiai numirti turi, kaip aš vadinu, kamuolinių sporto šakų atstovai – krepšininkai ir futbolininkai, kurie gauna kamuoliu smūgį į krūtinę. Šis stiprus smūgis ir sveikam žmogui gali sukelti širdies sukrėtimą, kuris pasibaigia skilvelių virpėjimu ir staigia mirtimi“, – kalbėjo medikė.
Visgi iki 35 proc. atvejų mirčių priežastys lieka neaiškios. „Matyt, šiuolaikiniais tyrimais neįmanoma nustatyti tų priežasčių“, – apgailestavo pašnekovė.
Iki 80 proc. atvejų neįmanoma nuspėti
A. Krikščionaitienė patikino, kad profilaktiniai tyrimai, kurie sportininkams atliekami reguliariai, yra labai svarbūs, tačiau net iki 80 proc. visų atvejų staigios mirties nuspėti neįmanoma.
„Yra padaryti didelės apimties tyrimai įvairiose šalyse, kur jau įvykus staigioms mirtims vėliau analizuojami visi duomenys, sportininkų patikros rezultatai, autopsijos duomenys ir paaiškėja, kad iki 80 proc. jie būna visiškai normalūs.
Taigi numiršta tie, kuri tikrinosi, tą darė rūpestingai, juos vertino labai atidžiai. Bet profilaktiniais tyrimais tikrai negalima nuspėti, kuris žmogus numirs. Tad rizika išlieka net ir reguliariai atliekant tyrimus“, – sakė ji.
Prie kiekvieno medikų brigados nepastatysi
Komentuodama neseniai nutikusią tragediją Anykščiuose gydytoja atkreipė dėmesį, kad vis ne tik medikų komandos šalia kiekvieno sportininko nepastatysi.
„Kad ir kaip labai norėtume šalia savęs turėti medikų brigadą, realybė yra tokia, kad net ir labiausiai išsivysčiusiose, geriausiai sveikatos priežiūrą finansuojamose šalyse, nėra tokios prabangos turėti medikų brigadą kiekvienų varžybų metu.
Aišku, profesionalūs sportininkai, jų organizacijos sugeba įpirkti tokią paslaugą, bet čia svarbiausia kalbėti apie laiką. Pirmos 10 minučių iš esmės nulemia viską. Jei jos praleistos stovint, žiūrint ir nieko nedarant, nesvarbu, kas bus po to – šansų išgyventi nėra jokių. Negaivinant negrįžtami pakitimai atsiranda po 5–6 min.“, – kalbėjo A. Krikščionaitienė.
Ji pabrėžė, kad įvykus tokiai nelaimei ne daktaro šalia reikia norėti, bet žmogaus, kuris turi elementarius pirmosios pagalbos įgūdžius.
„Tai reiškia, kad jis iškart skambina 112, kviečia medikus, pradeda klausyti dispečerio ir pradeda daryti krūtinės ląstos paspaudimus. Trečias dalykas – būtina atnešti defibriliatorių. Viskas priklauso nuo to, kaip greitai jis atsiranda įvykio vietoje. Taigi šiais laikas negali būti arenos, profesionaliai sportuojančios komandos, kuri neturėtų defibriliatoriaus. Svarbiausia apie tai kalbėti“, – akcentavo gydytoja.
Defibriliatorius pats viską nurodo
Europos gaivinimo tarybos gaivinimo instruktorė paaiškino, kad defibriliatorius yra labai paprastas prietaisas – jį tereikia atnešti prie nukentėjusiojo žmogaus, padėti prie galvos, įjungti, o toliau jis pats nurodys, ką daryti.
„Reikia apnuoginti nukentėjusiojo krūtinę ir užklijuoti du lipdukus. Kaip tą padaryti, telefonu jums visada pasakys dispečeris. Užklijavus lipdukus aparatas automatiškai išanalizuos širdies veiklą ir pasakys, ar reikia defibriliuoti. Jei to reikia, aparatas jūsų tiesiog paprašys nuspausti vieną mygtuką. Tad pagrindinė žinutė – gyvybę gelbsti bendruomenės, šalia esančių žmonių atsakas, ką jie daro“, – būtinus įsiminti žingsnius vardijo gydytoja.
Ji apgailestavo, kad tikrai nepakankamai visuomenės turi gaivinimo ir pirmos pagalbos įgūdžius. O net ir kažkada juos įgavę per tam tikrą laiką pamiršta.
„Tie žmonės, kurie baigia praktinius mokymus ir praktiškai mokosi, kurį laiką po to drąsiai teikia pagalbą, gaivina ir tokių sėkmės atvejų turime Lietuvoje. Bėda ta, kad visi nenaudojami įgūdžiai nyksta ir drąsa padėti mažėja.
Tai jei mokeisi gaivinti prieš 10 metų, gali būti, kad dėl streso pasimesi ir nežinosi, ką daryti. Bet, kaip minėjau, gera žinia, kad greitosios pagalbos dispečeris duoda instrukcijas, kaip gaivinti. Juo labiau jei esame to mokęsi, didelė tikimybė, kad tą prireikus tada pavyks padaryti“, – teigė A. Krikščionaitienė.
