Jūratė Miliauskaitė kilo iš nedidelio miesto Lietuvos šiaurės vakaruose – Mažeikių. Nors ir mokėsi muzikos mokykloje, tačiau atlikėja muzikos nemėgo ir dainininke būti neketino. Viskas pasikeitė, kai jos talentą pastebėjo muzikos mokytojas Antanas Dargis:
„Galima sakyti, kad jis privertė mane dainuoti, nes aš pati niekada nedegiau noru muzikuoti ir nesvajojau kaip visos mažos mergaitės, kad užaugusi būsiu dainininkė. Bet pradėjau dainuoti mokyklos ansamblyje, ruoštis „Dainų dainelės“ konkursui. Tada mane priėmė į miesto ansamblį ir tas kelias taip ir prasidėjo“, – pasakoja ji.
Vietoj medikės chalato – „Sekmadienis“
Mokydamasi mokykloje J. Miliauskaitė galvojo savo gyvenimo kelią siekti su medicina, tačiau sugalvojo iškelti sau du įmanomus kelius – jeigu pavyks baigti mokyklą aukso medaliu, pasirinks mediciną, jeigu ne – muziką.
„Aukso medalio negavau, nes 9-oje klasėje gavau vieną ketvertą (mokiausi penkiabalėje sistemoje). Taip muzika ir pasiėmė mane“, – priduria ji.
Po mokyklos atlikėją keliai nuvedė į Klaipėdą, kur ji baigė džiazo vokalo specialybę. Po mokslų trumpam grįžo į Mažeikius.
„Tuomet susikūrė „Sekmadienis“. Tai buvo pašėlę dveji metai – per dieną būdavo po porą koncertų, ištisi turai. Gyvenimas buvo ant ratų. Per mėnesį koncertuodavome po 3 savaites“, – prisimena.
Tačiau po dviejų metų ji nusprendė pasitraukti iš „Sekmadienio“ ir išvyko į Kauną, kur sukūrė šeimą ir susilaukė sūnaus. „Sekmadienis“ gyvavo ir toliau. Po kiek laiko J. Miliauskaitė nusprendė grįžti į tą pašėlusį gyvenamą „Sekmadienyje“:
„Vėliau aš vėl grįžau į koncertinį maratoną, bet viskas galiausiai iširo – kas turi pradžią, vis tiek turi ir pabaigą. Buvo sunku derinti motinystę su koncertais, bet tai sunku bet kuriai dirbančiai moteriai. Muzika ir muzikavimas yra labiau gyvenimo būdas, nes kartais jau nebežinai, kur yra darbas“, – pasakoja moteris.
Pasibaigus „Sekmadienio“ erai ji ir dar keli grupės atlikėjai pasuko solinės karjeros link. Pasak dainininkės tai, kad ji buvo šios grupės dalimi, ir padėjo, ir trukdė:
„Iš vienos pusės mane iki šiol žino, kad aš „Sekmadienio“ dainininkė ir tai tarsi atveria vartus, kad esi žinoma, bet iš kitos pusės dėl to visada klijuoja etiketes, o tai sumažina galimybę parodyti daugiau savo spalvų.
Didžioji dauguma žmonių yra įsiminę „Sekmadienio“ laikus ir tarsi to iš manęs laukia, o muzikantas juk nuolat keičiasi – atsiranda naujos spalvos, nauja koncepcija, naujos dainos. Jau daug metų bandau eiti akustinės muzikos keliu ir koncertai yra akustiniai, kameriniai, bet „Sekmadienio“ šleifas nepaleidžia“, – šypteli.
Dingo iš viešumos
Anksčiau J. Miliauskaitę dažnai buvo galima išvysti įvairiuose televizijų rengiamuose koncertuose, tačiau dabar tokie koncertai nebėra populiarūs, tad ir atlikėja tarsi dingo iš ekranų.
„Muzikos sklaida dabar daugiausiai vyksta internete, „Youtube“ ir kitose platformose. Televizijoje žiūrimi nebent projektai tokie, kaip „X faktorius“, „Lietuvos balsas“, o jeigu juose nedalyvauji, tai tavęs tarsi ir nėra. Mano pačios veikla tikrai nenutrūkusi – aš filmuoju vaizdo klipus, įrašinėju albumą, koncertuoju.
Negaliu pasakyti, kad esu visiškai dingusi, bet normalu, kad tarp tokios gausybės gerai dainuojančių žmonių Lietuvoje savo nišą išlaikyti yra be galo sudėtinga. Be abejo, aš turiu savo klausytojų terpę ir mano muzika dėl to egzistuoja ir yra reikalinga, tik natūralu, kad ją klauso nebe taip, kaip anksčiau.
Kitas dalykas mano pačios charakteris yra. Jeigu būčiau tokia naglesnė, ekstravertiškesnė, eičiau į vakarėlius ar demonstruočiau socialiniuose tinkluose asmeninio gyvenimo momentus, tai galbūt ir būčiau labiau matoma, bet man tai nelabai priimtina. Nuo vaikystės visada buvau labiau uždaro būdo. Pati niekur nelendu, palaukiu, kol pakvies“, – sako dainininkė ir priduria, kad dėmesio, viešumos per daug nemėgo ir pačiais populiariausiais „Sekmadienio“ laikais.
J. Miliauskaitė per metus nesurengia daugybės pasirodymų – dažniausiai vasarą dainuoja asmeninėse ir bendruomenių šventėse. Kartais žmonės tarsi iš meniu renkasi, kokias atlikėjos dainas norės išgirsti.
„Vasarą būna daugiau asmeninių ar bendruomenių švenčių, kur mane pasikviečia dainuoti. Jų metu dainuoju ir pop dainas. Kai kurie žmonės dainas renkasi kaip iš meniu restorane, o kartais jie pasikviečia ir sako, kad nesvarbu, ką aš dainuosiu, nes patinku jiems kaip atlikėja. Kalėdiniu laikotarpiu darau akustinius susitikimus su klausytojais“, – sako ji.
Dabartiniai atlikėjos koncertai yra kur kas kitokie nei buvo anksčiau. Dabar atlikėjos balsą lydi tik gyva akustinė muzika, o ir dainos, kaip sako pati J. Miliauskaitė, prasmingesnės.
„Mano muzika galbūt dabar yra ir su prasmingesniais žodžiais, nes pop muzikoje svarbiausia, kad muzika linksmintų ir pralinksmintų. Dabartinė mano muzika yra kaip pokalbis. Žmogus ne visada yra pakankamai drąsus susitikti su savimi, bet po mano koncerto jam tenka tai padaryti. Būna ir ašarų, ir skausmingų prisiminimų. Mano dainos iš tiesų yra lyrinės, nors jose liūdesys yra labiau šviesus, to jausmo galbūt net liūdesiu nepavadinčiau. Visgi mano muzika nėra skirta tokiam lengvam pasilinksminimui“, – priduria ji.
Ūkanotas ežeras 4 valandą ryto
Dabartinės atlikėjos dainos gali gimti labai įvairiai, tačiau dažniausiai ją įkvepia gera poezija:
„Poezija mane inspiruoja, atrodo, kad melodija jau būna pasislėpusi tarp eilučių ir ją reikia tik sugroti. Geriausios dainos gimsta tada, kai negalvodamas imi ir sugroji. Kartais kyla net mintis, kad jau kažkur girdėjau tą dainą. Tokia nuojauta visada yra ženklas, kad melodija yra gera. Aišku, daina stipriai pasikeičia, kuomet prodiuseris prideda savo ranką.
Džiaugiuosi, kad prodiuseris Faustas Venskus sutiko aranžuoti šešias mano dainas. Tai yra elektroninio skambesio pop stiliaus muzika. Tos dainos nėra paslėptos – aš vis jas leisdavau ir į radijo stotis, kurios groja lietuvišką muziką. Tame albume bus ir kelios akustinės dainos, ir baladės. Tai, kokią muziką pavyksta pateikti klausytojui, priklauso ir nuo to, kokiais aranžuotės rūbais ji bus apvilkta.
Džiaugiuosi, kad mano kelyje pasitaiko gerų muzikantų, kurie savo talentu papuošia mano muziką. Be abejo, nori to ar ne, mano tembras suteikia dainai lyriškumo, kad ir kokia ji bebūtų – akustinė ar pop“, – šypsosi J. Miliauskaitė.
Dainininkė priduria, kad šis albumas pasirodys jau po mėnesio, o su juo kartu ir jau ketvirta vaikiškų dainų knygelė, skirta muzikiniam ugdymui. Juos galės įsigyti bei atlikėjos autografo paprašyti visi „Knygų mugėje“ apsilankę žmonės.
Be to, pati J. Miliauskaitė ne tik kuria ir leidžia dainas, tačiau stengiasi jas kuo patraukliau pateikti savo gerbėjams ir klausytojams. Dėl to kartą jai teko ežere valtimi irtis ir 4 valandą ryto.
„Stengiuosi padaryti ir kažkokį vaizdą, kuris atskleistų teksto mintį. Kartais klipus padiktuoja tiesiog aplinka. Prieš keletą metų kelis klipus nufilmavau Ispanijoje. Atitinkamai patys vaizdai kalbėjo už save, o ir aplinkos įvėpti žodžiai buvo „ateisiu tylią naktį; patylėkime truputį garsiau“.
Dainos „Aš tavo žvilgsnį vakar sapnavau“ klipą užpraeitą vasarą filmavome 4 valandą ryto valtimi plaukiant ūkanotu ežeru. Kažkada pamačiau tą ežerą ir pagalvojau, kad norėčiau jame papasakoti istoriją. Galbūt ir klipais juos vadinti būtų drąsoka, nes tai labiau dainų vizualizacijos yra. Šiais laikais dainą turi pateikti su kažkokiu vaizdu, jeigu nori, kad žmogus ją prisimintų“, – sako ji.
Geriausia mokytoja
Muzika lydi J. Miliauskaitę ir darbe. Ji – muzikos mokytoja, kuri 2019 metais buvo išrinkta geriausia tarp Lietuvos mokytojų.
„Iš tikrųjų nežinau, kokią įtaką darau vaikams. Kartais tėvai paskatina vaikus, bet dažniausiai vaikai patys nori muzikuoti. Be abejo, aš jiems darau kažkokią įtaką, nes kartu praleidus 8 metus tampu jų muzikinio kelio dalimi. Kai vaikai įgauna muzikinius pagrindus, paauglystėje jie jau gali rinktis, kokia muzika jiems artimesnė, kokius žanrus nori dainuoti.
Vaikiškame amžiuje, ką jie dainuos, priklauso nuo mokytojo, o šiuo atveju – nuo manęs. Aš labai daug kuriu vaikams – pati darau repertuarą, programą vaikams, apie 90 proc. sudaro mano pačios kūryba. Laikausi tokios koncepcijos, kad vaikai turi dainuoti vaikišką muziką. Aš nesu už tai, kad 6-7 metų vaikas dainuotų angliškus tekstus, kurie skirti tik suaugusiems žmonėms. Mano kolektyvai irgi dainuoja tik vaikišką muziką.
Bet su solistais yra individualiai – turiu solistę, kuriai dabar yra 14 metų, o ji pas mane pradėjo dainuoti 9-erių, bet vaikiškų dainų pas mane ji ir nedainavo. Labai priklauso nuo to, kokią muziką kabina vaikas, kokią išveža savo balsu. Įdomiausia, kad dirbant su vaikais nėra vienos formulės – naujam solistui neišeina duoti kito solisto programos. Kiekviena grupė irgi turi savo skambesį, amžiaus tarpsnį, interesus pamatuojamus intuityviai“, – pasakoja atlikėja.
Dainininkė atskleidžia, kad kai kiekvieno rugsėjo ir sausio pradžioje reikia sudaryti programą, ką vaikai dainuos pusmetį į priekį, yra pati sunkiausia darbo dalis. Visgi, tada į pagalbą pasikviečia kūrybą ir žiūri, kokia daina tiktų vienai ar kitai grupei, solistams.
Muzika ir darbas, ir laisvalaikis
J. Miliauskaitė pripažįsta, kad būna akimirkų, kai nuo muzikos pavargsta: „Kartais skauda širdį, kad grįžus iš pedagoginio darbo namo ir pasižiūrėjus į gitarą nesinori nieko su ja daryti. Bet tuomet ir neverčiu savęs, pasižiūriu filmą, tvarkausi, darau jogą, ieškau seminarų ar dar ką nors“, – sako ji.
Paklausus, o kas jos gyvenime slypi už muzikos, moteris juokiasi, kad ten lieka visa gyvenimiška buitis:
„Už muzikos lieka gyvenimas ir buitis, laisvalaikis, lengvas sportas, pasivaikščiojimai miške, pasivaikščiojimai su šiaurietiškomis lazdomis, pasivažinėjimai dviračiu, užsiėmimai sodyboje, susitikimai su draugais, o prieš pandemiją ir kelionės.
Bet tuo metu viduje vis tiek visada lyg kažkas sėdi ir žiūri, kad diena nepraeitų veltui. Aš esu kūrybos žmogus ir kuriu ne tik muziką. Praeitais metais įsirengiau namus, o tai irgi tam tikra kūryba. Kai esi muzikantas negali atskirti, kada muzika yra darbas, o kada tiesiog kūryba ar grojimas. Muzika nesideda į standartinį rėmą, kai eini į darbą ir dirbi nuo 9 iki 18 valandos“.
Atlikėja pasakoja, kad prasidėjus pandemijai ji net buvo apsidžiaugusi, kad kurį laiką galėjo pabūti namuose, pailsėti, muzikuoti ir pabūti su savimi, tad tarsi išėjo į naudą. J. Miliauskaitė per daug neliūdėjo ir dėl neįvykusių koncertų, nes, pasak jos, koncertai jai dabar yra daugiau malonumo, o ne išgyvenimo priemonė.
