Kalbėdamas apie pagrindines grėsmes žmonių sveikatai, kurių didelę dalį sudaro žmonių elgsenos pokyčiais išvengiamos užkrečiamos ligos, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovas prof. Saulius Čaplinskas pabrėžė, kad augantis atsparumas antibiotikams užima vieną svarbiausių vietų.
„Tai yra tyliai auganti grėsmė. Ji pasireiškia tuo, kad kuo toliau, tuo atsiranda daugiau tokių mikroorganizmų, kurie yra įgiję atsparumą antibiotikams. Tai yra bakterijoms genetiškai užkoduotas mechanizmas, dar daugiau – jos įgyja atsparumą antibiotikams, kurių dar nėra, bet kurie galbūt ateityje bus išrasti. Kitas dalykas, viena bakterija kitai gali perduoti tą atsparumą, išsivysčiusius atsparumo genus“, – portalui tv3.lt aiškino virusologas.
Problemų pridaro patys žmonės
Anot pašnekovo, paprastai kalbant, visa tai gresia tuo, kad, pavyzdžiui, tokia elementari liga kaip gonorėja gali tapti neišgydoma.
„Jau buvo keletas tokių registruota atvejų, ypač Japonijoje, kai pasitaikė itin sunkiai išgydoma gonorėja, kuri atrodytų tokia paprasta lytiškai plintanti liga. Lietuvoje gi turbūt geriau žinoma didelė problema – vaistams atspari tuberkuliozė.
Turime tokią situaciją, kad vaistams atsparią tuberkuliozę sukūrė patys žmonės. Kodėl? Nes paprasčiausiai nesilaikė gydymo režimo. Kaip žinia, gydant tuberkuliozę antibiotikus reikia vartoti gana ilgą laiką – pusę metų ar kelis mėnesius kiekvieną dieną gerti vaistus. Tad jeigu žmogus pažeisdavo režimą, užmiršdavo, ypač jeigu jis turėjo priklausomybę alkoholiui ar narkotikams, taip ir vystosi atsparumas“, – kalbėjo S. Čaplinskas.
Jis įspėjo, kad tokiu atveju jokie vaistai nebeveikia, reikia daug stipresnių medikamentų, juos vartoti daugiau ilgiau – ne kelis mėnesius, o gal net dvejus metus ir ligą išgydyti gali būti sunku.
Pašnekovo aiškinimu, neteisingai – neišbaigus gydytojo skirto kurso ar savigydos būdu – vartojant antibiotikus atsiranda puiki terpė užgimti vadinamai super bakterijai, ir žmogus vėliau perduoda tokią naujų savybių įgijusį mikroorganizmą.
Dar daugiau antibiotikų – žemės ūkyje, ne medicinoje
S. Čaplinskas atkreipė dėmesį, kad vis tik, pirmiausia, vienas iš pagrindinių kaltininkų, kodėl vystosi atsparumas antibiotikams, tai jų platus naudojimas gyvulininkystėje.
„Daugiau negu pusė pasaulio sunaudojamų antibiotikų tenka gyvulininkystei, netgi ne žmonių medicinoje. Jie ten naudojami tam, kad būtų geresnis prieaugis, neišmirtų paukščiui ar stambesni gyvūnai. Jau antras dalykas yra tai, kad patys žmonės netinkamai vartoja antibiotikus“, – pastebėjo specialistas.
Tuo metu medicinos sektoriuje daugiausiai šie atsparūs mikroorganizmai sutinkami sveikatos priežiūros įstaigose.
„Yra net toks įvardijimas – su sveikatos priežiūros įstaigomis susijusios infekcijos“, – pridūrė jis. Viena tokių dažnai gydymo įstaigose sutinkamų bakterijų, kurią „pagimdo“ ilgalaikis antibiotikų vartojimas, – clostridium difficile.
Nebebus kuo gydyti ligų?
Pašnekovo pastebėjimu, minėtoji bakterija yra viena tų bakterijų rūšių, kuri gydoma paskutinės eilės stipriausiais antibiotikais.
„Ir dar viena iš priežasčių, kodėl vystosi atsparumas antibiotikams, kad medikai kartais apsidrausdami, norėdami išvengti komplikacijų skiria antibiotikus, kur galbūt jų nereikėtų skirti. Kitas dalykas, jei iškart skiriamas plataus veikimo spektro antibiotikas, nenustačius jautrumo, koks konkrečiai yra mikroorganizmas.
Vaizdžiai kalbant, tada mes atominius reaktorius užkalinėjame vinimis. Ir jei nepavyksta užkalti, nebėra daugiau su kuo, nėra kitų įrankių, kito antibiotiko, kuriuo pakeisti“, – aiškino S. Čaplinskas.
„Kuo toliau, tuo atsiranda daugiau tokių mikroorganizmų, kurie yra įgiję atsparumą antibiotikams. Tai yra bakterijoms genetiškai užkoduotas mechanizmas, dar daugiau – jos įgyja atsparumą antibiotikams, kurių dar nėra, bet galbūt ateityje bus išrasti“, – sakė S. Čaplinskas.
Paklaustas, ar tokiu atveju galime išties prieiti iki to, kad neturėsime kuo gydyti dalies ligų, pašnekovas tokią niūrią prognozę iš dalies patvirtino.
„Tam tikrais atvejais tam tikrų ligų situacija į tai eina. Dar kartą galiu paminėti tuberkuliozės atvejį. Jau atrodė, kad žmonija nugalėjo šią ligą, o kaip ji atgimė. Viena vertus, kai atsirado daug žmonių su imunodeficitu, AIDS ligonių, jų organizme tuberkuliozės mikobakterija galėjo geriau daugintis, dar pridėkime neteisingą antibiotikų vartojimą ir štai turime tokį „kokteilį“. Kitas minėtas pavyzdys – tokia paprasta infekcija kaip gonorėja, kur kai kurie žmonės užsiima savigyda ir ji tampa sunkiai pagydoma“, – kalbėjo virusologas.
Finansinė našta valstybei
S. Čaplinskas čia kartu atkreipė dėmesį į įvairių katastrofų – karo ir kitų nelaimių – kontekstą. „Pabandykime įsivaizduoti, kas būna, kai yra žaizdos, žmonės sužeisti, negauna reikiamo gydymo arba nepakankamą gydymą antibiotikais. Taip vėlgi susidaro galimybės super bakterijoms išsivystyti“, – sakė jis.
Visgi nereikia ir karo – profesorius priminė, kad aprašytas ne vienas atvejis taikos sąlygomis. Vienas tokių pavyzdžių – pabuvęs trečio pasaulio šalyje Azijoje nedidelę kojos traumą patyręs žmogus gydymo tęsti grįžo į Belgiją.
„Deja, „įsimetė“ vaistams atsparus mikroorganizmas ir gydytojai niekuo negalėjo padėti. Taip dėl, atrodytų, elementaraus nedidelio sužeidimo žmogaus išgelbėti nepavyko vien dėl to, kad buvo nepasiduodantys jokiems esantiems antibiotikams mikroorganizmai.
O sukurti naujus vaistus užtrunka pakankamai ilgai ir ta paletė naujų antibiotikų paprasčiausiai išseko. Vaizdžiai kalbant, mikroorganizmų atsparumas antibiotikams vystosi taip greitai, kad mes šias lenktynes pralaimime“, – konstatavo S. Čaplinskas.
Anot S. Čaplinsko, negana to, kitą kartą lyg pamirštama, kad ši palaipsniui tik gilėjanti problema ne tik tiesiogiai atsiliepia žmogaus sveikatai, bet ir yra nuostolinga valstybei.
„Palaipsniui tai vyksta, tik nesusumuojami gal tie nuostoliai, kokia yra našta sveikatos sistemai ir mūsų biudžetui. Ir nemanau, kad racionalu vien kažkuo kaltinti žmones, kad jie kažko nesupranta, kažką daro ne taip. Reikia ieškoti šaknų, kaip pradėti, gal vos ne nuo mokyklos aiškinti, šviesti ir panašiai“, – svarstė jis.
Klaidingai įsitikinę, kad padės nuo „bet ko“
Paklaustas, ar pacientai išties linkę piktnaudžiauti vartodami antibiotikus, šeimos gydytojas Eimantas Brazaitis patikino, kad tai – labai dažna praktika.
„Nežinau, iš kur toks susiformavo pacientų įsitikinimas, kad antibiotikai yra „šventa karvė“ ar kažkokia panacėja. Vos tik užklumpa koks sveikatos sutrikimas, jie būna įsitikinę, kad antibiotikas yra būtent tai, kas padės. Aišku, kitas dalykas, kad dalis yra gal bailesnių gydytojų, kurie bijo gydyti be antibiotikų“, – pastebėjo Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos valdybos pirmininkas.
Jis priminė, kad dažniausiai užklumpančios infekcijos turi tokią eigą, kad pirmas dvi tris dienas būna vadinama prodromo fazė, kai simptomai yra labai bendriniai – pasireiškia silpnumas, galvos skausmas. Vėliau atsiranda pačios ligos simptomai – paprastai karščiavimas, kažkoks skausmas, kosulys, sloga ar kiti, nuo infekcijos pobūdžio priklausomi, simptomai.
„Paskui pereinama jau į sveikimo fazę ir šitas momentas yra labai svarbus. Nes paprastai prieš tai minėtos fazės, kai pasireiškia labiausiai nerimą keliantys simptomai, trunka 3–4 dienas. Tada pacientai paprastai pradeda nerimauti ir kreipiasi į gydytoją, o jis savo ruožtu, jei dar karščiuojama, paskiria antibiotikų.
Ir juos pradėjęs vartoti žmogus pasijaučia geriau. Tačiau realiai jam po kelių dienų pagerėja ne dėl to, kad suveikė antibiotikas, bet ligos eiga tokia ir be to būtų buvusi. Taip šitoks pasveikimas paciento klaidingai sutapatinamas su antibiotiko vartojimu. Taigi, manau, daugeliu atvejų poreikis vartoti antibiotiką susijęs su negebėjimu iki galo „iškentėti“ normalią virusinės ligos eigą“, – pastebėjo gydytojas.
Jis pridūrė, kad atsparumas antibiotikams yra labai didelė problema pietinėse Europos valstybėse – Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, kur su antibiotikais elgiamasi pakankamai neatsakingai. Tuo metu šiaurinėse šalyse atsparumas yra mažiausias Europos Sąjungoje, mat leidimas vaikui sirgti, karščiuoti neskubant skirti antibiotikų suvokiamas kaip normalus dalykas.
Daug nežinomųjų dėl poveikio organizmui ateity
Anot E. Brazaičio, neracionalaus antibiotikų viena pasekmių ne tik besivystantis mikrobų atsparumas vaistams, bet ir neaiškus ilgalaikis poveikis organizmui.
„Yra aišku, kad mikrobams išmokus apeiti antibiotiko efektą susidaro atsparūs štamai, kurie ateityje kels labai daug iššūkių. Jei nuo jaunų dienų vaiką pradedame labai dažnai gydyti antibiotikais, tai labai didelė tikimybė, kad vyresniame amžiuje turėsime to žmogaus organizme labai atsparių mikrobų, kuriuos bus labai sudėtinga koreguoti.
Antra problema, kuri dar tik pradedama analizuoti ir kol kas nėra tiesiogiai sietina su antibiotikais, bet tą daryti būtų racionalu, tai – vadinamos disbiozės arba žarnyno mikrobiotos pokyčiai. Šia dabar labai daug kalbama, daugėja mokslinių tyrimų, bet apie tai mes dar nedaug ką žinome“, – pasakojo gydytojas.
Jis priminė, kad žmogaus organizme gyvena tam tikri mikrobai, gerosios bakterijos, su kuriomis gyvenama simbiozėje.
„Jie mums padeda, mūsų organizmas jiems padeda. Šie mikrobai gamina vitaminą K, dalį hormonų, moduliuoja imuninę sistemą ir atlieka dar daug įvairiausių funkcijų, kurių visų dar iki galo ir neišmanome.
Tai šioje vietoje antibiotikų vartojimas turi didelę įtaką mikrobiotos pokyčiui, dėl ko vėliau gali atsirasti įvairiausių pokyčių – nuo svorio didėjimo, emocinių sutrikimų, tam tikrų alerginių susirgimų ir kitų dalykai, kurių galbūt nesusiejame su žarnyno mikrobiota ir anksčiau vartotais antibiotikais. Nors to mokslas kol kas teigti negali, tikiu, kad ateityje tų sąsajų atsiras“, – prognozavo E. Brazaitis.
Dažnas piktnaudžiavimas – po odontologinių procedūrų
Kalbėdamas apie gydytojų pomėgį skirti antibiotikus prevenciškai, pašnekovas apie tai turėjo kiek skeptišką nuomonę.
„Tam tikrais atvejais, kai kalbame apie infekcijos vietą, kurią būtų sunku apsaugoti nuo infekavimosi, galbūt tas prevencinis antibiotikų vartojimas yra racionalus. Bet manau, kad tuo piktnaudžiaujama per dažnai, ypač odontologai vengdami komplikacijų tą daro.
Aišku, pacientai pas juos nesilanko reguliariai, daugiau šeimos gydytojams problemų dėl to vėliau iškyla. Nes žinome, kad tas pacientas pas mus ateis ir po 5–7 metų, odontologui gi reikia tam momentui sutvarkyti dantį, o po manęs nors ir tvanas“, – pastebėjo E. Brazaitis.
Jis atkreipė dėmesį, kad kartais skiriami net tokio kalibro antibiotikai, kurie vadinami rezerviniais ir jų reikėtų tik tada, kai nepasiseka gydymas pirmo pasirinkimo antibiotiku.
„Nepritarčiau tokiam profilaktiniam naudojimui, nes yra ne tik antibiotikai, bet ir išorinio dezinfekavimo antiseptinės priemonės. Toje pačioje odontologijoje po procedūrų galima skalauti burnos skalavimo skysčiu, galbūt naudoti kitus antiseptikus, kurie išoriškai dezinfekuoja.
Ir tik pastebėjus kažkokių komplikacijų griebtis kažkokių antibiotikų. Bet kitą kartą dėl paprastumo ar gal vengiant atsakomybės, nenorint paskirti papildomo kontrolinio vizito odontologui paprasčiau išrašyti antibiotiką, dažniausiai – popierinį receptą, kad nevyktų apskaita ir viskas“, – konstatavo šeimos gydytojas.
