Kaip Marija pati teigia, ją labai dažnai lydi nuotykiai. Pabaigusi mokslus Lietuvoje, įstojo į finansus Olandijoje, o baigusi juos įsidarbino banke, kuriame dirbo su sudėtingomis operacijomis, tačiau trejus metus praleidusi šiame darbe M. Špokaitė suprato, kad jai trūksta prasmės, todėl viską metusi išvažiavo savanoriauti į Afriką.
Išmoko žiūrėti baimei į akis
Marija Afrikoje dirbo su moterimis, kurios įkūrinėjo savo verslus – štampuodavo vašku, gamindavo įvairiausius ornamentus, siūdavo sukneles, kurias vėliau pardavinėdavo Europoje bei Amerikoje.
Marija moterims, gyvenančioms Afrikoje, padėdavo kurti, pasidalindavo idėjomis. Ten moteris praleido keletą mėnesių. Prieš išvažiuodama į Afriką, M. Špokaitė skundėsi draugui, kad nori kažkur išvažiuoti, bet nežino kur, jog nori pamatyti pasaulį, tačiau skristų bet kur, tik ne į Afriką, nes viena skristi ji ten bijojo.
„Draugas man tada pasakė, kad, vadinasi, man ir reikia važiuoti į Afriką. Taigi, taip ir padariau. Greitu metu jau buvau susiradusi organizaciją ir labai greitai išvažiavau.
Žinoma, buvo visokių baimių: būti vienai oro uoste, visai kitoje vietoje, bet šią patirtį kartočiau ir antrą kartą, nes žmonės, kuriuos ten sutikau, ir jų pati patirtis apvertė mano pasaulį. Man visada atrodė, kad turim padėti Afrikai, bet kai pamačiau, kaip jie gyvena, supratau, kad jie labai stiprios asmenybės.
Šiuo principu, kad reikia daryti tai, ko bijai, vadovaujuosi labai dažnai, nes tų baimių yra nuolatos. Aš įsivaizduoju, kad užkemšu nosį ir šoku į vandenį. Nors ir jaučiu, kad bijau, bet stengiuosi, tai daryti“, – šypteli.
Užsuko į keramikos studiją...
Grįžusi iš Afrikos Marija tęsė darbus finansų srityje, tačiau dirbo jau ne Olandijoje, bet Liuksemburge. Darbas buvo susijęs su klimato kaita ir Afrika. Po keleto metų Liuksemburge, moteris įsidarbino mokslininke aplinkosaugos srityje, Ciuriche.
Ji dirbo mokslinį darbą, kurio pagrindas buvo reziumuoti mokslines žinias apie aplinkosaugą, bandyti jas perteikti valstybinėms institucijoms ir didelėms kompanijoms.
Kadangi šis darbas buvo labai rimtas, po jo Marija norėdavo atsipalaiduoti, todėl vieną dieną užėjo į keramikos studiją ir prisiminė, kad visą gyvenimą turėjo svajonę užsiimti keramika, žiesti puodus.
„Nuoširdžiai galvojau, kad tik būdama pensininke tapsiu keramike, tačiau karantinas, manau, visus sukrėtė ir paveikė.
Prasidėjo apmąstymai ir viduje gimė kažkas naujo. Pamačiau keramikos studiją, nuėjau į užsiėmimą ir supratau, kad noriu viską mesti ir užsiimti keramika. Į užsiėmimus pradėjau eiti dažniau, susiderinau mokslus, darbus ir keramiką, o dabar metus jau pilnai pradėjau dirbti šioje srityje“, – džiaugiasi keramikė.
Apie keramiką Marija truputį išmanė jau anksčiau. Tai buvo tokia sritis, kurią ji retkarčiais tobulindavo, kai turėdavo tam laiko.
Žiedimas ją ramino, bet tuo pačiu ir budino. Moters teigimu, ji dažnai galvodavo, kad svajonių siekti galima bet kada – juk laiko yra, tačiau koronaviruso pandemija parodė, kad gali įvykti kažkas netikėto, kas tavo planus sugriaus, todėl svajonių reikia siekti čia ir dabar.
Mylimą hobį pavertė darbu
Dabar keramika jau yra pagrindinis Marijos pragyvenimo šaltinis. Pirmuosius metus ji gyveno iš santaupų, nes labai norėjo investuoti į mokymąsi ir tobulėjimą, o dabar jau gali pasidžiaugti, kad mylimą hobį pavertė darbu.
Šiuo metu M. Špokaitės diena atrodo visiškai kitaip nei tada, kai dirbo mokslininke. Dabar moteris ofisą, kompiuterį ir rimtų žinių skaitymą iškeitė į molį, keramiką ir užsiėmimų vedimą.
Paklausta apie tai, kaip atrodo jos įprasta diena, Marija atsako, jog įprastai keletą dienų per savaitę ji veda užsiėmimus vakarais, savo studijoje, o savaitgaliais turi ir privačių renginių.
Sekmadieniai taip pat jau visada yra suplanuoti – Marija susikrauna savo keramiką ant dviračio ir važiuoja į Naujamiesčio turgų ja prekiauti.
„Be šių užsiėmimų dažnai dienas leidžiu studijoje, kur apdirbinėju molį, darau segmentus, domiuosi vietiniais moliais, valau, žiedžiu. Darbas keramikos srityje yra nesibaigiantis“, – įsitikinusi Marija ir priduria, kad šiuo metu pagrinde gamina funkcinę keramiką: puodelius, dubenėlius, vazas ir panašiai.
Turi 3 svajones: 1 jau pildosi, o kitų dar reikia palaukti
Siekiant savo svajonių, aplinkinių palaikymas visada stumia į priekį. O palaikymo Marijai netrūko niekada.
„Tėvai mane visada be proto palaikė. Draugai taip pat. Tai yra netgi šiek tiek keistas jausmas. Labai daug kas sako, kad jiems atsibodo dirbti ofise ir norėtų užsiimti kažkuo, kur reikėtų kūrybos, tačiau neturi kūrybiškumo ar talento.
Aš gavau tiek daug paramos, kad niekada anksčiau nemaniau, kad žmonės taip gali padėti pildytis svajonei. Kai darai kažką, ko tavo širdis tikrai trokšta, atrodo, kad kažkokia nematoma ranka ant peties yra, kuri tau padeda to siekti“, – šypsosi Marija.
M. Špokaitė atvira – mesti mokslininkės darbą ir eiti į nežinomybę dirbti su keramika ji tikrai bijojo. Tą akimirką, kai ji žengė šį svarbų žingsnį, keramikė visiškai nieko nebijojo, nes ją buvo užvaldęs noras kažką daryti, o baimės buvo nustumtos į šoną.
Tačiau jau einant šiuo keliu, kai ji mokėsi ir kai kažkas neišeidavo, kaip nori, kad išeitų – susidūrimų su baimėmis buvo nemažai.
„Būdavo ir akimirkų, kai neturi pinigų ir galvoji, ką daryti, kaip išsisukti. Galvodavau, ką aš čia darau? Juk galėčiau turėti normalų darbą, kur man mokėtų algą, ką aš čia prisigalvojau. Tačiau aš šias akimirkas priimdavau ir šioms emocijoms nepasiduodavau“, – tikina pašnekovė.
M. Špokaitė taip pat yra ir didelė svajotoja. Ji yra atradusi vieną molio rūšį Lietuvoje, iš kurios norėtų padaryti kolekciją. Taip pat norėtų turėti autobusiuką ir įkurti keramikos studiją ant ratų, važinėti, pardavinėti savo keramikines prekes.
„Viena iš mano vizijų, bet ir svajonė, kuri tampa realybe, yra tapti Naujamiesčio puodininke ir kiekvieną savaitę būti turguje, tapti bendruomenės dalimi“, – svajones atskleidžia Marija.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
